„Geležinei ledi“ trečiadienį bus surengtas iškilmingas išlydėjimas ir ceremonija su kariniais saliutais, kurioje dalyvaus 700 ginkluotųjų pajėgų narių. Laidotuvių pamaldose Šv.Pauliaus katedroje Londone dalyvaus 2 tūkst. svečių.
Didžioji dauguma visuomenės skirtumų tarp iškilmingų ir valstybinių laidotuvių nepastebės. Be to, kaip ir daugelis tradicinio britų protokolo elementų, šios laidotuvės rengiamos vadovaujantis atminimu, precedentu ir susijusių asmenų norais, ne vien rašytinėmis taisyklėmis.
Valstybinės laidotuvės Didžiojoje Britanijoje yra rengiamos monarchams ir labai nedaugeliui kitų asmenų, kurie turi būti ypač pasižymėję.
Praėjusį kartą valstybinės laidotuvės buvo surengtos 1965 metais, Antrojo pasaulinio karo laikų ministrui pirmininkui Winstonui Churchilliui. Jos, kaip ir M.Thatcher atveju, buvo surengtos Šv.Pauliaus katedroje.
Pareikšti nenorą, kad jai būtų surengtos valstybinės laidotuvės, galbūt buvo išmintingas M.Thatcher žingsnis – atsižvelgiant į tai, kad tokiam įvykiui balsavimu turi pritarti parlamentas.
O britų parlamentarai vis dar labai nesutaria dėl velionės konservatorių politikės palikimo. M.Thatcher šalyje įvykdė radikalias laisvosios rinkos reformas ir per 11 savo valdymo metų transformavo Britaniją.
Lordas Timas Bellas, M.Thatcher draugas ir atstovas, sakė, kad ilgiausiai tarnavusi 20-ojo amžiaus ministrė pirmininkė pati nusprendė nenorinti tokių laidotuvių, kokios buvo surengtos W.Churchilliui.
Tarp kitų asmenų, kuriems buvo surengtos valstybinės laidotuvės, yra mokslininkas Isaacas Newtonas (1727 m.), Trafalgaro mūšio didvyris Horatio Nelsonas (1806 m.), Vaterlo mūšio nugalėtojas kunigaikštis Arthuras Wellingtonas (1852 m.) ir keturis kartus ministro pirmininko poste dirbęs Williamas Gladstone'as (1898 m.).
Praėjusį kartą iškilmingos laidotuvės didžiojoje Britanijoje buvo surengtos Karalienei Motinai Elizabeth, 2002 metais. 1997-aisiais tokiomis laidotuvėmis buvo pagerbta Velso princesė Diana.
Ir valstybinių, ir iškilmingų laidotuvių atvejais paprastai vyksta karinė procesija – karstas vežamas Londono gatvėmis į Vestminsterio salę (seniausią parlamento rūmų dalį). Kažkiek laiko palaikai būna pašarvoti, o paskui įvyksta laidotuvių pamaldos Vestminsterio abatijoje ar Šv.Pauliaus katedroje.
Bendruomenių Rūmų bibliotekos pastaboje, kuria paaiškinamas skirtumas tarp valstybinių ir iškilmingų laidotuvių, sakoma, kad valstybinės laidotuvės „paprastai rengiamos taip, kad nuo iškilmingų laidotuvių skirtųsi dviem aspektais: joms leidimas duodamas parlamento pasiūlymu, o lafetą, kuriuo karstas vežamas į pašarvojimo vietą, nuo karalienės Victorios laidotuvių (1901-aisiais), traukia Karališkojo jūrų laivyno jūreiviai, o ne žirgai“.
Lordas Timas Bellas, M.Thatcher draugas ir atstovas, sakė, kad ilgiausiai tarnavusi 20-ojo amžiaus ministrė pirmininkė pati nusprendė nenorinti tokių laidotuvių, kokios buvo surengtos W.Churchilliui.
„Ji, konkrečiai, nenorėjo valstybinių laidotuvių, kaip ir jos šeima. Ypač ji nepageidavo būti iškilmingai pašarvota, nes manė, kad taip netinka“, – sakė T.Bellas.
„Be to, ji nenorėjo (karo lėktuvų) praskridimo, nes manė, kad tai – pinigų švaistymas. Tai atitiktų jos būdą“, – pridūrė jis.
Paskelbdama laidotuvių tipą, vyriausybė nurodė, kad jis atitinka velionės šeimos norus ir daroma karalienei sutikus.
„Ledi Thatcher norėjo, kad galėtų dalyvauti ginkluotosios pajėgos“, – pridūrė vyriausybė. Tai aiškiai rodo, kad baronienė būdama gyva dalyvavo planavime.
Bendra laidotuvių kaina bus paskelbta vėliau.
Giesmes, muziką ir Biblijos ištraukas laidotuvių pamaldoms skrupulingai atrinko pati M.Thatcher, bažnyčią lankydavusi metodistė, kurios politiniai įsitikinimai buvo grindžiami ir tvirtu tikėjimu.
