Vasario 26-osios rytą Slovakija išgirdo apie dvigubą žmogžudystę: buvo nušautas jaunas tyrimais užsiimdavęs žurnalistas ir jo mergina. Tai nutiko jųdviejų namelyje kaime prie Slovakijos sostinės Bratislavos. Kai vienas žmogus komentaro autorei paskambino papasakoti apie šį įvykį, ji prisipažįsta pamaniusi – „kaip siaubinga“, ir viskas.
M.Frišova neslepia, kad apie J.Kuciaką nebuvo girdėjusi: neskaitė jo straipsnių ir niekas jai jų nerodė, bet net jei kas nors ir būtų parodęs, tikriausiai nebūtų pajėgusi išlaikyti dėmesio gilindamasi į painias jauno žurnalisto aprašytas sąsajas – tokias sudėtingas, kad jos net primena chemines formules.
Tądien buvo labai šalta, bet Bratislavoje viešose vietose žmonės ėmė deginti žvakutes ir statyti jaunos poros nuotraukas: žuvusieji buvo panašaus amžiaus, kaip komentaro autorės jau suaugę vaikai. Tas įvykis, jos teigimu, iš esmės pakeitė Slovakiją.
Gyvenimas nebetekėjo įprasta vaga. Visi pasinėrė į naujienas, spaudos konferencijas, diskusijas ir pasisakymus socialiniame tinkle „Facebook“. Kitą dieną redaktoriaus išplatintą ir visuose laikraščiuose išspausdintą paskutinį neužbaigtą J.Kuciako straipsnį perskaitė, ko gero, daugiausia žmonių per visą šalies istoriją.
Sudėtinga kaip cheminė formulė
J.Kuciako papasakota istorija, pasak žurnalistės, iš tiesų yra atskirų, bet susijusių istorijų rinkinys, kuriose vienokius ar kitokius vaidmenis atlieka su slovakais per investicijas susiję Kalabrijos organizuoto nusikalstamumo sindikato „Ndrangetos“ nariai, Europos Sąjungos subsidijas gaunantys žemės ūkio paskirties sklypai, kuriuose niekas neauginama, ir subankrutavusios įmonės. J.Kuciakas visa tai susiejo su šalies teisėjais, mokesčių tarnybos pareigūnais ir valdančiosios partijos politikais.
Jo straipsnį galima skaityti kaip policijos ataskaitą, sociologinį tyrimą, komediją arba dramą. Šiame pasakojime yra net nepaprastai sparčiai karjerą padariusi graži moteris, kuri suvaidinusi traktorių reklamoje staiga tapo verslininke, o paskui – artima ministro pirmininko partnere. Šioje svaigioje kelionėje ji taip pat susipažino su vienu Kalabrijos verslininku. Taip, straipsnyje esama ir muilo operos elementų.
Tai – Slovakija, kuria iki šiol negalime patikėti, rašo M.Frišova. Jos teigimu, visi, kam teko perskaityti paskutinį J.Kuciako straipsnį, matė, kad tirti žmogžudystę ėmė tie patys asmenys, apie kuriuos žurnalistas rašė savo tyrime: vidaus reikalų ministras Robertas Kalinakas ir ministras pirmininkas Robertas Fico (šis reaguodamas į visuomenės nepasitenkinimą vėliau atsistatydino). Regint tokį absurdą šalies gatvėmis nuvilnijo didžiausi per visą šalies istoriją protestai.
Neregėto masto protestai
Į demonstracijas susirinko daugiau žmonių nei per Aksominę revoliuciją 1989 m. lapkritį. Žmonės protestavo visoje šalyje ir net už jos ribų. Prieš korupciją viešai pasisakoma anaiptol ne pirmą kartą. Tačiau viena yra pykti ant žmonių, kurie susimokė vogti iš piliečių, bet visai kas kita – atiduoti duoklę šiuos kėslus atskleidusiam žurnalistui ir palaikyti jo gedinčius artimuosius.
Šiandien Slovakija nebėra susiskaldžiusi į opoziciją ir valdančiąją koaliciją, liberalus ir katalikus, kairiuosius ir dešiniuosius. Dabar ji pasidalijusi į tuos, kurie apverkia J.Kuciaką ir Martiną Kušnirovą, ir tuos kelis asmenis, kurie graužaties nejaučia.
Jei politikai rengtų mitingus, jie nebūtų tokie masiniai. Bet šias demonstracijas rengia studentai. Jie suteikia žodį J.Kuciako seseriai Marijai ir kviečia aktyvistus, tarp jų gėjų teisių gynėjus ir vyskupą, kuris buvo atskirtas nuo Bažnyčios už tai, kad atskleidė vietinės bažnytinės valdžios finansines machinacijas. Žmonės reikalauja, kad valdžia pasitrauktų. Kūrybiški protai prigalvojo šimtus šūkių, pašiepiančių politinius lyderius. Cituojamas net Williamas Shakespeare`as ir kiti rašytojai.
Komentaro autorė pastebi, kad Slovakijos proeuropietiškas ministras pirmininkas taip puolė neviltin, kad net ėmė žarstytis konspiracijos teorijomis, kaip, jos įsitikinimu, paprastai elgiasi kraštutiniai dešinieji, bet tai jam nepadėjo. Vyriausybės vadovui apkaltinus George`ą Sorosą kurstant protestus juokėsi visa tauta ir žiniasklaida. Vienoje iš demonstracijų toks jaunuolis ant palto užsirašė: „Aš per senas tikėti pasakomis apie Sorosą.“
Bandydamas pasitelkti Vengrijos vadovo Viktoro Orbano retoriką R.Fico tikriausiai užmiršo, kad V.Orbanas savo nepakantų režimą kuria jau ne vienerius metus ir visiškai kontroliuoja Vengrijos žiniasklaidą. Tačiau šiandien Slovakija nepasirengusi diktatūrai ir fašizmui. XX a. paskutiniame dešimtmetyje į valdžią atėjus Vladimirui Mečiarui šalis tapo pirmąja kieto kumščio valdžią patyrusia pokomunistine Centrinės Europos šalimi. Tačiau pilietinis pasipriešinimas nuvertė V.Mečiaro režimą.
Kas toliau?
Per anksti prognozuoti, kuo baigsis dabartiniai protestai. Rumunijoje ir Bulgarijoje didelės antikorupcinės demonstracijos neatnešė reikšmingų politinių permainų. Slovakijai tikrai ne į naudą, kad nėra akivaizdžios proeuropietiškos alternatyvos, kuri galėtų pakeisti dabartinę valdžią. Bet vis dar tikėtina, kad pavyks išsaugoti permainų nuotaiką daugiau nei kelioms savaitėms. Komentaro autorė tiki, kad 5,4 mln. gyventojų turinti šalis įrodė esanti verta demokratijos, o dėl to, kaip teigia M.Frišova, daugiausia reikia dėkoti jaunimui.
Čekai ir slovakai žavisi „stebuklingais“ skaičiais. 1918 m. įsteigta Čekoslovakija nustojo egzistuoti 1938-aisiais, kai Miuncheno sutartis leido Hitleriui padalyti šalį. 1948 m. perversmą surengė komunistai. 1968-aisiais įvyko Prahos pavasaris. Diktatūros keliu sukęs V. Mečiaras buvo nuverstas 1998 m.
J.Kuciakas ir jo mergina M.Kušnirova 2018-aisiais buvo nužudyti dėl to, kad kėlė grėsmę mafijai. 1968 m. sovietų armijai numalšinus Prahos pavasarį Prahoje dėl Čekoslovakijos laisvės susidegino studentas Janas Palachas.
Šiedvi istorijos skirtingos, bet, žurnalistės teigimu, jas sieja vienas dalykas: abiejų pagrindiniai veikėjai labai jauni.
