M.Galeotti „The Moscow Times“ prisipažino ilgai laikęs putinizmą „postmoderniu autoritarizmu“, nes sistema rėmėsi ne tiek baime ir jėga, kiek „naratyvo kontrole“.
Demokratijos įspūdį sudaro pseudodemokratiškai veikiantis parlamentas, kuriame dirba valdančiųjų ir pseudoopozicinių partijų partijų atstovai.
Tačiau bent iki šiol palei žemę netrūko erdvės nei klestinčiai pilietinei visuomenei – kol ši rūpinosi vietinės reikšmės ir specifinėmis problemomis, jei gyvybingai ir kritiškai žiniasklaidai. Dabar padėtis keičiasi, konstatuoja M.Galeotti.
Du dešimtmečiai apgaulingos ramybės
Jo teigimu, nors OMON, Federalinė saugumo tarnyba (FSB) bei Tyrimų komitetas visada dažnai pasitelkdavo represijas, režimas daugiausia rėmėsi gyventojų papirkinėjimu. Žmonėms taip pat įtikinamai teigta, kad alternatyvos nėra arba ji blogesnė.
„Niccolo Machiavelli yra sakęs, kad jei princas negali būti ir mylimas, ir vaisus, geriau jei tada jis būna baisus nei mylimas. Bet postmodernus autokratas žino, kad meilė gali būti trapi, o baimė – destruktyvi. Tad jam geriau tiesiog apatija“, – rašo M.Galeotti.
Esą du dešimtmečius tokia strategija buvo veiksminga. Mases ramino pakankamai gera gyvenimo kokybė, elitą buvo galima papirkti. Aktyvistai galėjo pakankamai reikšmingai veikti paraštėse, o prieš juos buvo taikoma tik kruopščiai pamatuotos represijos.
„Visų svarbiausia, žmonėms buvo įkalta į galvas, kad tikėtis, jog pokyčiai kažką pakeis į gerąją pusę, neverta“, – pastebi apžvalgininkas.
Tiesa, toks modelis jau daug metų sulaukdavo spaudimo. V.Putino režimas reagavo skelbdamas apie Nacionalinius projektus, kurie neva turėjo gerinti gyvenimą Rusijos žmonėms, sukurdamas Nacionalinė gvardiją.
Tikros opozicijos stigo, elitas buvo arba patenkintas, arba išsigandęs, kad praras tai, ką turi, nesikandžiojo ir biudžetas, apie kurio deficitą Rusija kalbėjo jau senokai.
„Bet tiek elitas, tiek opozicija jautė, kad suvaldyti situaciją režimui sekėsi vis sunkiau. Ėmė trūkti sumanumo, pasitikėjimo savimi“, – tvirtina M.Galeotti.
Aišku, putinizmas sėkmingai gyvavo toliau. Tikros opozicijos stigo, elitas buvo arba patenkintas, arba išsigandęs, kad praras tai, ką turi, nesikandžiojo ir biudžetas, apie kurio deficitą Rusija kalbėjo jau senokai.
„Būtent todėl dabar dar sunkiau paaiškinti numanomą apsisprendimą nusimesti visas kaukes ir pradėti daug atviriau persekioti režimo oponentus“, – teigia ekspertas.
Silovikų entuziazmas
M.Galeotti atrodo, kad sprendimas 2020 metų rugpjūtį apnuodyti Aleksejų Navalną atspindi režimo nuomonę, esą šis opozicionierius ir jo judėjimas jau pavojingas. Bet ne tik – Kremliuje taip pat manoma, kad A.Navalnas prisideda prie Vakarų vykdomų priešiškų operacijų prieš Rusiją.
O kai žengi pirmąjį žingsnį, sustoti sunku. Kai A.Navalnas išgyveno ir ryžtingai grįžo į Rusiją, režimas neturėjo kitos išeities ir buvo priverstas jį įkalinti – kad neatrodytų silpnas.
Kai A.Navalno judėjimas pradėjo rengti masinius protestus jau ne tik pagrindiniuose didmiesčiuose, Kremlius jau nebegalėjo atsispirti pagundai dar agresyviau prismaugti visuomenę.
M.Galeotti įsitikinęs, kad prie naujo represijų raundo labiausiai prisidėjo įprasti įtariamieji iš silovikų kastos – Saugumo Tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas, FSB direktorius Aleksandras Bortnikovas, Tyrimų komiteto vadovas Aleksandras Bastrykinas ir Rosgvardijai diriguojantis Viktoras Zolotovas.
„Visi jie gali dažnai ir nuožmiai konkuruoti, bet visus juos vienija bendras supratimas: kad jau gana“, – rašo M.Galeotti.
Kas įtikino V.Putiną, paprastai pasižymintį atsargumu, padidinti temperatūrą? Nežinia.
M.Galeotti: gali būti, kad krizė Baltarusijoje, kurią įplieskė itin įžūlus rinkimų klastojimas, tikrai parodė Putinui, jog nedidelės represijos šiandien leistų nesiimtų platesnio persekiojimo vėliau.
Galbūt prezidentą paveikė sąmokslo teorijos apie Vakarų vykdomą hibridinį karą, kuris neva nuvertė Viktorą Janukovyčių Ukrainoje ir prispaudė Aliaksandrą Lukašenką Baltarusijoje?
„Tiesą sakant, gali būti, kad krizė Baltarusijoje, kurią įplieskė itin įžūlus rinkimų klastojimas, tikrai parodė Putinui, jog nedidelės represijos šiandien leistų nesiimtų platesnio persekiojimo vėliau – ypač jei Navalno „išmanaus balsavimo“ taktika bus efektyvi“, – svarstė M.Galeotti.
J.Andropovo vaikai
Pasak apžvalgininko, Kremliaus veiksmai pastarosiomis savaitėmis tam tikra prasme logiški. Su A.Navalnu galutinai susitvarkyti dabar sunkoka, nes triukšmas kiltų visame pasaulyje – bet jį galima laikyti uždarytą, o tuo pat metu užčiaupti jo judėjimą.
„Tikslas – kad Navalnas taptų generolu be armijos“, – Rusijos sprendimą įtraukti A.Navalno judėjimą į „ekstremistinių organizacijų“ sąrašą priminė M.Galeotti.
Esą veikiama neskubant, kantriai – žmonėms leidžiama suprasti, kad tikrai verta bijoti atvirai reikštis ir neverta kritikuoti valdžią.
Kampanija tęsiasi. Erzina nepriklausoma žiniasklaida? Iš Latvijos veikiantis portalas „Meduza“ pavadinamas „užsienio agentu“. Teisininkai sako, kad toliau bylinėsis dėl FSB veiksmų? Ką gi, metas taikytis ir į juos – jei to užtenka, gąsdini, jei ne, suimi.
O kaip su socialiniais tinklais, kur kritikai vis dar gali aktyviai reikštis, viešinti įvairius pažeidimus, koordinuoti protestus? Galima pradėti spausti „Twitter“ ir kitas platformas bei tikėtis, kad Rusijai, kaip ir Kinijai, pavyks įskiepyti bent kažkiek savicenzūros.
„Taigi tai galima vadinti post-post-autoritarizmu – arba tiesiog senu geru autoritarizmu, – mano M.Galeotti. – Bet tie, kurie lygina tai, kas vyksta, su Stalino Didžiuoju teroru, sumenkina tos eros siaubą.
Tai vis dar nėra totalitarizmas, kai diktatoriai desperatiškai ir despotiškai tikisi kontroliuoti ne tik tai, ką žmonės veikia, bet ir tai, ką jie galvoja. Kontrolės ir skaičiavimo vis dar yra – Putino kartos silovikai juk yra Andropovo vaikai.“
1967-1982 metais KGB vadovavęs Jurijus Andropovas pasižymėjo šaltu analitiniu protu ir naujoviškos represijomis – siekta minimalios pastangomis užtikrinti maksimalius rezultatus. Praeities masines akcijas pakeitė psichiatrinės ligoninės, priverstinė emigracija ir „profilaktiniai pasikalbėjimai“.
„Bet tai vis tiek represijos ir autoritarizmas, atspindintis vėlyvojo putinizmo intelektualinį nuopuolį ir politinį puvimą.
Gali būti, kad Putinas prieš arba – tai labiau tikėtina – po rugsėjo rinkimų į Valstybės Dūmą pabandys atsitraukti. Prokurorus galima sukritikuoti kaip pernelyg kaštus, galima paleisti kalinių, atsiprašyti. Tačiau kažin ar yra kelias atgal“, – konstatuoja M.Galeotti.