1989 m. spalio 4 d. įvykiai Drezdene po Berlyno sienos griūties buvo greitai pamiršti. Kokios buvo šio masinio protesto priežastys?
1989 m. vasaros pabaigoje paaiškėjo, kad Rytų Vokietijos komunistinis režimas, vadovaujamas Ericho Honeckerio, neseks pirmojo Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo pėdomis ir nevykdys reformų. Tą vasarą Vengrija palengvino sienos su Austrija kirtimo procedūrą. Vien tik iki rugpjūčio vidurio daugiau negu 200 tūkstančių rytų vokiečių išvyko į Vengriją, iš jos norėdami pabėgti į Vakarus.
Labai greitai situacija pasidarė nekontroliuojama ir abi Vokietijos susitarė, kad šie pabėgėliai gali keliauti į Vakarus, tačiau tik vadinamuosiuose užantspauduotuose traukiniuose, kurie prieš tai kirstų Rytų Vokietiją.
Kuomet E.Honeckeris uždraudė keliones į šią kaimyninę šalį, Rytų Vokietijos gyventojai užtvindė Vakarų Vokietijos ambasadas Varšuvoje ir Prahoje, taip siekdami gauti politinį prieglobstį.
Labai greitai situacija pasidarė nekontroliuojama ir abi Vokietijos susitarė, kad šie pabėgėliai gali keliauti į Vakarus, bet tik užantspauduotuose traukiniuose, kurie prieš tai kirstų Rytų Vokietiją.
Čia traukinio keleiviai būtų užregistruoti, pademonstruojant, kad į Vakarų Vokietiją juos „išvarė“ pati komunistinė Rytų Vokietijos valdžia.
1989 m. rugsėjo 30 d. apie 5500 rytų vokiečių tokiu būdu iškeliavo į Vakarų Vokietiją. Po šio reiso E.Honeckeris visiškai uždarė Rytų Vokietijos sienas.
Vis dėlto, dar prieš sienų uždarymą dalis rytų vokiečių sugebėjo pasiekti Vakarų Vokietijos ambasadą Prahoje. Dėl to E.Honeckeris turėjo suteikti leidimą dar keliems traukiniams iš Čekoslovakijos vykti į Vakarus per Rytų Vokietiją. Šie traukiniai turėjo važiuoti per Drezdeną spalio 4 d.
Ši antroji traukinių grupė buvo pavadinta „paskutiniais traukiniais į laisvę“. Apie 2500 žmonių užplūdo Drezdeno geležinkelio stotį, taip blokuodami traukinio važiavimą. Dar apie 20 tūkstančių žmonių grūdosi lauke. Dėl blokados valandų valandas traukinių eismas buvo sutrikdytas. Puolę į paniką Rytų Vokietijos lyderiai susisiekė su kolegomis Čekoslovakijoje, prašydami šiuos traukinius priimti atgal. Praha atsisakė vykdyti šį prašymą.
Dėl to Drezdeno policija ir „Stasi“ pajėgos nusprendė per naktį išvaikyti stotyje ir prie jos prieigų susirinkusius žmones. Taip pat buvo atsiųsta daugiau negu 400 Rytų Vokietijos karių, ginkluotų kulkosvaidžiais.
„Stasi“ archyve esantys dokumentai atskleidžia, kad per susidūrimus buvo sužeisti 45 Rytų Vokietijos saugumo pajėgų kariai, vienas policijos automobilis buvo padegtas. Galiausiai spalio 5 d. ryte pavyko pravažiuoti trims traukiniams, o likusieji pakeitė maršrutą ir vyko per kitus miestus.
Drezdeno įvykiai paskatino ir vėliau sekusius protestus šalyje, prisidėjusius prie Berlyno sienos griuvimo. Tiesa, pasimokę iš įvykių Drezdene, Rytų Vokietijos opozicijos lyderiai vėliau dėjo visas pastangas, kad nepasitenkinimas būtų reiškiamas tik taikiomis priemonėmis
Šiuo metu negalima tiksliai pasakyti kur V.Putinas buvo šių įvykių metu, bet akivaizdu, kad per spalio neramumus jis ir toliau atliko tarnybą KGB. Taigi, tikėtina, kad jis buvo masinių protestų liudininkas.
Šis įvykis tikriausiai buvo asmeninė V.Putino, vėliau visą Sovietų Sąjungos ir Rytų bloko žlugimą pavadinusio didžiausia XX a. katastrofa, nelaimė.
1989 m. spalio 4 – 5 d. įvykiai į V.Putino „operacinę sistemą“ įdiegė požiūrį, kad minios sukilimus galima numalšinti tik griežtomis priemonėmis ir darant tai greitai.
Politologa Aleksandras George'as teigia, kad pasaulio lyderių veiksmus lemia juose esanti vidinė „operacinė sistema“. Ji susiformuoja ankstyvesniame amžiuje ir daro įtaką vėlesnės politinės karjeros metais.
1989 m. spalio 4 – 5 d. įvykiai į V.Putino „operacinę sistemą“ įdiegė požiūrį, kad minios sukilimus galima numalšinti tik griežtomis priemonėmis ir darant tai greitai.
V.Putinas pamatė kaip minia perima kontrolę ir suprato, kad ją atimti iš žmonių galima tik panaudojus itin drastiškus metodus.
O tai nieko gero nežada nei Ukrainai, nei pačiai Rusijai. Veikiamas tokios „operacinės sistemos“ V.Putinas sieks išlikti valdžioje visomis įmanomomis priemonėmis, nenorėdamas, kad Rytų Vokietijos scenarijus pasikartotų Maskvoje.
