Kelių šimtų metrų perimetru aplink Grenfellio bokštą degėsių kvapo praėjus beveik dviem savaitėms po tragedijos nebesijaučia. Vietoj jo bloko tyla atsiduoda gėlėmis, kurias pagerbdami tragedijos aukas kasdien neša miesto gyventojai.
Birželio 14-osios naktį sudegęs 24 aukštų daugiabutis Londono Karališkajame Kensingtono ir Chelsea rajone šiandien apjuostas policijos juostomis ir pašaliniams neprieinamas, tarsi nusikaltimo zona. Prieš keletą dienų policija pranešė svarstanti pateikti kaltinimus netyčine žmogžudyste. Tik kam?
Praeiviai gatvėje vienas kito klausia to paties, o Grenfellio daugiabučio kaimynai, jau dvi savaites gyvenantys be karšto vandens, sakosi biją dėl ateities: „Šiandien jie, rytoj galbūt mes.“ „Tai, kas nutiko praėjusią savaitę, nebuvo „baisi tragedija“, – rašo žurnalistas Aditya Chakrabortty. – Tai buvo socialinė žmogžudystė.“
Jo straipsnis vadinasi „170 metų po Engelso, Britanija išlieka šalimi, žudančia savo neturtinguosius“. Grenfellio bokštas atvėrė neoliberalios politikos valdomos Britanijos vaizdą: valstybės „taupymo“ programos ir biudžeto karpymas būtiniausioms visuomeninėms reikmėms (ugniagesiams, gelbėjimo tarnyboms, socialiniam būstui), veiklos rangos perdavimas privačioms kompanijoms, valstybės institucijų atsakomybės nebuvimas, atmestinis požiūris į bendruomenių gerovę. Birželio liepsnos prasidėjo šaldytuve ketvirtame pastato aukšte, tačiau kurstytos jos politiniuose kabinetuose jau ne vienus metus.
„Bijau tik vieno: kad ir šios nelaimės kaltininkai bus patyliukais sušluoti po kilimu, kaip paprastai nutinka“, – sunkiai sulaikydama ašaras kalbėjo prie Grenfellio sutikta moteris, tądien, kaip ir beveik kasdien po tragedijos, atėjusi išreikšti pagarbos žuvusiems. Jos dukterėčios mokyklos draugė, 27-erių Mariem Elgwahry, gyveno 19-ame pastato aukšte. Ji su kitais aktyviais bendruomenės nariais siekė geresnės pastato priešgaisrinės apsaugos – ir už tai atsakinga Kensingtono ir Chelsea nuomininkų valdymo asociacija jiems grasino. „Jauna, graži moteris, o gyvenimas taip staiga ėmė ir baigėsi, – kalbėjo prie Grenfellio gedinti moteris. – Ir kodėl? Už keletą svarų?“
Tie keli svarai – tai, kaip įtariama, pastato renovaciją pernai užbaigusios įmonės „Rydon“, kurią pasamdė kita samdyta įmonė „Artelia“, taupymo programos rezultatas. Britų žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad 1 m² degių „Reynobond“ plokščių, kuriomis buvo apkaltas daugiaaukštis, kainavo vos dviem svarais mažiau nei 1 m² saugesnių; tokiu būdu sutaupyta 5 tūkst. svarų (apie 5,2 tūkst. eurų).
Grenfellyje naudotos plokštės dėl savo degumo yra uždraustos JAV, patikrinimai šiuo metu vyksta šimtuose kitų panašiai apdengtų pastatų visoje britų saloje. Be to, neseniai paaiškėjo, kad plokščių gamintoja JAV kompanija „Arconic“ jas pardavė žinodama, kad jos bus tvirtinamos ant 67 metrų aukščio pastato, nors pačios įmonės instrukcijos pataria jomis nedengti aukštesnių nei 10 metrų pastatų.
Vienas rezidencine statyba užsiimantis Londono architektas 15min pasakojo apie savo kolegų įtarimus (nepatvirtintus, laukiant oficialaus tyrimo rezultatų), jog gaisras taip staigiai išplito dėl susidariusio kamino efekto.
Anot jo, galėjo neatlaikyti ne tik plokščių vidinė izoliacija, bet ir jose įtvirtinti kaip stabdis ugniai turintys veikti metaliniai strypai. Šiems pakrikus, galėjo susidaryti oro tarpas, kuris, tarsi kaminas, pradėjo traukti ugnį į viršų.
Tačiau degios plokštės nebuvo vienintelis priešgaisrinių taisyklių nepaisymas, atvedęs iki tragedijos. Teigiama, kad elektriniai vandens šildytuvai butuose buvo pritaisyti prie laukujų durų, tad užsiliepsnoję jie būtų užblokavę išėjimą.
Per 10 mln. svarų kainavusią renovaciją nebuvo įdiegti vandens purkštuvai, neinstaliuota (ar neveikė) bendra apie gaisrą pranešanti garsinė sistema. Gaisro atveju gyventojams patarta likti namuose, o ne bandyti ištrūkti (nebent liepsnos pasiektų jų butus, o tai Grenfellio atveju daugumai jau buvo per vėlu). Be to, dujų vamzdžiai nutiesti vienintelėje pastato laiptinėje; dar kovo mėnesį gyventojai šiuo klausimu kreipėsi į Londono priešgaisrinę tarnybą įspėdami, kad dėl atvirų dujų vamzdžių nesijaučia saugūs.
Grenfellio daugiabučio gyventojai jau seniai visaip bandė įspėti atsakingas institucijas apie struktūrines pastato problemas, reikalaudami sutvarkyti pavojingus elektros lizdus, vandens šildytuvų sistemą, neveikiančias avarines šviesas evakuacinėje laiptinėje ir kt.
Pavyzdžiui, prieš ketverius metus pradėjo šokinėti saugikliai ir trūkinėti elektros tiekimas, ją naudojantys namų apyvokos prietaisai – skalbimo mašinos, duonos skrudintuvai, elektriniai virduliai, kompiuteriai – leido dūmus ir sproginėjo, tačiau pastato administracija į gyventojų skundus atsakinėjo lėtai, vengdama sutvarkyti žmonėms pavojų keliančias, saugumo reikalavimų neatitinkančias sistemas ar atlyginti nuostolius.
„Visi mūsų įspėjimai krito ant kurčių ausų, – gaisro naktį savo tinklaraštyje rašė bendruomenės „Grenfell Action Group“ nariai. – Pranašavome, kad tokia katastrofa neišvengiama ir yra tik laiko klausimas.“
Pastato savininkė Kensingtono ir Chelsea savivaldybė atsakomybės už įvykį neprisiima; rajono nuomininkų valdymo asociacija – ne pelno įmonė, kuriai pavesta tvarkyti pastato reikalus – taip pat ne. Viešai pradėtos kaltinti aplaidumu asociacijos samdytos privačios renovaciją vykdžiusios kompanijos atsakomybę stumia ant kitų, kurias pačios ir pasamdė.
Socialinis valymas?
Grenfellio tragediją būtina suvokti ir platesniame Britanijos būsto politikos ir realybių kontekste. Socialinis būstas XX a. Britanijoje buvo valstybės globojami daugiabučiai žmonėms, kurie neišgali susimokėti nuomos ar įsigyti nekilnojamojo turto.
1979 m. 42 proc. britų gyveno socialiniame būste; šiandien – vos 8 procentai. Didele dalimi tai lėmė devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėta socialinio būsto privatizacija; šiandien didžioji dalis dar nenugriautų pastatų nuomojama privačiame sektoriuje už rinkos kainą – t.y. paprastam dirbančiam žmogui dažnai yra neįperkami. Ką tik pasirodžiusio dokumentinio filmo „Iškraustymas: Didžioji socialinio būsto apgavystė“ (angl. Dispossession: The great social housing swindle) kūrėjai teigia, kad daugiau nei pusantro milijono žmonių įrašyti į socialinio būsto laukiančiųjų sąrašus, o šalyje yra apie 200 tūkst. ilgiau nei pusmetį tuščių pastatų. Milijonai žmonių gyvena perpildytuose, netinkamuose būstuose arba rizikuoja prarasti namus ir atsidurti gatvėje, nes neišgali susimokėti nuomos.
Londone, pasak organizacijos „Architektai už socialinį būstą“, vidutinė būsto kaina per pastaruosius aštuonerius metus pakilo 86 proc.
Londone, pasak organizacijos „Architektai už socialinį būstą“, vidutinė būsto kaina per pastaruosius aštuonerius metus pakilo 86 procentais ir šiandien siekia 600 tūkst. svarų priemiesčiuose ir beveik milijoną svarų miesto ribose. Nuomos kainos taip pat kasmet kyla ir šiuo metu Londone vidutiniškai siekia 2216 svarų per mėnesį už dviejų kambarių butą. Prognozuojama, kad per ateinančius dvidešimt penkerius metus nuoma brangs dvigubai daugiau nei žmonių pajamos, tad skurdas tik didės.
„Būsto krizė Londone yra ne pasiūloje, o įperkamume“, – rašo Simonas Elmeris iš šio architektų sambūrio. Pasak jo, Anglijos teritorijoje golfo laukai užima dvigubai daugiau žemės nei gyvenamieji pastatai: žemvaldžių prioritetai labai aiškūs. S.Elmeris tęsia: „Londono būsto politiką rašo nekilnojamojo turto agentūros, specialistų kolektyvus finansuoja [privačios] būsto asociacijos, akademines ataskaitas užsakinėja statybų kompanijos, vyriausybės būsto komisijoms vadovauja turto vystytojai. Tad nenuostabu, kad jie visi sutaria dėl bendro tikslo, iš kurio jų rėmėjai ir finansuotojai gaus didžiausią finansinį pelną ir politinį kapitalą.“ Kuo daugiau socialinio būsto nugriaunama, tuo daugiau prabangių apartamentų jų vietoje galima pastatyti ir parduoti – ir tuo gilesnė būsto krizė.
Prapuolė valstybė
Nuo birželio 14-osios iki šiandien išgyvenusiaisiais tragediją daugiausia rūpinasi pati bendruomenė: krikščionių bei musulmonų maldos namai, kaimynai, pavieniai savanoriai. Žmonės skundžiasi padorios organizuotos pagalbos iš vietinės savivaldybės ar kitų valdžios institucijų nesulaukę ir yra priversti informacijos trupinius rankiotis patys. Materialinę ir psichologinę paramą savo namus praradusiems žmonėms renka privačios iniciatyvos ir nevyriausybinės organizacijos.
Gyventojai sako nejaučiantys valstybės vaidmens: kur nelaimės akivaizdoje dingo vienos galingiausių pasaulio valstybių, vieno turtingiausių Europos miestų ir prabangiausio jo rajono atstovai? Ar situacija atrodytų kitokia, jei gaisras būtų kilęs ne darbininkų klasės name?
Dauguma išsigelbėjusiųjų šiuo metu laikinai apgyvendinti viešbučiuose, tačiau prieš keletą dienų šie žmonės gavo laiškus iš savivaldybės, liepiančius jiems iki 16 val. išsikraustyti iš Kensingtono viešbučio „Holiday Inn“, nes šio kambariai buvę iš anksto užsakyti turistų ir tragedijos aukoms nebelikę vietų.
Įsikišus teisininkams, šeimos nebuvo, kaip planuota, išskirstytos po tolimesnius Londono rajonus, o kartu perkeltos į kitą viešbutį Vestminsteryje. Ir nors Britanijos premjerė Theresa May Grenfellio gyventojams pažadėjo penkių milijonų svaro sterlingų fondą, iš kurio kiekviena šeima turėtų gauti 5,5 tūkst. svarų kompensaciją, gyventojai laukia teisingumo ir garantijų, kad tokia katastrofa nepasikartos.
Grenfellio gyventojas apie valstybės neveiklumą:
Gyventojų pyktis dėl rajono savivaldybės:
Birželio gale gatvėse aplink suanglėjusį Grenfellio daugiaaukštį nebėra eismo triukšmo: šalia esanti „Latimer Road“ metro stotis po tragedijos uždaryta, kaip ir aplinkinės autobusų stotelės. Tačiau nuvytusias puokštes ant tvorų kasdien keičia naujos, žmonės stoviniuoja, rašo paramos atvirukus.
Kažkas sukalba maldelę, kažkas guodžia gedinčius kaimynus. Bendra atmosfera, nors išdeginta skausmo ir kančios, yra labai pagarbi: jaučiamas didžiulis rūpestis vienas kitu, parama nelaimės akivaizdoje. „Čia mes matome žmogiškąją esmę“, – sako išreikšti užuojautos į bažnyčią, kurios kieme lankytojai palieka solidarumo žinutes, užsukusi moteris.
Rajone labdara nebepriimama: maisto, drabužių, vaikiškų žaislų išgyvenusiems gaisrą priaukota tiek daug, kad nebėra, kur dėti. Nebėra, kam duoti.
Senutė dalija skrajutes apie Kristaus meilę, vieną jų įduoda skara plaukus apsigaubusiai musulmonei, ši mandagiai padėkoja. Gurkšnodama arbatą viena savanorė pasakoja, kad žmonės pilni meilės ir supratimo vienas kitam, kartu skausmo ir pykčio ant valdžios institucijų dėl jų neatsakingumo ir melo.
Rajone labdara nebepriimama: maisto, drabužių, vaikiškų žaislų išgyvenusiems gaisrą priaukota tiek daug, kad nebėra, kur dėti. Nebėra, kam duoti.
Tvoros, stulpai, pastatų sienos aplink Grenfellio daugiaaukštį mirga žmonių veidais, gyvenimo detalėmis, kontaktiniais telefono numeriais: „Dingo be žinios“, „Gal matėte?“ Valdžios atstovai iki šiol oficialiai pripažino 79 žuvusiuosius, tačiau vietiniai gyventojai jaučiasi apgaudinėjami: jei pastate gyveno apie 500 žmonių (tikslus skaičius iki šiol nėra žinomas), per 100 išgelbėtųjų yra ligoninėse ar viešbučiuose, 79 oficialiai žuvę… Tai kur visi kiti?
Taupymas saugumo sąskaita
Pirmasis skambutis dėl gaisro Grenfellio daugiaaukštyje užfiksuotas 00.54 val. naktį iš birželio 13-osios į 14-ąją, liepsnas visą naktį bandė gesinti apie 250 gaisrininkų ir 40 raudonų automobilių. Londono priešgaisrinė tarnyba teigia tą naktį išgelbėjusi 65 žmones.
Ugniagesys susitinka su moterimi, kurią išgelbėjo iš degančio Grenfellio daugiabučio:
Tačiau valdžios finansų karpymo programa neapėjo ir šių savo gyvybe kasdien rizikuojančių būtiniausių valstybės tarnybų darbuotojų.
„Dėl masinio finansavimo priešgaisrinėms gelbėjimo tarnyboms mažinimo gerokai sumažėjo ugniagesių pajėgumas užsiimti ypač svarbia gaisrų prevencijos veikla“, – rašoma profsąjungos kreipimesi į britų parlamentarus po Grenfellio tragedijos.
Pasak Gaisrininkų profesinės sąjungos, nuo 2010 m., t.y. į valdžią atėjus Konservatorių partijai, taupant lėšas iš darbo buvo atleista 11 tūkst. šalies gaisrininkų. 2014 m. Londone uždaryta 10 priešgaisrinių tarnybų, iš darbo atleisti 552 ugniagesiai.
Tuometinis Londono meras, dabartinis Britanijos užsienio reikalų ministras Borisas Johnsonas į kritiką už taupymą saugumo sąskaita atkirto: „Ach, geriau užsičiaupkit.“ Palyginimui, Britanija kasmet išleidžia per 45 mlrd. svarų savo kariniams projektams.
Ugniagesių biudžeto karpymai: „Su antru dideliu incidentu [tuo pat metu] tiesiog nebūtume susitvarkę“:
Prieš keletą dienų įvyko pirmosios oficialiai įvardytos Grenfellio aukos laidotuvės. Mohammadas Alhajali’is, 23-ejų metų studentas iš Sirijos, gyveno keturioliktajame pastato aukšte. Gaisro metu jis bandė prisiskambinti tėvams, tačiau pavyko pasikalbėti tik su draugais.
„Aš turiu vilties, juk esu Londone. Pagalbos tarnybos atvažiuos ir mane išgelbės“, – jaunas vyras telefonu sakė draugams Sirijoje. Vėliau, liepsnoms – o ne ugniagesiams – pasiekus jo butą, M.Alhajali’is paprašė: „Aš mirsiu. Perduokit mamai ir tėčiui, kad juos myliu.“
Pirmoji oficialiai įvardyta gaisro auka:
