Britų karininkai, dirbę su ukrainiečių kariais, teigia, kad pastarieji yra nusiteikę ryžtingai. Kita vertus, amerikiečių žvalgybos vertinimu, Ukraina kažin ar sugebės pasiekti kažko daugiau, nei kuklios sėkmės atlaisvinant dalį teritorijų.
„Iki šiol ukrainiečių kariai demonstravo ne tik meistriškumą ir ryžtą, bet ir vaizduotę“, – rašo mokslininkas, aprašydamas Ukrainos kariuomenės gynybos laimėjimus pirmojoje karo fazėje.
Ukrainiečiams dažnai pavykdavo užklupti rusus netikėtai – ir taktiškai, ir strateginiame lygmenyje. Pavyzdžiui, per Charkivo puolimą. Smūgiai buvo suduoti tuomet, kai Maskvos dėmesys buvo nukreiptas į pietus. Ir tuose rajonuose, kur rusų pajėgų buvo sutelkta mažai, ukrainiečiai per mėnesį gebėjo atsikovoti daugiau nei 12 tūkst. kvadratinių kilometrų.
Tačiau, nors ukrainiečiai greitai mokosi valdyti 230 naujų ir suremontuotų vakarietiškų tankų ir 1550 šarvuočių, jie vis dar neturi deramos oro gynybos, reikalingos bet kokiai stambiai puolimo operacijai.
Vakarų ekspertai taip pat nėra tikri, kad vyresnieji vadai gebės prisitaikyti prie naujų sistemų taip pat gerai, kaip ir jas valdantys eiliniai kariai.
„Kaip bebūtų, bet Kyjivas neturi jokio kito realaus pasirinkimo, kaip tik pradėti pavasario ar vasaros kontrpuolimą. Jo lyderiai vis labiau spraudžia save į rėmus. Prezidentas Zelenskis sumaniai valdo Vakarus, bet tam, kad išlaikytų jų paramą, jis turi parodyt tai, ką Vašingtono „insaideriai“ gana neskoningai vadina „investicijų grąža“, – rašo M.Galeotti.
V.Zelenskiui teks subalansuoti vidaus politiką. Tokie „vanagai“, kaip karinės žvalgybos vadovas Kirilas Budanovas, nenori girdėti apie derybas su Maskva. Nors kai kurie Ukrainos Vyriausybės nariai mano, kad deryboms dabar pats metas.
Vakarai taip pat yra apriboti. Be sunkumų, taip pat ir politinio pobūdžio, tiekiant naujas šiuolaikines ginklų sistemas (F-16 naikintuvus ar taktines raketas ATACMS), taip pat esama didžiulės problemos dėl ginklų trūkumo.
Šiuo metu ukrainiečiai per mėnesį sunaudoja daugiau 155-mm šaudmenų, nei JAV jų pagamina per metus. Vakarai investuoja į naujus gamybinius pajėgumus, tačiau tai užima daug laiko, pažymi M.Galeotti.
Maskva tai žino ir ruošiasi gynybai.
Ukrainiečių vertinimais, patvirtintais ir britų gynybos ministerijos, rusų nuostoliai, atsižvelgiant į tai, sumažėjo beveik trečdaliu. Palydovų nuotraukose matoma vis daugiau tranšėjų ir įtvirtinimų, ypač ten, kur numatomas tikėtinas Ukrainos puolimas pietuose.
Tiesa, Rusija taip pat turi problemų. Rusams taip pat trūksta šaudmenų ir tiksliai nukreipiamų raketų.
„Be to, Putinas nori sėkmės, bet kuo agresyvesnės rusų operacijos, tuo daugiau nuostolių jie patiria. Ir juo greičiau jie atsidurs sudėtingo pasirinkimo akivaizdoje – kaip papildyti karių trūkumą“, – rašo M.Galeotti.
Nuostolių sušvelninimui teks rengti arba dar vieną mobilizacijos bangą, arba pasitelkti šauktinius. Abu variantai bus nepopuliarūs ir V.Putinas skuba priimti sprendimus, ypač prieš rugsėjį vyksiančius regionų rinkimus.
„Tokiu būdu, kuomet Zelenskiui nepavaldžios jėgos skatina Kyjivą pulti, Maskva nenoriai ruošiasi gynybai, pasikliaudama tik viltimi, kad pavyks palaužti Ukrainos valią priešintis ir Vakarų pasirengimą tai finansuoti. Tai praktiškai vienintelė stretegija, kurios šiuo metu gali imtis Putinas“, – rašo mokslininkas.
Nepaisant karingų rusų Užsienio reikalų ministerijos pareiškimų, tarptautinis Rusijos vaidmuo silpsta.
Maskva vengia tiesioginių provokacijų NATO atžvilgiu, pavyzdžiui, nesmūgiuodama per Vakarų ginklų tiekimo maršrutus ir vengdama skrydžių prie Aljanso sienų.
„Net tos šalys, kurias Maskva kažkada laikė antrarūšėmis, šiuo metu turi veto teisę dėl kai kurių rusų politikos aspektų, ir mažų mažiausiai turi galimybę reikalauti didelės kainos už teikiamą pagalbą“, – pažymi profesorius. Jis pateikia kaip pavyzdžius Turkiją ir Iraną, kurie dabar vis labiau aktyvūs tuose regionuose, kuriuos Maskva kažkada laikė savais.
„Kuo ilgiau tęsiasi karas ir kuo didesnius nuostolius patiria Rusijos ekonomika, tuo labiau stiprėja Kinija. Nepaisant džiaugsmingo komunikato po prezidento Xi Jinpingo vizito į Rusiją kovo mėnesį, Pekinas ir toliau neduoda ginklų, šaudmenų ar bent jau besąlyginę politinę paramą, kurios norėtų Putinas“, – rašo autorius.
M.Galeotti apibendrina: nors visos šalys turi reikšmingą taktinę laisvę, tačiau strategiškai yra apribotos – Ukraina turi imtis didžiulio puolimo, o Rusija bandys neleisti išplėšti pergalę.
