Ankstesnį D.Gordono interviu su D.Prokopenka skaitykite čia: Mariupolį ginančio pulko vadas: „Dėl mūsų nesijaudinkite, mes atlaikysime“
– Kokia dabar situacija Mariupolyje?
– Vyksta gana įnirtingi mūšiai, kurie vyksta mieste. Kadangi Mariupolyje beveik nebeliko nesugriautų pastatų, tenka kautis griuvėsiuose.
Dabar Mariupolis laikosi dėl mūsų karių herojiškumo, jie įsigudrina šiomis sudėtingomis aplinkybėmis naikinti tankus granatsvaidžiais ir „Molotovo“ kokteiliais.
Situacija gana sudėtinga, bet kontroliuojama. Visi kariai kaunasi turėdami viltį ir tikėjimą, kad anksčiau ar vėliau bus įvykdyta Mariupolio deblokavimo operacija. Mano subjektyvia nuomone, tokią operaciją įvykdyti realu ir įmanoma. Mes laukiame jau daugiau nei 30 dienų ir aš labai tikiuosi, kad tai neliks tik žodžiai.
Visi kariai kaunasi turėdami viltį ir tikėjimą, kad anksčiau ar vėliau bus įvykdyta Mariupolio deblokavimo operacija. Mano subjektyvia nuomone, tokią operaciją įvykdyti realu ir įmanoma.
Tai šildo širdį kiekvieno kareivio, kuris šiomis nežmoniškomis sąlygomis įnirtingai kovoja, kaunasi dėl kiekvienos gatvės, kiekvieno namo, negailėdamas savęs ir naikindamas priešą. Ir gyvena viltimi, kad ateis pagalba ir padės mums sutriuškinti priešą ir atgauti viso Mariupolio kontrolę. Ir judėti toliau, išlaisvinti kitus miestus, gyvenvietes, sritis, kurias laikinai okupavo priešas.
– Kiek dabar Rusijos karių puola Mariupolį?
– Apytiksliai Mariupolį puola 14 tūkstančių karių. Jėgų santykis visiškai ne mūsų naudai, bet mūsų tai nestabdo. Mes pasirengę tęsti kovą su daug gausesnėmis priešo pajėgomis. Mes pasirengę kontrsmūgiams, ką ir darome kiekvieną dieną, bandome perimti iniciatyvą. Tai gana sudėtinga, nes jėgos itin nelygios.
– Bet jūs kasdien sunaikinate daug karinės technikos ir okupantų karių?
– Taip, tai tiesa. Bendrai mes jau sunaikinome tankų daugiau nei batalioną. Apgadinome daugiau nei du batalionus šarvuotos technikos. Buvo sėkmingi bandymai numušti priešininko sraigtasparnius ir lėktuvus. Sunaikintus pėstininkus nustojome skaičiuoti jau prieš dvi savaites. Priešininkas patiria didžiulius nuostolius, bet jie turi daug daugiau resursų ir galimybių įvesti rezervus. Turint galvoje jų pajėgų atitraukimą nuo Kyjivo nesunku atspėti, kur jos bus nukreiptos.
Jie pakeitė tikslus ir nusprendė sukoncentruoti jėgas Donecko ir Luhansko srityse. Todėl laukiame, kad artimiausiu metu priešininkas pradės koncentruoti didžiules pajėgas Donbaso kryptimi. Suprantame, kad artimiausiomis dienomis mums bus dar sunkiau. Bet mūsų kariai nenuleidžia rankų ir kovos iki paskutinio.
– Ar tiesa, kad Rusijos kariuomenė pergrupuoja jėgas ir nori smogti stipriausią smūgį Donbase? Taip pat – smogti Zaporižiai ir atkirsti kairįjį Ukrainos Dniepro krantą, sukurti praėjimą link Padniestrės? Taip pat bus siekiama susupti didelę Jungtinių operacijų pajėgų grupuotę ir išvalyti Mariupolį?
– Visiškai teisingai. Rusai norėjo per kelias paras lengvai užimti Kyjivą, bet tai nepavyko. Todėl jie atsisakė savo tikslų ir dabar koncentruojasi į kairįjį Ukrainos krantą.
– Rusijos propaganda platina klastotes, kad Mariupolio Dramos teatrą susprogdino būtent „Azov“ pulkas. Ką jūs galite apie tai pasakyti?
– Kai aviacija smogė Dramos teatrui, mes tuo metu stengėmės išlaikyti šiaurinius miesto pakraščius. Mūsų kariai buvo ten, o Dramos teatras buvo gilus užnugaris.
Pabrėžiu, kad Dramos teatras buvo visų civilių gyventojų, kurie norėjo palikti Mariupolį, susirinkimo vieta. Žmonės buvo teatro pastate, aikštėje šalia jo. Ten buvo apie 800 žmonių. Bet ten atskrido dvi aviacinės bombos, kurios sugriovė dramos teatrą beveik iki pamatų. Apie 800 žmonių atsidūrė po nuolaužomis. Mūsų duomenimis, apie 300 žmonių žuvo. Apie 500 žmonių pavyko išgelbėti iš po griuvėsių. Iki dabar griuvėsiai dar nepašalinti, suprantame, kad po jais vis dar yra žmonių, bet jie tikriausiai jau nebegyvi. Šiuo metu ten ką nors daryti nerealu, nes ten dabar yra priešas. Be to, reikia labai daug specialistų, inžinerinės technikos, kad pavyktų pašalinti tas griuvenas. Ir tai truktų ne vieną dieną.
Tai melas ir provokacija. Mūsų aviacija tuo metu ta kryptimi net neskraidė, kad atliktų tokį smūgį. Tai visiškas absurdas. Bombas numetė priešininko aviacija, mūsų kariai to negalėjo padaryti.
– Ne kartą buvo bandoma susitarti dėl humanitarinio koridoriaus žmonėms iš Mariupolio evakuoti. Ar tai pavyko?
– Noriu pasakyti, kad nebuvo iš esmės nė vieno humanitarinio koridoriaus nuo vasario 24 dienos. Žmonės chaotiškai patys evakavosi iš miesto.
Iki kovo 1 dienos, kol miestas nebuvo blokuotas, tai pavykdavo. Vėliau buvo daugybė apšaudymų, daugybė į nelaisvę paimtų civilių žmonių. Tuos, kurie turėjo kokių nors ryšių su kariškiais, iš karto nuveždavo į filtracinius punktus, tardydavo. Po kovo 1 dienos palikti miestą buvo labai sunku. Mes ne kartą bandėme organizuoti humanitarinę pagalbą, kad būtų galima pamaitinti, patenkinti civilių gyventojų poreikius, bet priešas neleido to padaryti. Tai iš tiesų karo nusikaltimas.
Mes – kariai, mes pasirengę kautis už savo šalį, pasirengę mirti, tai mūsų pareiga. O civilius žmones, kurie neturi nieko bendra su kariniais reikalais, palikti čia kaip įkaitus, kad jie patirtų visas šias kančias ir siaubą, – neleistina. Šie žmonės turėjo būti evakuoti jau labai seniai.
Per 35 blokados dienas nusiprausti pavyko tris kartus.
Labai daug žmonių jėga išvežė į Rusiją. priešas buvo kategoriškas ir neleido žmonėms trauktis į Zaporižios ir Berdiansko pusę. Priešas darė viską, kad žmonės jų bijotų ir liktų mieste. O paskui filmavo pigius vaizdelius, kaip jie neva teikia kažkokią humanitarinę pagalbą, girdo arbata, duoda sausainių. Bet visa tai buvo daroma tik filmavimo metu.
-
Mariupolį ginančio pulko vadas: „Dėl mūsų nesijaudinkite, mes atlaikysime“
-
Ištrūkusieji iš pragaru virtusių Ukrainos miestų: į mane šaudė, viskas degė aplinkui
-
Iš Mariupolio pasprukusi ukrainietė: „Baisiausias dalykas, kurį patyriau blokados metu, buvo lėktuvo garsas“
-
Mariupolį ginantis „Azov“ batalionas: kodėl jis tapo Putino propagandos taikiniu?
– Noriu pakalbėti apie jūsų buitį. Ar jūs turite ką valgyti?
– Mūsų žmonės kartais iš alkio alpsta, nes maisto kiekis labai ribotas. Valgome kartą per dieną. Resursai ne guminiai. Mes rengiamės laikytis dar gana ilgai, todėl mokomės taupyti. Šiuo metu nėra prabangos, kad galėtume kiekvieną kareivį aprūpinti maistu ir vandeniu. Mūsų maisto, kaip ir šaudmenų, resursai senka, bet stengiamės taupyti, šaudyti taikliai.
Mūsų žmonės kartais iš alkio alpsta, nes maisto kiekis labai ribotas. Valgome kartą per dieną.
– At tiesa, kad jūs neturite vandens ir tenka gerti techninį vandenį, vandenį iš radiatorių ir balų?
– Deja, taip. Kartais tenka net sunkiai sužeistiems virinti techninį vandenį ir jį vartoti. Tai tikra humanitarinė katastrofa, nes mieste likę civiliai patiria lygiai tą patį.
– Kada pastarąjį kartą buvote duše?
– Prieš praėjusį kartą vykusį jūsų interviu (interviu vyko kovo 26 d., –red. past.) aš išsiploviau galvą. O šiaip mes čia dušo neturime.
– Tai nusiprausti nepavyksta?
– Per 35 blokados dienas nusiprausti pavyko tris kartus.
– Aš šildymas kur nors yra?
– Apie ką jūs? Žinoma, ne. Dirba elektros generatoriai, bet apie šildymą negali būti nė kalbos. Lauke dienomis jau pakankamai šilta, bet klimatas gana atšiaurus – vėjuota, drėgna. Gana šalta.
Kartais tenka net sunkiai sužeistiems virinti techninį vandenį ir jį vartoti. Tai tikra humanitarinė katastrofa, nes mieste likę civiliai patiria lygiai tą patį.
– Ar bazė, kurioje mes buvome susitikę, dar išlikusi?
– Priešas į ją jau įėjo prieš beveik dvi savaites. Filmuoja ten filmukus, prisibrovė iki mūsų archyvų, marodieriauja. Jos nebombardavo, nes ten nesigynėme. Mes supratome, kad mums reikės gintis apsuptame mieste, todėl sąmoningai palikome bazę, išsivežėme iš ten šaudmenis, maistą, ir rengėme priešui siurprizus – rengėme pasalas, užminuodavome patalpas.
– Denisai, sakykite, ar jums baisu?
– Man labiau baisu ir jaudinuosi dėl savo karių. Dėl savęs – ne.
– O vaikinams žodis baimė žinomas?
– Žinote, važinėju po pozicijas, bendrauju su vaikinais, ir jie atvažiuoja į vadovavimo punktą. Nematau jų akyse baimės. Matau jų akyse neapykantą. Jie pasiryžę naikinti negailėdami savęs. Kai žmonės po trečio, ketvirto sužeidimo ima į rankas automatą, sukandę dantis ir įveikdami skausmą, ir toliau eina į mūšį, aš nemanau, kad šiems žmonėms baisu.
– Ar turite kokį nors ryšį su šeimomis?
– Taip ryšys su šeimomis yra, bet jis ribotas. Nes televizijos bokštai jau seniai sunaikinti. Interneto mieste nėra, elektros taip pat beveik nėra. Todėl mes kartais susisiekiame, jei yra specialusis ryšys, specialios priemonės. Gauname labai daug artimųjų skambučių, kas nutiko su jų vyrais, kurie jau seniai nesusisiekia.
Kai žmonės po trečio, ketvirto sužeidimo ima į rankas automatą, sukandę dantis ir įveikdami skausmą, ir toliau eina į mūšį, aš nemanau, kad šiems žmonėms baisu.
Karių artimieji mums labai padeda: renka pinigus, paramą, amuniciją, spaudžia karinę politinę vadovybę, kad priimtų sprendimus dėl Mariupolio deblokados.
– Neseniai Turkijoje įvyko Ukrainos ir Rusijos delegacijų derybos. Ką jūs pamatėte tose derybose ir ar tikite apskritai, kad Ukraina ir Rusija gali susitarti?
– Kaip parodė pastarųjų aštuonerių metų praktika, su Rusija neįmanoma susitarti. Negalima ja tikėti. Surengti referendumą karinės padėties metu neįmanoma. Kad tai būtų galima padaryti, Rusija turi išvesti savo karius iš Ukrainos teritorijos. Jūs tuo tikite? Aš ne. Kuo baigsis tos derybos, man sunku pasakyti, bet nemanau, kad jos bus sėkmingos mūsų pusei.
– Gal jūs norėtumėte kreiptis į savo ir savo karių, žuvusių karių šeimas?
– Galiu pažadėti visiems žuvusiems: jums nebus gėda dėl mūsų. Todėl kad mes nesirengiame atiduoti miesto, mes kausimės iki paskutinio. Pergalė bus būtinai mūsų. Mes padarysime viską, kad mūsų bendražygių mirtys nebūtų beprasmės.
