Prieš metus vieną dieną DNR tankai iš Donecko pajudėjo Mariupolio link. Vieni mariupoliečiai pasileido bėgti. Kiti – liko abejingi. Dar kiti atrado savyje jėgų pakovoti už savo namus.
Organizacijų daug – tikslas vienas
Viename Mariupolio daugiabučio rūsyje įsikūrusi savanorių organizacija „Naujasis Mariupolis“. Kai užsukome į svečius, nebuvo kur kojos pastatyti.
Vienoje patalpoje – labdaros kalnai. Kitoje – penkių savanorių organizacijų atstovų susirinkimas. Mieste savanorystė tiesiog klesti.
Žmonės, anksčiau buvę apatiški ir abejingi, nusprendė patys gelbėti savo namus.
Jei ne jie, vargu ar Ukrainos kariai būtų atsiėmę Mariupolį iš DNR save vadinančios separatistų „respublikos“, apmėčiusios šį taikų miestą „Grad“ raketomis.
Gausiai susirinkęs savanorių būrys – tik maža dalelė visos kryptingai veikiančios jėgos. O kryptis viena – laisvas Mariupolis Ukrainoje.
Čia susirinko tik pagrindiniai savanoriškų organizacijų atstovai ir aptarė tolesnius bendrus veiksmus, projektus.
Visi savanoriai myli savo miestą ir žino, kad jokia kariuomenė jų neapgins, jei patys žmonės kariams nepadės. Tai ne tušti žodžiai, o tikri savo kailiu patikrinti faktai.
Dar prieš metus niekas iš dabartinių savanorių nesirūpino ir negalvojo apie Mariupolio likimą. Daugelis tikėjo, kad karas iki čia niekada neateis.
Savanorystė – atsvara kiršinimo programai
Susirinkime nepasijutome trukdantys. Visi apsidžiaugė, kad kažkam įdomi jų veikla. Savanoriai labiau nei kiti suvokia, kad šiame kare plunksna yra galingesnis ginklas už tankus. Būtent propaganda paveikė žmones taip, kad šie susipriešino.
Vieną dieną tarsi jungiklį kas būtų perjungęs – suvokėme, kad mūsų daug.
„Tuo metu, kai viską pradėjome, savanorystė nebuvo įprasta. Tokie dalykai buvo persekiojami.
Žmonės Mariupolyje tarsi gyveno Rusijos propaganda. Pradėjau jausti, tarsi aš viena esu už Ukrainą, o visi – už Rusiją.
Vieną dieną tarsi jungiklį kas būtų perjungęs – suvokėme, kad mūsų daug“, – prisiminė savanorė Marija, ukrainietiškai vadinama Marička.
Vėliau Marička parodė atviruką, pagamintą iš nufotografuoto sienos užrašo:"Lai žino Kremliaus padarai, kad Mariupolis yra Ukraina".
Savanoriai pradėjo važiuoti pas budinčius karius ir jiems gaminti valgį, gabenti aprangą. Žmones sujungė ne kokia nors partija ar vyriausybinė organizacija, o suvokimas, kad Mariupolis yra namai.
Atsirado žmonių, kurie dėl karo žlugusio verslo patalpas užleido savanoriams. Žmonės, kurie buvo už Ukrainą, suprato, kad yra vieta, kur galima ateiti.
Būtent gausus savanorių susibūrimas leido mariupoliečiams suvokti, kad prorusiškiems savanoriams galima sudaryti atsvarą.
„Kai žiūri televizorių, nematyti šviesos tunelio gale. Kai bendrauji su žmonėmis – atsiranda viltis, kad, padėdami vienas kitam, mes tikrai laimėsime“, – sako kita savanorė moteris.
Propaganda smaugia nematomom rankom
Viskas prasidėjo ne staiga. Akylesni žmonės pastebi, kad Rytų Ukrainos žmonės jau prieš dešimt metų buvo pradėti nuodyti propaganda.
Rytiečiams buvo teigiama, kad jie yra nuolat sunkiai dirbantys, priversti gyventi fabrikų dūmuose. Vakariečiai (zapadencai) – tinginiai, kurie lobsta iš rytiečių triūso.
Prieš keletą metų beliko pridurti, kad tie vakariečiai dar ir fašistai – „banderininkai“, valgantys darbščiųjų rusakalbių rytiečių vaikus.
Tokiame dirbtinės nesantaikos rūke žmonės tiesiog užsidaro – netiki niekuo arba užsikrečia neapykanta.
Dirbtinis konfliktas tapo labai stiprus. Visuomenės padugnėms išdalinti automatai.
Prasidėjo karas, kuriame dalyvauja tarptautiniams stebėtojams nematoma Rusijos reguliarioji kariuomenė.
Donecke padugnės tapo majorais, apsigyveno užgrobtuose namuose ir sėdo į vogtus naujus prabangius automobilius. Tas pats grėsė ir Mariupoliui. O Rusijos kariuomenė, net tūkstančiais guldydama savo karius ir prarasdama daugybę technikos, liko nematoma.
Vienas naujausių anekdotų šia tema. Vyksta pokalbis tarp Ukrainos fronto apkasų. „Banderininke, eik namo!“ Šis atsiliepia: „Jau tuoj einu!“. „O kur tu gyveni?“ „Donecke“.
Lūžis
Pernai, pavasario pabaigoje, po daugelio miestą sukrėtusių neramumų, nuo propagandos apduję mariupoliečiai savo akimis pamatė, kad iš miesto išvyksta kariuomenė.
Karių požiūriu – tokioje košėje kuo mažiau ginklų, tuo geriau. Tačiau atsitraukimas yra pavojus taikiems gyventojams. Tai pažadino iš letargo miego dalį Mariupolio visuomenės.
Jie suprato, kad dabar liko vieni prieš ginkluotą pseudovalstybę. DNR Mariupolyje viešpatavo nepilną mėnesį.
Ana Kotelnikova, savanorių organizacijos „Prieazovės ateitis“ viena iš įkūrėjų ir siela, pasakoja: „Mačiau, kad kariai išvyksta. Vieną dieną žmonės išdrįso prabilti ir susiburti – kas bus, tas. Jei kas nors sumuš, vadinasi, metas važiuoti iš čia. Pasirodė, kad mūsų ne taip jau ir mažai.“
Žmonės pasiėmė kastuvus ir pradėjo kasti apkasus. Kai aidėjo artilerijos šūviai, ilsėjosi. Vėliau vėl kasė. Kai kurie savanoriai tai daro iki šiol.
„Mūsų buvo per daug, kad iššaudytų. Manome, kad kariai ir šalies valdžia suvokė, jog mariupoliečių negalima palikti likimo valiai. Šiems žmonėms visiškai nesvarbu, ką galvoja prezidentas Porošenka, magnatas Achmetovas. Nesvarbu, ką per televizorių kalba Putinas. Mes norime susigrąžinti savo namus ir gyventi Ukrainoje“, – paaiškino tuometinę būseną A.Kotelnikova.
Atradome savo Tėvynę
Savanoris Antonas yra vienos iš organizacijų pagrindinis įkūrėjas ir variklis. Jis priminė, kad anksčiau net nesusimąstydavo apie tai, kokioje šalyje jis gyvena, kur yra jo gimtinė, kuo ji ypatinga.
„Karo akivaizdoje aš tarsi atradau savo Tėvynę, apie kurią anksčiau niekada nepagalvodavau. Dabar aš didžiuojuosi, kad šį tą žinau apie mūsų liaudies ornamentus. „Vyšyvanka“ – liaudiškais raštais siuvinėti marškiniai – man tapo gražiausiu drabužiu. Džiaugiuosi, kad vaikai kalba ukrainietiškai. Viso to anksčiau nevertinome“, – pasakojo Antonas.
Mes galime nueiti gerai uždrožti „koloradų“ pulkui, bet viskas bus lokalu ir sukels agresijos bangą. Tegul laimi protas, o ne beisbolo lazda.
Lygiai prieš metus Antonas parašė savo bendramintei A.Kotelnikovai: „Laba diena, Ana. Kaip tik dabar kuriame organizaciją, kurią sudaro mokytojai, gydytojai, žurnalistai, jaunimas, teisininkai, neabejingi miestiečiai ir Afganistano karo dalyviai.
Rinksimės kasdien. Vakar sukūrėme veiklos planą ir tikslus, apie kuriuos, deja, saugumo tikslais čia nepasakosiu.
Vakar tikinau visus – mes galime nueiti gerai uždrožti „koloradų“ pulkui, bet viskas bus lokalu ir sukels agresijos bangą. Tegul laimi protas, o ne beisbolo lazda.“
Šis laiškas A.Kotelnikovai buvo tarsi atramos taškas. Ji tuomet suprato, kad mieste kitaip mananti yra ne viena. Dabar ją žino daugelio labdarą Ukrainai teikiančių šalių atstovai.
„Mes kartais kalbame, kad dabar mes aprengėme ir pamaitinome savo karius. Beliko tik apginkluoti. Dažnai mes karius tiesiog prablaškome - papasakojame, kas dedasi mieste ir už ką jie čia tūno apkasuose. Tai suteikia jėgų.
Sulaukiame pagalbos ir iš Lietuvos. Pas mane bute ant grindų yra nakvojęs Jonas Ohmanas“, – prisimena A.Kotelnikova, iš striukės kišenės ištraukdama nedidelę trispalvę – Lietuvos vėliavą.
