Įdomu žvilgtelėti į naujuosius Italijos politikos veidus. Smalsu stebėti, kaip šie partijų lyderiai bendrauja su žiniasklaida, kaip elgiasi, kaip rengiasi, kaip juokauja.
Antradienį pasikalbėti su užsienio žurnalistais į Romos „Foreign Press“ asociacijos būstinę atėjo „Penkių žvaigždžių“ judėjimo vadovas L.Di Maio. Trečiadienį – Šiaurės lygos sekretorius M.Salvini.
Luigi – politikos top modelis
Siaurutėje Romos „via Dell‘Umilta“ (it. Nuolankumo gatvė) – sąmyšis. Policijos agentai, karabinierių korpusas, daugybė italų žurnalistų, televizija.
Jiems tenka mindžikuoti prie „Foreign Press“ būstinės durų, nes spaudos konferencija – tik Romoje akredituotiems užsienio korespondentams.
L.Di Maio – populistinio judėjimo „Cinque Stelle“ (it. „Penkios žvaigždės“) lyderis – atvyksta triumfališkai, saugomas – tarsi jau būtų šalies premjeras. Jo apranga – tarsi elitinio politikos top modelio: sodrus veido įdegis, tamsus kostiumas, akinamo baltumo marškiniai, kaklaraištis.
Luigi patvirtina: „Už „Penkias žvaigždes“ balsavo 11 milijonų italų“. Ką tai reiškia? Reiškia nei daugiau, nei mažiau: „Mes nenorime koalicinės vyriausybės“.
Atidirbta prieš veidrodį šypsena – savimi pasitikinčio nugalėtojo. Visa šio jaunuolio povyza sako: „Aš laimėjau, aš ir valdysiu“.
Politikos top modelis Luigi patvirtina: „Už „Penkias žvaigždes“ balsavo 11 milijonų italų“. Ką tai reiškia? Reiškia nei daugiau, nei mažiau: „Mes nenorime koalicinės vyriausybės“.
Ir dar: „Mes laimėjome, nors nesame nei „sinistra“ (it. kairieji), nei „destra“ (dešinieji).“
Ir toliau, „We Are The Champions“ stiliumi: „Esame pirmoji Italijos politinė jėga, mes nepaliksime šalies chaose.“
Tvarkingas, korektiškas, dailus vaikinas L.Di Maio yra absoliuti „Penkių žvaigždžių“ steigėjo Beppe Grillo priešingybė. Populistų ideologas – barzdotas, susivėlęs, svaidosi žiauriomis provokacijomis, nuolat riejasi su žiniasklaida.
Top modelis Luigi su žurnalistais nesipyksta, kalba tarsi encikliką atėjęs paskelbti popiežius: „Svarbiausia dabar – politinė atsakomybė. Mes esame atviri visoms politinėms jėgomis. Derėkimės ne dėl postų, ne dėl įtakos, o dėl šalį kamuojančių problemų.“
Spaudos konferencijos pabaigoje „Penkių žvaigždžių“ lyderis jau šiek tiek mažiau triumfališkas.
Nes tų 11 milijonų balsų apaštalui Luigi aiškiai nepakanka tam, kad jis galėtų atsisėsti į Italijos premjero kėdę.
Teks derėtis. Bet derėtis šis jaunuolis su niekuo nenori. Finale – su šypsena pateiktas grasinimas: nauji rinkimai: „Mūsų tai negąsdina. Galime grįžti atgal prie balsadėžių. Mes laimėsime.“ Amen.
Matteo: milanietis, nebijantis Briuselio
Ultradešiniųjų partijos „Šiaurės lyga“ sekretorius M.Salvini į „Foreign Press“ būstinę atkeliauja be jokio šurmulio. Jo nesaugo nei policija, nei karabinieriai.
Ką tai galėtų reikšti? Viskas labai paprasta: Milane gimęs, Milane užaugęs Matteo Romoje nesijaučia kaip namie. Jaučiasi tarsi užsienyje.
Matteo – be kaklaraiščio. Atsegti marškiniai. Įdėmus juodų akių žvilgsnis, agresyvių tonacijų bosas. Iš principo jis sako tą patį, kaip ir „Penkių žvaigždžių“ lyderis – skiriasi tik skaičiai. Perpus.
„Mes, dešiniųjų koalicija, laimėjome. Kadangi Šiaurės lyga šioje koalicijoje gavo daugiausiai balsų – 6 milijonus, aš vadovauju dešiniesiems“, – pareiškia M.Salvini.
Matteo apsidairo. Nori įsitikinti, ar visi suprato. Nes iki šiol dešiniuosius valdė milijardierius Silvio Berlusconi ir jo „Pirmyn Italija“. O dabar – kiti laikai.
Matteo apsidairo. Nori įsitikinti, ar visi suprato. Nes iki šiol dešiniuosius valdė milijardierius Silvio Berlusconi ir jo „Pirmyn Italija“. O dabar – kiti laikai.
Už Matteo nugaros – jo elektoratas ir jo pasaulis: parmezano sūrio ir amarone vyno gamintojai, mados pramonė, slidinėjimo kurortų verslas, darbštūs žmonės, Padanijos lygumų rūkas, tvarka ir švara.
Tai, ko nėra Romoje, Neapolyje. Bet ypač Romoje.
Matteo kalba užsienio žurnalistams, bet iš tikrųjų – parmezano gamintojams: „Mes sumažinsime akcizą benzinui – supratote? Benzino litras kainuos 10 centų mažiau, mokesčių bus mažiau, darbo bus daugiau.“
Finalas? „Italija su mumis bus: a) šiuolaikiška, b) konkurencinga, c) federalinė.“
Dabar Matteo kalba Briuseliui: „Mes Briuseliui duodame 6 milijardais daugiau negu gauname. O euras yra viso labo piniginis vienetas, finansų instrumentas.“
Anaiptol ne vertybė ir ne svajonė. Mastrichto įsipareigojimas neviršyti 3 proc. biudžeto deficito? „Jeigu ten bus kažkas po kablelio, tai viso labo ir bus – kažkas po kablelio.“
Pirmyn, t.y. atgal prie balsadėžių?
Naujieji lyderiai kalba taip, tarsi rinkimai dar turėtų įvykti. Bet rinkimai jau įvyko, o aiškumo, kas valdys Italiją, kiekvieną dieną vis mažiau.
L.Di Maio sako, kad gali tartis su visais, bet su niekuo nesitaria. M.Salvini sako, kad gali tartis su visais, išskyrus kairiuosius.
Jis bando tartis su „Penkiomis žvaigždėmis“, bet jam pirštu grasina S.Berlusconi. Jis siūlo derėtis su kairiaisiais demokratais. Bet kairiųjų nenori M.Salvini, nenori ir patys kairieji. Jie išvis nieko nebenori.
Dešiniųjų aljansas katastrofiškai braška ties siūle „Pirmyn Italija“ – Šiaurės lyga. Bet braška ir „Penkios žvaigždės“.
Dešiniųjų aljansas katastrofiškai braška ties siūle „Pirmyn Italija“ – Šiaurės lyga. Bet braška ir „Penkios žvaigždės“.
Populistai pykstasi dėl keisto, su politika visiškai nesusijusio reiškinio – 2026 metų žiemos olimpiados. Prieš pusantrų metų nuskandinę Romos kandidatūrą, dabar jie nori vetuoti ir Turiną.
Tik vieni nori, o kiti – ne. Pliekiasi taip, tarsi ši tema dabar būtų pati svarbiausia.
Paklausiau kandidato į premjero postą Matteo Salvini: „Ką jūs galvojate apie olimpiadą?“
Šiaurės lygos sekretorius pralinksmėjo, nes tai turbūt vienintelis klausimas, dėl kurio jis sutartų su populistais: „Manau, kad olimpiadą reikia organizuoti. Galbūt Milane, galbūt Turine, o gal – Dolomituose“.
Šiaip M.Salvini daro „kieto“ politiko įspūdį. Bet klausimas apie Rusiją ir požiūrį į sankcijas jam nelabai patiko.
Šypsena jo veide išnyko: „Aš galvojau ir galvosiu, kad sankcijos Rusijai yra beprotybė: ekonominė, geopolitinė ir komercinė“.
Neatrodo, kad parmezano sūrio ir amarone vyno gamintojų atstovas šiuo klausimu greitai pakeistų nuomonę. Bet politinių derybų meno jam teks išmokti. Dabar arba niekada.
Variantų yra du: arba – draugystė su S.Berlusconi, arba su populistu L.Di Maio. Tiesa, yra ir trečiasis variantas. Tas, kurio labiausiai bijo Europa – Italija, pirmyn, t.y. atgal prie balsadėžių.
