Mariaus Buroko verstą tekstą „Mariupolis. Šiame mieste visi nuolat laukia mirties“ skaitykite čia.
„Niekada daugiau nevaikščiosiu Taikos prospektu su šunimi. Daugiau niekada neatrakinsiu savo buto raktu ir nepyksiu, kad raktas stringa.
Aš negalėsiu pasivaikščioti po pavasarinį miestą ir pafotografuoti, kaip gražiai sprogsta medžiai mano Kairiajame krante. Neseniai radau savo senas dviejų aukštų medinių namų nuotraukas. Namai padengti vasario sniegu ir atrodo pasakiškai. Noriu atgal, noriu į Mariupolį. Aš su juo neatsisveikinau.
Ten liko mano vyras, draugai, kaimynai, mano gyvenimas. Kas suteikė teisę jį sunaikinti? Kas suteikė teisę iš manęs atimti rytojų, išskirti su artimaisiais, atimti galimybę išgyventi savo likimą?
Ką aš padariau Rusijos lakūnui, kuris mėtė ant mano miesto aviacines bombas? Jis padarė du užėjimus. Iš pradžių pasigirdo galingas lėktuvo riaumojimas, tada siaubingas smūgis. Mes skaičiavome rūsyje ir po antrojo sprogimo su palengvėjimu atsidusome. Atleiskite man, mes ir tada supratome, ką reiškia šitas sprogimas ir namo konvulsijos. Mes supratome, bet meldėmės, kad bomba praskristų pro šalį.
Žinau, kiek žingsnių nuo mano namo iki kito namo arkos. Aš juos skaičiavau ir bėgdama nuo apšaudymo. 42 žingsniai. Man taip buvo lengviau. Skaičiuoti žingsnius, o ne sprogimus. Priešais esančiame name buvo betoninė kolona. Prisispaudžiau nugara prie jos, o aplink sproginėjo sviediniai.
Tai buvo mano saugumo sala, kurią vieną dieną užėmė. Ten stovėjo kažkokia mergina. Ir mane apėmė panika. Tiesiog sustingau vietoje ir kurį laiką taip stovėjau. Kažkodėl manęs nenužudė skeveldros ir nesuplėšė mina. Nelemta.
Labai noriu grįžti į savo miestą, taip stipriai, kad naktį jis man sapnuojasi. Nesugriautas, neišniekintas, o toks, koks buvo anksčiau. Į tuos apsnigtus namus ir kiemus su laimingais vaikais.
Tai buvo itin snieguota vasario diena ir vaikai važinėjosi rogutėmis. Po kelių savaičių ant miesto nukrito pirmosios bombos. Jas išmetė rusų pilotas. Aš rūsyje įsivaizdavau jo veidą. Susikaupusį ir dėmesingą. Jis norėjo pataikyti tiesiai į taikinį. Kai lėktuvas skrido į antrąjį užėjimą, pažvelgiau jam į akis ir paprašiau, kad mūsų nežudytų. Kaip jis galės toliau gyventi?
Vakar man pasakė, kad po centrinio rajono apšaudo Primorsko rajoną. Kai mes išvažinėjome iš miesto, jis buvo beveik nepaliestas. Dabar jį lygina su žeme. Prašau jūsų sustabdyti tai. Suteikite žmonėms galimybę išgyventi. Tegul išsigelbėja kuo daugiau žmonių.
Žemiau (vaizdo įraše ir nuotraukose – red. past.) Turgaus gatvė po aviacijos bombos. Šitas vaizdo įrašas per stebuklą išliko. Aš filmavau, kai važiavome į Raudonąjį kryžių. Atleiskite, kad nestabiliai ir ne viskas pavyko, bet man buvo baisu ir aš prasta operatorė. Ir dar yra užsnigti namukai Kairiajame krante. Juos aš radau savo telefone. Šituos namus statė vokiečiai karo belaisviai. Mes su vyru daug ten vaikščiojome po mano širdies operacijos.
