Kaip ir daugelis kitų analitikų, M.Galeotti pastebėjo publikacijų, kuriose klausiama, ką Joe Bideno pergalė JAV prezidento rinkimuose reiškia Rusijai, laviną. Jam, tiesa, įdomu, kad įvairiais svarstymais užsiima ne tik Vakarų, bet ir pačios Rusijos komentatoriai.
„Žinoma, dvišalių santykių ateitis svarbi, bet rusiškų komentarų tonas daug pasako ne tik apie tai, kaip bus elgiamasi Vašingtone, bet ir apie pačios Maskvos požiūrį į save.
Amerikiečių diskusijos apie Rusiją dažnai nebrandžios. Ne vienerius metus kalbėti apie Kremlių reiškė kalbėti apie Donaldą Trumpą ir svarstyti, ar jis – Maskvos agentas ar fiktyvaus „Russiagate“ skandalo auka. Bet daug ko trūksta ir rusiškiems svarstymams apie Ameriką“, – mano M.Galeotti.
Užsipuolė amerikiečius ir europiečius
RUSI analitikas cituoja vieną Rusijos užsienio politikos ekspertų, sunkiasvoriu laikomą Sergejų Karaganovą, kuris parašė, M.Galeotti, tikrą odę vyriausybės laikraštyje „Rossiskaja gazeta“.
S.Karaganovas tame straipsnyje teigia, kad Rusijai reikia apleisti gynybines pozicijas bei „pasiūlyti save Eurazijai ir visiems kitiems kaip lyderę, kai kalbame apie normalumą, suverenumą, taiką“. Esą Maskva istoriškai „blokuodavo kelią tiems, kurie pradeda pasaulį taip kankinančius karus“.
Rusas ekspertas ragina „nugalėtojų tautą“ įsitvirtinti pasaulyje ir parodyti vietą „hegemonijai politikoje, transnacionalistams, liberalams, kurie nori primesti pusiau totalitarinę ideologiją“.
Anot S.Karaganovo, Maskva istoriškai „blokuodavo kelią tiems, kurie pradeda pasaulį taip kankinančius karus“.
Kaip pastebi M.Galeotti, publikacijoje jau kone tradiciškai leidžiama suprasti, kad Europa neva virsta išsigimstančia Gėjropa, bet S.Karaganovo pagrindinė mintis – kad reikia priešintis JAV ir jų tarnų Europoje diktatui. Esą tai kova, kuriai Rusija turi vadovauti, o ne šiaip prie jos prisijungti.
Analitikui kiek keista, kad laikais, kai daugelis labiau nepriklausomų Rusijos analitikų ragina Kremlių elgtis kuo atsargiau, drebiamas toks ryžtingas – o galbūt desperatiškas – troškimas prilygti Amerikai ir vėl užimti kito pasaulio poliaus vietą.
„Rusijos ne tik šlovinga praeitis – ji turi ir stiprybių dabar, ir galimybių ateityje, – rašo M.Galeotti. Tačiau sunku suprasti lyginimąsi su šalimi (JAV, – red), kurios ekonomika didesnė 12 kartų, o BVP dalis vienam gyventojui – daugiau nei penkis kartus.
Net jei atsižvelgtume į neoficialias Rusijos išlaidas gynybai ir galbūt net didesnę perkamąją galią, JAV gynybos biudžetas gerokai didesnis. Net jei nepaisytume kelerių pastarųjų metų, didesnė ir Amerikos minkštoji galia.“
Žmonės nenori brangių pasaulinių misijų
Anot eksperto, Rusija nė neturėtų lygintis su JAV. Jis primena įsiūtį, kuriuo Maskva sutiko iš tiesų gana nevykusį Amerikos eksprezidento Baracko Obamos pasisakymą, esą Rusija – „regioninė galia“, nebe pasaulinė. Juk šiaip nieko blogo turėti ir pasaulinių, ir regioninių interesų.
Bet, pasak M.Galeotti, Sovietų Sąjunga nuvarė save į kapus bandydama neatsilikti nuo amerikiečių ginklavimosi varžybose – nors, tiesa, netoli bankroto buvo ir JAV, tik šios galėjo sau tai leisti.
„Kam posovietinei Rusijai reikia dalyvauti naujose ideologinėse lenktynėse? Imperija, hegemonija, pasaulinė lyderystė – vadinkite tai kaip norite, bet tai yra absurdiškai brangus ir ekonomine prasme visiškai neracionalus procesas.
Rusija negali sau jo leisti, be to, nėra tvirtų įrodymų, kad rusams – skirtingai nei Kremliui ir tam tikriems apžvalgininkams – tokia kova įdomu“, – tvirtina britas analitikas.
M.Galeotti: imperija, hegemonija, pasaulinė lyderystė – vadinkite tai kaip norite, bet tai yra absurdiškai brangus ir ekonomine prasme visiškai neracionalus procesas.
Kaip rašo M.Galeotti, Maskva, leisdamasi į karinius nuotykius Donbase ir Sirijoje, ne be pagrindo rėmėsi samdiniais ir karštakraujais nuotykių ieškotojais.
Taip, rusai džiaugėsi Krymo, krašto, kuris, jų manymu, visada buvo jų, aneksija, bet šitoks lyginimas netinka – apklausos rodo, kad žmonės toli gražu nenori didžios pasaulinės misijos, kuriai reikalingas lėšas būtų galima panaudoti kelių Rostove tiesimui ar klinikų Kamčiatkoje kūrimui.
71 proc. rusų apklausose tvirtina, kad jų šalis – „didžioji galia“. Bet tuo pačiu net 47 proc. teigiamai vertina JAV. Neigiamai – tik 41 proc., o tai kažin ar rodiklis, leidžiantis ramia galva leistis į globalinius nuotykius.
Vašingtonui Maskva ne tokia svarbi
„Bandymas prilygti Amerikai, ypač tokiu metu, kai Kinija greitai auga kaip dar viena geopolitinė galia ir modelis, yra siaubingas savęs žalojimas“, – konstatuoja M.Galeotti.
Tokios varžytuvės esą neleidžia centrinei valdžiai atsidėti skubiai reikalingoms vidaus reformoms ir signalizuoja tik tai, kokie paranojiški vadinamieji silovikai. Saugumiečiai pratę skirstyti šalies žmones į patriotus ir išdavikus, o tai neleidžia išsivystyti normalioms diskusijoms.
„Svarbiausia, kad Kremliaus pastangos pasmerktos žlugti“, – teigia analitikas, nors ir priduria, kad Amerikos statusas pasaulyje greičiausiai blėsta.
M.Galeotti mano, kad dar reikia palaukti ir įsitikinti, ar J.Bideno administracija sugebės atitaisyti „trumpiško diletantizmo“ padarytą žalą. Šiaip ar taip, per vieną kadenciją gėlytės tikrai nesužydės – Vašingtono gebėjimu formuoti efektyvią tarptautinę politiką vis labiau abejojama.
Rusijos, kaip teigia ekspertas, noras nuolat mesti iššūkį mitais apaugusiam ideologiniam varžovui tėra iš Vašingtono matomas vaizdas veidrodyje – ten irgi manoma, kad dalyvaujama normatyvinėje kovoje su Maskva.
„Baltieji – laisvės ir demokratijos gynėjai. Juodieji – autokratai“, – ironizuoja M.Galeotti.
Maskvai, tarsi seną simpatiją pavydžiai persekiojančiam meilužiui, viskas vis dar susiję su Amerika. Net glėbesčiuodamasis su Kinija Kremlius vis žiūri per petį – ar pastebėjo Vašingtonas?
„Didysis skirtumas vis dėlto toks, kad Maskva Vašingtonui rūpi kur kas mažiau nei Vašingtonas Maskvai. Auganti Kinija, transatlantiniai santykiai, Valstybės departamento atstatymas – Bideno administracijai šie prioritetai svarbesni.
Bet Maskvai, tarsi seną simpatiją pavydžiai persekiojančiam meilužiui, viskas vis dar susiję su Amerika. Net glėbesčiuodamasis su Kinija Kremlius vis žiūri per petį – ar pastebėjo Vašingtonas?“ – priduria analitikas.
Jo manymu, jei Rusija būtų labiau patenkinta ir pasitikinti savimi, šalies užsienio politika galėtų būti pragmatiškesnė ir nuosaikesnė. Be to, nebūtų švaistomi milijardai neva prestižiniams projektais ir rizikingiems nuotykiams.
„Galiausiai pagerėtų ir nacionalinė psichinė sveikata. Laikas judėti į priekį“, – siūlo M.Galeotti.
