Analitikas „The Moscow Times“ primena, kad per Didžiojo dvidešimtuko šalių susitikimą Romoje JAV prezidentas Joe Bidenas pareiškė, jog Rusija ir Kinija „iš esmės nepasistengė su kokiais nors įsipareigojimais dėl klimato kaitos“.
Tai nėra visiškai tikslu. Pasak M.Galeotti, V.Putinas pastaraisiais metais nebeneigia žmonijos įtakos klimato kaitai ir jau netgi ragina kovoti su pasauliniu atšilimu – nors į traukinį jis šoka labai jau vėlai, vis dėlto šoka.
-
Sibiro tundroje dėl klimato pokyčių atsivėrė milžiniški krateriai: mokslininkai aiškinasi detales
-
„NY Times“: Amžino įšalo žemė – liepsnų pragare. Kas laukia Sibiro miškų?
-
V.Putinas: Rusija sieks iki 2060 metų tapti neutralia klimato atžvilgiu
-
„NY Times“: Dvigubas Rusijos žaidimas – tikina, kad saugo aplinką, bet siekia naudos sau
Retorika rimtesnė nei anksčiau
Juk dar 2003 metais V.Putinas juokaudamas pasvarstė: „Gal klimato kaita ir nebūtų taip blogai tokiai šaltai šaliai kaip mūsų? Du ar trys laipsniai nepakenktų – nereikėtų tiek kailinių, nuimtume didesnį grūdų derlių.“
Vėliau jis kartais kalbėdavo jau rimčiau – bet tik kalbėdavo. Rusijos lyderio pažadai mažinti taršą niekada nebūdavo labai ambicingi, be to, V.Putinas retsykiais vis dar pabandydavo paneigti žmonijos įtaką klimatui – kalti būdavo tai ugnikalniai, tai galaktinės perturbacijos.
Vis dėlto jau kuris laikas V.Putino pasisakymai gerokai rimtesni nei anksčiau. Vyriausybei jis jau įsakė paruošti planus, kaip Rusija 2060 metais galėtų tapti neutralia klimato atžvilgiu – t. y., neteršti aplinkos.
Toks atsivertimas, kaip minėta, labai jau vėlyvas, o M.Galeotti pastebi: „Nors Putinas gal ir supranta, koks rimtas tai iššūkis, jis neatrodo gerai suvokiantis, koks turėtų būti atsakas.“
Pavyzdžiui, tikrai galima abejoti nesenu V.Putino pareiškimu, esą Rusijos miškai sugers pakankamai daug anglies dioksido ir taip neutralizuos didesnę taršą. Juk didžiulėje šalyje vis dažniau kyla milžiniški gaisrai, kurių mastą didina būtent klimato kaita.
Tačiau M.Galeotti čia įžvelgia tipišką putinizmą – esą tokioje centralizuotoje sistemoje V.Putinas jau ne kartą įrodė, kad nėra linkęs pats imtis iniciatyvos, ir dažniausiai laukia pasiūlymų iš aplinkos. Tada, pamatavęs visuomenės ir elito nuotaikas, pasirenka vieną iš išgirstų idėjų.
„Putinas – abejotinos mėgėjiškos istorijos gerbėjas. Bet jis nėra idėjų lyderis. Jam patinka, kai prieš jį tūpčioja, kai jį vilioja, kai idėjos išdėliojamos ant prekystalio kaip turguje.
Putinui svarbios ne tik pačios idėjos, bet ir tai, kaip į jas reaguoja visuomenė bei – ypač – elitas“, – mano ekspertas.
Vieša kritika lemia užsispyrimą
Tiesa, vienas tokio požiūrio aspektų – paradoksalu – yra tai, kad V.Putinas nėra labai prie jo prisirišęs. Suprask, jei jis nuspręs, kad reikia kažką keisti, tas kažkas iškart ir bus keičiama.
Pavyzdžiui, 2014 metais įvyko aiškus pokytis dėliojant agresyvią darbotvarkę Donbase. Iš pradžių drąsiai kalbėta apie Ukrainos teritorijų aneksavimą po „Novorosijos“ vėliava, bet tuomet tokios idėjos vėliavnešiams buvo aiškiai pasakyti patylėti.
Rusijos prezidentas kur kas sukalbamesnis, kai viešai jis gerbiamas, o pirštinė jam metama tik privačiai
„Toks elgesys turi ir pliusų, ir minusių. Bet akivaizdu, kad šiame kontekste sunku nuosekliai vykdyti nepopuliarią darbotvarkę.
Tai bus ypač svarbu, kai Putinas galiausiai suvoks, kad nėra greitų, lengvų, pigių ir neskausmingų išeičių iš klimato krizės. Aišku, ne tik Putinui, ir visai tarptautinei bendruomenei reikės pasistengti išlaikyti entuziazmą kovai su pasauliniu atšilimu“, – svarsto M.Galeotti.
Be to, pasak analitiko, tokie atviri J.Bideno priekaištai V.Putinui tikrai nepadeda. Patirtis rodo, kad Rusijos prezidentas kur kas sukalbamesnis, kai viešai jis gerbiamas, o pirštinė jam metama tik privačiai – taip buvo Ženevoje per JAV ir Rusijos lyderių susitikimą.
„Jei Putinas išgirsta viešą kritiką, jis dar labiau užsispiria“, – pabrėžia M.Galeotti.
Kad ir kaip būtų, įdomu, kodėl bent jau vieša V.Putino pozicija klimato kaitos klausimu pasikeitė. Kas jį įtikino, kokios interesų grupės? Ir ar jos norės nuosekliai spausti prezidentą?
„Atrodo, kad čia veikia plati koalicija, kurios nariai kitomis aplinkybėmis neturėtų daug bendro. Rusijos kontekste labai svarbu tai, kad ši koalicija sugeba suformuluoti poziciją, paremtą pragmatiškumu ir nacionaliniais interesais“, – rašo analitikas.
Susirūpinusi net kariuomenė
Pavyzdžiui, kariuomenei kelia nerimą klimato kaitos pasekmės tiek Rusijos šiaurėje, tiek pietuose. Anot gamtinių išteklių ir ekologijos ministro Aleksandro Kozlovo, tirpstantis amžinasis įšalas padarė žalos daugiau nei 40 proc. infrastruktūros ir pastatų Rusijos Tolimojoje Šiaurėje.
O kadangi pažeidžiamos ir karinės bazės, aerodromai bei uostai, jų apsaugai reiks išleisti milijardus rublių, ko gero, numatytų kitoms reikmėms.
Tuo pat metu auga nerimas, kad dėl Vidurio Azijos dykumėjimo intensyvės migracija, daugės bado ir bendro nestabilumo.
Šiaurėje klimato kaita sudaro nepatogumų ir naftos bei dujų pramonei. Pernai vien studija parodė, kad būtent amžinojo įšalo tirpimas kaltas dėl 23 proc. techninių gedimų, o grėsmė iškilusi bet 45 proc. visų projektų šioje srityje.
M.Galeotti: nežinia, ar kantrybės reikalaujanti klimato darbotvarkė atsilaikys prieš trumpalaikį režimo impulsą tiesiog išsilaikyti.
Anksčiau būta vilčių, kad pasaulinis atšilimas leis Rusijai paversti dalį Sibiro derlingais plotais. Bet tokius lūkesčius greitai atvėsino suvokimas, kiek daug kainuotų visa reikiama infrastruktūra, ir realybė, kad bet kokią naudą nusvers dabartinių plotų netekimas dėl dykumėjimo.
„Jau šiandien augančios maisto kainos yra politinis klausimas. Putinui, jo politiniams technologams ir premjerui Michailui Mišustinui tikrai neramu dėl galimybės, kad gebėjimas apsirūpinti maistu priklausys nuo importo iš užsienio“, – rašo M.Galeotti.
Galiausiai apie klimato kaitą pradėjo daugiau kalbėti ir daug ryšių turinys verslininkai – „Sberbank“ vadovas Germanas Grefas, Anatolijus Čiubaisas, nors, žinoma, jie įžvelgia komercinių galimybių.
„Viską kartu sudėjus atrodo, kad tokia politinių, karinių ir ekonominių skaičiavimų kombinacija pajudino ledus. Aišku, tai turbūt pragmatiškas sprendimas.
Nežinia, ar kantrybės reikalaujanti klimato darbotvarkė atsilaikys prieš trumpalaikį režimo impulsą tiesiog išsilaikyti“, – mano M.Galeotti.
