Suprasti akimirksniu
- Separatistų kovotojas „Ilimas“ neliudijo N.Savčenkos teisme
- Ukrainietė jau valandą buvo sučiupta, kai žuvo žurnalistai
- „Ilimas“ vis tiek mano, kad ji koregavo artilerijos ugnį
- Karys įsitikinęs, kad N.Savčenko – patyrusi snaiperė
Rusijos Donecko miesto teisėjas nuteisė N.Savčenko kalėti 22 metus, taip sutikdamas su prokurorų kaltinimu, esą ukrainietė koregavo artilerijos ugnį, per kurią netoli Ukrainos sienos su Rusija žuvo du žurnalistai ir keli civiliai.
N.Savčenko buvo pripažinta kalta ne tik dėl dviejų asmenų nužudymo, bet ir dėl neteisėto sienos kirtimo.
Pats „Ilimas“ neabejoja, kad N.Savčenko nukreipė ugnį į žuvusius žurnalistus, nors daugelis bylos stebėtojų kaltinimus vadina absurdiškais, o vienas ukrainietės advokatų Ilja Novikovas tai pavadino pasakomis.
Ir nors „Ilimas“ „Meduza“ žurnalistui patvirtino, kad N.Savčenko buvo suimta dar prieš apšaudymą, teroristų kovotojas tarsi užsikirtusi plokštelė kartojo, jog ukrainietė vis tiek kalta.
Dėl tapatybės klausimų nekyla
„Ilimas“ tikina nesislėpęs nuo tyrėjų – teismas į jį tiesiog taip ir nesikreipė. Kovotojas tvirtino, kad interviu „Meduza“ – pirmasis jo pokalbis su žurnalistais per visą konfliktą Rytų Ukrainoje.
Internete informacijos apie šį separatistą beveik nėra, bet aktyvistai Kijeve skelbia, kad jis iš tiesų yra Ukrainos pilietis Andrejus Tichonovas. Jis pats save vadina Luhansko liaudies respublikos pajėgų papulkininkiu.
Jo tapatybę patvirtino ir Rusijos laikraščio „Novaja gazeta“ žurnalistė Julia Poluchina, 2014 metų birželio 17-ąją, dieną, kai buvo sulaikyta N.Savčenko, dirbusi Luhansko regione.
„Ilimui“ buvo net juokinga, kai paskutinis ukrainietis jau šoko į apkasus, bet vienas separatistas nuplėšė jam pusę galvos šaudydamas pistoletu „Makarov“.
Korespondentės teigimu, „Ilimas“ išties kovojo separatistų gretose ir dalyvavo mūšyje tą lemtingą dieną.
Mūšis truko keturias valandas
Kova 2014-ųjų birželio 17 dieną liepsnojo ties Stukalova Balkos ir Metalisto kaimais. Metaliste, sankryžoje, buvo įrengtas kelių policijos postas, kuriame ir buvo du vėliau žuvę Rusijos žurnalistai – Igoris Korneliukas ir Antonas Vološinas.
„Mes buvome užėmę pozicijas Metaliste, kiek žemiau buvo dvi mūsų šturmo mašinos. Tą rytą pradėjome judėti Stukalova Balkos link, ir kažkas surėkė: „Jie puola!“ Pažvelgėme į kelią ir pamatėme du mūsų link artėjančius ukrainiečių šarvuotuosius transporterius (BTR).
Dar žemiau išlindo ukrainiečių tankas, kurį padegė mūsiškis. Vieną BTR sustabdėme, o kitas per plauką manęs nepervažiavo ir nulėkė tolyn.
Po kelių minučių sulaukėme antrosios atakos bangos – atvyko ukrainiečių šarvuočiai. Du „išjungėme“, trečiasis laikėsi ilgiau.
– Kada visa tai vyko? – „Meduza“ paklausė „Ilimo“.
– Sunku tiksliai pasakyti, bet mūšis prasidėjo apie 8 val. ryte, o vidurdienį N.Savčenko jau buvo perduota Igoriui Plotnickiui (vienam „Luhansko liaudies respublikos“ lyderių, – red.). Tai užtruko maždaug keturias valandas – tiek tikrai galiu garantuoti.
– Ir kas nutiko tada?
– Ukrainiečiai pradėjo lipti iš mūsų padegto transporterio. Buvo net juokinga, kai paskutinis ukrainietis jau šoko į apkasus, bet vienas mūsiškis nuplėšė jam pusę galvos šaudydamas pistoletu „Makarov“.
Anot „Ilimo“, įnirtinga kova tęsėsi dar kurį laiką, o situacija buvo tokia paini, kad vienu metu į separatistus pradėjo šaudyti savi: „Tie kazokai manė, kad mūsų pozicijose – jau ukrainiečiai. Per visą savo sup**tą gyvenimą nebuvau patyręs tokio apšaudymo.“
Gailisi, kad nenužudė belaisvės
„Kai kova baigėsi ir vykdėme ukrainiečių apklausą, prie separatistų pradėjo artėti žydras automobilis „Ford Fiesta“ su, pasak „Ilimo“, kijevietiškais numeriais. Iš mašinos išlipo uniformuotas vyras.
„Bent jau taip galvojome. Pačioje mašinoje sėdėjo du maždaug 30-mečiai vyrai, jie mums pradėjo aiškinti: „Ko jūs, vyrukai, ieškote? Mes – toje pačioje pusėje.“ Atsakėme: „Puiku. Dabar nešdinkitės, draugai.“
Tada pamatėme, kad iš automobilio iš tikrųjų išlipo jauna moteris. Paklausiau, koks jos vardas. Ji tylėjo, tad trenkiau jai į galvą ginklu. Tada pasakė: „Nadija.“ Vėl paklausiau – jos šaukinio. Vėl tylėjo, vėl trenkiau. Pasakė: „Kulka“, – pasakojo „Ilimas“.
– Daugiau nieko neklausėte?
– Ne. Kodėl turėjau? Ką galima tiems žmonėms pasakyti? Jie turėtų būti nužudyti.
– Kodėl nenužudėte?
– Mes juos sučiupome. Belaisvių nežudau. Kiti norėjo subadyti vieną ukrainietį, kuris jau buvo pašautas į krūtinę, bet neleidau. Bet būčiau nušovęs „Kulką“, jei būčiau žinojęs, kad ją pavers heroje ir išrinks į Aukščiausiąją Radą.
Kad ir kaip ten būtų, tada privažiavo „Kovas“. Kartu su juo surišome N.Savčenkai rankas, ant galvos užmaukšlinome maišą, įmetėme ją į bagažinę ir išvažiavome į Luhanską.
Ten ji buvo perduota I.Plotnickiui. Su belaisve pradėjo dirbti „LifeNews“ žurnalistai.
– Ir visa tai nutiko apie vidurdienį (prieš apšaudymą, per kurį žuvo rusai žurnalistai, – „Meduza“)?
– Taip. Po 12 val. mes jau buvome sugrįžę į savo pozicijas. Vėliau paaiškėjo, kad N.Savčenko šaudė į mūsų kovotojus Stukalova Balkoje ir kartu su penkiais kitais snaiperiais koregavo artilerijos ugnį.
Teigia, kad žurnalistai neklausė nurodymo slėptis
– N.Savčenko – snaiperė?
– Žinoma. Kaip kitaip sraigtasparnio pilotė galėtų būti vadinama „Kulka“? Kitaip būti negali. Patikėkite, aš pažįstu karą. Tokį šaukinį gauna tik snaiperiai ir pernelyg uolūs entuziastai. Juk ji net neneigia, kad jos šaukinys „Kulka“, tiesa?
– Tiesa.
– Na, štai.
– Kodėl nuvežėte ją tiesiai į Luhanską?
– Buvo akivaizdu, kad ta mūsų sustabdyta mašina važiavo snaiperiai. Jie manė, kad ukrainiečiai nugalėjo.
– Kodėl snaiperė turėtų atlikti artilerijos koreguotojo užduotis?
– Kodėl ne? Snaiperių šautuvais galima nustatyti tikslią vietą, atstumą ir perduoti informaciją. Į mus šaudė šeši snaiperiai, kurie kartu ir koregavo artilerijos ugnį. O jiems vadovavo Nadežda – „Kulka“.
– Jūs tuo tikras? Ar jūs ją iškvotėte?
– Nesu tikras. Nežinau. Tą dieną paėmiau jos asmeninius daiktus. Buvo pilka kuprinė, o jos viduje – civiliniai drabužiai. Raudona suknelė, juodi apatiniai, balti sandalai.
Kam sraigtasparnio pilotei reikalingi civiliniai drabužiai? Tam, kad ji galėtų persirengti ir neatpažinta pasprukti. Dar kuprinėje buvo užrašų knygutė, rašiklis, kreditinių kortelių, raktai nuo buto.
– Ar buvo kokie nors žiūronai?
– Taip, manau, kad taip.
– O žemėlapiai?
– Nemanau, kad buvo žemėlapis, o gal? Užrašų knygutėje buvo duomenys apie amuniciją – granatas, šovinius granatsvaidžiams, automatiniams šautuvams, snaiperių šautuvams. Šių faktų nepaneigsi.
Visi snaiperiai yra artilerijos koreguotojai. Taip jau yra. Patikėkite, nėra sunku apskaičiuoti atstumą ir vėjo greitį.
Kadangi mūšis jau buvo pasibaigęs, mūsiškiai išlindo iš „amfibijų“ ir nuėjo padėti Metalisto civiliams evakuotis. „Prancūzą“ (Estijos pilietį Vladimirą Poliakovą, dabar įkalintą 15 metų, – red.) sekė ir tie žurnalistai. Jis juos įspėjo: „Filmuokite iš mašinos“. Bet jie neklausė, o tada smogė artilerijos ugnis. Reporteriai žuvo, o Vovą sužeidė šrapnelis.
Situacija – įprasta karo mūšiui
– Bet juk N.Savčenko jau buvo sučiupta. Kas tuomet koregavo artilerijos ugnį?
– Tie patys snaiperiai. Niekas kitas. Taip, ji jau valandą buvo sulaikyta, bet taikinys jau buvo nustatytas.
– Bet argi tai nereiškia, kad N.Savčenko taikėsi ne į civilius ar žurnalistus, o į priešiškų pajėgų pozicijas?
– Mano nuomone, taikiniu ji nurodė mūsų gynybos liniją. Tačiau Metaliste buvo daug žmonių. Kai važiavome per kaimą, tiksliai net nematėme.
– Tyrėjai kalbėjo priešingai.
– Supraskite – politiškai naudinga aiškinti, kad N.Savčenko parinko būtent žurnalistus kaip taikinį. Tai jau žodinis pedantiškumas. Juk kas galėtų pasiųsti šešis snaiperius, kad jie nustatytų žurnalistus kaip taikinius?
Kas atsitiko? Snaiperiai atliko savo darbą, o tada įvyko mūšis Stukalova Balkoje. Ką turime? Informaciją apie taikinius. Ką daryti, neaišku, nes mūšis lyg ir pasibaigęs. Bet tada pamatė, kad kažkas toje pozicijoje juda.
– Kas pamatė?
– Artileristai, kuriems N.Savčenko pakoregavo ugnį. Jie pamatė.
– Bet ji pati nieko nematė!
Politiškai naudinga aiškinti, kad N.Savčenko parinko būtent žurnalistus kaip taikinį. Tai jau žodinis pedantiškumas.
– Ir ką? Nors ją ir dar du snaiperius sulaikėme, trys liko laisvėje.
– Bet N.Savčenko jau buvo suimta.
– Nadija pati nieko matyti negalėjo, tačiau koks skirtumas? Toks buvo jos darbas. Likę trys snaiperiai pranešė artileristams apie judėjimą, tad teliko paleisti ugnį. Į žurnalistus.
– Taigi aiškėja, kad situacija buvo įprasta karo mūšiui, bet N.Savčenko apkaltinta prisidėjus prie civilių žūties.
– Taip ir turi būti. Juk ji koregavo ugnį.
– Bet priešo pozicijų puolimas – karo dalis, ar ne?
– Situacija buvo ne tokia. Ten, kur jie šaudė, buvo civilių ir žurnalistų.
– Bet jie pasirodė tik vėliau!
– Nežinau, ar buvo žmonių, ar ne. Kai važiavome per Metalistą jau sučiupę N.Savčenko, žmonių buvo daug. Ar jie buvo žurnalistai, aš nežinau.
