Prieš kelis metus įvairiose užsienio valstybėse buvo atlikti eksperimentai – kavinėse pietaujančių žmonių buvo prašoma pasidalinti tuo, ką jie valgo, tačiau, deja, norinčiųjų neatsirado. O štai netoliese esantis benamis nė nedvejodamas pasidalijo tuo ką tu turi su savo likimo broliu – eksperimento dalyviu. Kažkam tai gali būti kaip tik eilinis maisto kąsnis – ar brangus jis, ar ne, tačiau kitam tai gali būti gyvybiškai svarbus dalykas.
Pamokanti ir vieno brito istorija verčia susimąstyti apie maisto ir kainos santykį ne tik tuo aspektu, jog gurmaniškas maistas gali būti ne tik skanus, bet ir brangus, o tuo, kiek už tą sumą būtų galima pavalgydinti ar troškulį numalšinti gyvybiškai to reikalingiems žmonėms.
Taigi britas, viename centrinės Venecijos aikštės restorane užsisakė lėkštę spagečių su sepijų rašalu, daržovių ir lėkštę austrių, kuri meniu paveiksliuke buvo pavaizduota kaip jūros gėrybių asorti, tarp kurių buvo žuvis, omarai ir krevetės. Tad skaniai ir sočiai pavalgius jiems teko pakloti keliasdešimt kartų daugiau nei buvo planavę – 526 EUR. Taip atsitiko dėl to, jog iš vienos pusės britai nemokėjo itališkai ir negalėjo suprasti, jog užsisakė ne vieną patiekalą, o jūros gėrybių miksą, iš kitos pusės – ir dėl kultūrinių skirtumų tarp visuomeninio maitinimo ypatumų. Šiuo atveju minimo Venecijos restorano meniu patiekalo kainos nurodytos už 100 gramų, o ne už lėkštę, pavaizduotą paveiksliuke meniu.
Tad vieniems skanaus maisto besigardžiavimas prabangiuose restoranuose gali smarkiai paploninti piniginę, o kitiems tokių restoranų nereikia ir jie būtinus maisto davinius susirenka patys.
Štai Vienoje, pabėgėliai iš Irako ne prašo maisto gatvėse ar kabinėjasi prie pietaujančių restoranuose, o savanoriauja Austrijos maisto banke ir aprūpina per 20 tūkstančių žmonių, tarp kurių dauguma to paties likimo pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai Europoje.
Maistu, kurį vietos gyventojai išmeta – jie gelbėja nuo bado skurstančiuosius. Savanoriai surenka gerą, tačiau prekybos kriterijų nebeatitinkantį maistą ir išdalija jį skurstantiesiems. Vienas iš savanorių – pabėgėlis iš Bagdado džiaugiasi tokia „Vienos stalo“ idėja ir teigia, jog nėra skirtumo tarp skurstančių žmonių – ar tai būtų arabas, azijietis, europietis, ar kitokios religijos bei įsitikinimų žmogus – pagalba visiems reikalinga.
Padėdami kitiems ir savanoriaudami tarp krikščionių, musulmonų ar kitų religijų atstovų pabėgėliai nesijaučia kažkuo išskirtiniais – priešingai, tai padeda jiems greičiau integruotis ir jaustis pilnaverčiais visuomenės nariais ir aktyviais bendruomenės dalyviais.
Pabėgėliai ne tik nori gauti iš prieglobstį jiems suteikiančios valstybės kažkokių privilegijų, tačiau ir patys prisidėti bei jaustis svarbiais tos pačios visuomenės nariais, aktyviai dalyvauti tos šalies gyvenime, dirbti.
Kasmet Europoje išmetama 88 milijonai tonų maisto, kurio vertė – 150 milijardų eurų.
Medžiaga parengta įgyvendinant projektą „Lietuvos identitetas– tautų mozaika“, kuris yra bendrai finansuojamas iš Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo 2014-2020 metų nacionalinės programos lėšų.
Projekto vykdytojai: Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras ir viešoji įstaiga „Europos namai“.
