Kažkur širdies gilumoje žinojome, kad Berlynas nėra pati saugiausia vieta Europoje. Ir miesto meras sakė, kad teroristinio išpuolio galimybė visada egzistavo, nebuvo tik aišku, kada tai nutiks.
Juolab, kad Berlynas, kaip nei vienas kitas miestas, yra iškentėjęs visas dvidešimto amžiaus istorijos grimasas. Jei kas nors nutikdavo Europoje, Berlyną visada pasiekdavo istorijos gūsiai. Bet dar dažniau – istorija tiesiog pro jį pravažiuodavo dideliais ratais. Tai miestas, kurį šlovino ir kurį bombardavo, kurį pjaustė ir dalino, kuriame iki šiol priimami svarbiausi sprendimai ir vyksta geriausi vakarėliai. Tokie, lyg niekas netikėtų, kad rytojus kada nors išauš.
Vakar nuvažiavau į Breitscheidplatz – vietą, kurioje buvo palaidotos Kalėdos joms dar neprasidėjus. Tai pats vakarų Berlyno centras. Kaip Pikadilio aikštė Londone. Kaip Trevi fontanas Romoje. Šalia jo parduotuvių prikimšta Kurfiurstendamo gatvė – Berlyno Eliziejaus laukai.
Iš karto supratau, kad tai apdairiai pasirinktas vakarų pasaulio simbolis. Kaip ir Advento laikotarpis, kuris vokiečiams yra šventas. Ir mugės, kurios yra neatsiejama Advento dalis Vokietijoje.
Prie pat aikštės stovi Europos centras su inžinieriniu stebuklu – vandens laikrodžiu, kitoje gatvės pusėje yra vienas žinomesnių kino teatrų Zoo Palace, kuriame vyksta pasaulinės premjeros. Visai šalia jo – seniausias Europoje zoologijos sodas, didžiausias ir seniausias prekybos centras KaDeWe, prabangūs viešbučiai.
Nudaužtas Kaizerio Vilhelmo bažnyčios bokštas, į kurį vos neįsirėžė sunkvežimis, ilgą laiką buvo ne tik vakarų Berlyno, bet ir viso laisvojo pasaulio simbolis. Kai pirmą kartą prie jo atsidūriau 1990-ųjų vasarą, supratau, kad stoviu vakaruose. Tai buvo kažkas nenusakomo, visas kūnas virpėjo, lyg pagaliau prisilietus prie savo svajonės.
Todėl, kai pirmadienio vakare dar buvo linkstama galvoti, kad tai neatsakingo vairuotojo poelgis, iš karto supratau, kad tai apdairiai pasirinktas vakarų pasaulio simbolis. Kaip ir Advento laikotarpis, kuris vokiečiams yra šventas. Ir mugės, kurios yra neatsiejama Advento dalis Vokietijoje.
Ši Kalėdų mugė buvo viena didžiausių mieste ir pati didžiausia vakarų Berlyne. Kadangi aplinkui daug parduotuvių ir biurų, daug galerijų ir kultūros traukos centrų, o šalia esanti Zoo stotis yra vienas didžiausių miesto transporto mazgų, joje visada knibždėjo daugybė žmonių. Vietinių ir turistų. Savaitgaliais ten tiesiog neidavo praeiti, o prie karšto vyno kiosko tekdavo ir keliolika minučių palaukti.
Prieš kelias dienas turėjau grupelę palangiškių. Į ekskursijos maršrutą įtraukiau ir kelis kalėdinius turgus, kaip lankytinus Berlyno objektus. Nes tai yra miesto dalis. Turistai iš viso pasaulio gruodžio mėnesį plūsta į Vokietiją vien dėl šių kalėdinę nuotaiką spinduliuojančių turgų. Kadangi jie gyveno Kurfiurstendamo gatvėje, patariau jiems būtinai apsilankyti Breitscheidplatz veikiančiame turguje patiems. Aiškiai apvedžiau žemėlapyje tą vietą. Paaiškėjo, kad apvedžiau nusikaltimo vietą. Gerai, kad paaiškėjo, jog kalėdinės nuotaikos jame jie sėmėsi sekmadienio, o ne pirmadienio vakarą.
Dabar aplinkinės gatvės uždarytos, kalėdų miestelis nebeveikia, karuselės nesisuka, karšto vyno kvapas išsivadėjęs. Įvykio vieta aptverta, įleidžiami tik kai kurie žurnalistai ir tik labai trumpam. Aplink esančiose parduotuvėse, kuriose paskutinę prieššventinę savaitę tektų grumdytis, vaikštinėjo vos vienas kitas žmogus. Prie kai kurių degė žvakelės.
Žurnalistai komentuoja ramiai, nebando spėlioti, nerodo jokių liudininkų video ar nuotraukų iš pačios įvykio vietos, sako, kad viskas yra kontroliuojama. Nė velnio nekontroliuojama. Tai pasakos vaikams.
Tačiau prie Kaizerio Vilhelmo atminimo bažnyčios padėti gėlių ir uždegti žvakutę galėjo kiekvienas. Vakar vakare joje buvo laikomos mišios už žuvusiuosius.
Tiesa, vos spėjau pritūpti ir nufotografuoti gėles, kaip jauna policininkė manęs mandagiai paprašė atsitraukti ir palaukti kitoje gatvės pusėje, mat buvo laukiama atvykstančios kanclerės.
Nenorėjau matyti A.Merkel liūdno veido, tad nelaukiau. Tikrai, šis įvykis turbūt sutraiškė ir jos tolimesnę karjerą. O juk ji tenorėjo pasauliui parodyti, kad vokiečiai itin svetingi ir draugiški ir kad jokia nacionalizmo šmėkla čia senai nebesklando. Iš moteriško solidarumo bandau ją apginti, nes manau, kad tai nebuvo jos vienos sprendimas ir kad kartais įvykiai susiklosto taip, kad lyderiai tampa viso labo tik istorinių aplinkybių aukomis. Ir dar dėl to, kad Vokietijoje alternatyva Merkel yra daug blogesnis pasirinkimas visai Europai.
Ir vis tik, nepaisant to, kad nusikaltėlis vis dar laisvėje ir vis dar ginkluotas, Berlyno gatvėse panikos nesijaučia. Galbūt kaltas vokiškas santūrumas, galbūt žiniasklaidos priemonių atsakingumas, o gal net iš viršaus duotas nurodymas neskleisti panikos. Tikrai, žurnalistai komentuoja ramiai, nebando spėlioti, nerodo jokių liudininkų video ar nuotraukų iš pačios įvykio vietos, sako, kad viskas yra kontroliuojama.
Nė velnio nekontroliuojama. Tai pasakos vaikams. Policija pati prisipažino, kad ji bejėgė užkirsti kelią tokiems išpuoliams. Jie bejėgiai sugauti nusikaltėlį, nors tikiu, kad mestos visos pajėgos. Na gerai, šiandien statomi papildomi stulpeliai, kad būtų apsaugoti kiti Kalėdų miesteliai, patruliuojama viešo susibūrimo vietose, o policininkai nebeslepia savo automatų. Bet tai tik parodomoji akcija, raminamoji piliulė žmonėms ir „pakazucha“ prieš pasaulį. Manau, kad saugus Europoje nebegali jaustis nei vienas.
Kol teroro aktai vyko Paryžiuje, Nicoje, Briuselyje, daug kas Lietuvoj kalbėjo, kad tai vyksta aname pasaulyje, kuris kažkur toli ir mums visai svetimas. Ar jaučiate, kaip šią savaitę teroro grėsmė priartėjo prie Lietuvos? Nes Berlynas juk visai čia pat. O Lenkija, kurios sunkvežimis tapo nusikaltimo įrankiu, o vairuotojas – auka, mūsų kaimynystėje. O žinote, kiek lietuvių vairuotojų važinėja Europos gatvėmis su panašiais sunkvežimiais?
Ne, aš nebijau vaikščioti Berlyno gatvėmis. Nes tikiu, kad žaibas dukart į tą pačią vietą nesmogia. Aišku, kad į kalėdinius turgus nebeisime. Aišku, kad naujųjų naktį liksime namie. Ir tiems, kas jau buvo suplanavę naujuosius sutikti Berlyne, patarsiu neiti į didžiausią pasaulyje open air vakarėlį prie Brandenburgo vartų, kur susirenka iki dviejų milijonų žmonių ir kur nemokamai galima išvysti žymių grupių koncertus. Truputis atsargumo nekenkia.
Bet miesto gyvenimas nesustojo, jis teka toliau. Bet kur toliau? Man išties neramu, kas laukia Europos kitąmet. Ir nenoriu, kad apie pastarąjį dešimtmetį kada nors pasakotume vaikams, kaip apie auksinį laikotarpį kartu su Europa. Noriu, kad tas aukso amžius būtų kur nors ateityje, noriu jo siekti ir stengtis, nes daug smagiau žingsniuoti į kalną kažko tikintis, nei leistis stačia nuokalne žemyn.
Ne, aš nebijau. Man tik liūdna. Bet Kalėdos yra tam, kad tikėtumėme pasakomis ir kalėdų seneliais, o ne palmyromis, vangomis ar nostradamusais, kurie nieko gero ateinantiems metams nežada...
Šis įrašas paskelbtas Linos Ever tinklaraštyje berlynodienorastis.blogspot.lt
