Supaprastintai jį dažniausiai vadiname Kremliumi. Taigi, ir „karas be taisyklių“ turėtų būti Kremliaus.
Žinoma, aš nesu režisierius ir nepretenduoju juo būti. Net ir Rusijos priešiškų įtakų srityje, kurias tyrinėju, neseniai teko nusivilti. Didžiosios Britanijos vyriausybė nusprendė nuslėpti nuo savo rinkėjų ir viso pasaulio parlamento žvalgybos ir saugumo komiteto atliktą tyrimą apie Rusijos kišimąsi į šalies politiką, taip pat ir „Brexit“. Todėl ir aš negalėsiu iki galo remtis šiuo ilgai lauktu dokumentu. Tačiau manau, kad tikrai atėjo metas papasakoti kiek kitokią „Brexit“ istoriją.
Juo labiau, kad CNN gauti su minėtu taip ir nepaviešintu tyrimu susiję dokumentai atskleidžia, jog Rusija Didžiojoje Britanijoje yra sukūrusi ištisą diplomatų, teisininkų, verslininkų, parlamentarų ir kitų didelę įtaką turinčių asmenų tinklą. Maža to, šalies valdžia esą jau kurį laiką į tai tiesiog užmerkia akis.
Lyg patvirtindamas tokią išvadą, Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas, kuris ir priėmė sprendimą nuslėpti nuo rinkėjų minėtą tyrimą, pareiškė, kad „nėra įrodymų“, jog Rusija apskritai kišasi į jo šalies politiką ir esą reikėtų labai atsargiai vertinti abejones dėl žmonių reputacijos „vien dėl to, kad jie yra iš tam tikros šalies arba kažkurios tautybės“ (suprask, Rusijos – M.L.).
Apie tai, kaip pats B.Johnsonas vertina tiek iš Rusijos kylančias grėsmes, tiek įvairių su Kremliumi susijusių asmenų reputaciją, kiek vėliau. Kol kas verta nebent priminti, jog B.Johnsono pareiškimas, kad nėra įrodymų dėl Rusijos kišimosi į Didžiosios Britanijos politiką prieštarauja ne tik dabar jau tikrai nemažam kiekiui ir viešai prieinamos informacijos, bet ir paties B.Johnsono pirmtakės Theresos May viešai skelbtai pozicijai. Mat Th.May dar prieš dvejus metus ne tik nedviprasmiškai įspėjo apie Rusijos kišimąsi į Didžiosios Britanijos politiką, bet ir pareiškė, jog toks kišimasis „kelia grėsmę tarptautinei tvarkai, nuo kurios mes visi priklausome“.
Remiantis kai kuriomis nutekintomis minėtojo tyrimo detalėmis, jame daroma išvada, kad Rusija darė arba galėjo daryti poveikį ir „Brexit“ procesui, tačiau tas poveikis esą yra „neišmatuojamas“. Bet net jei jis ir yra „neišmatuojamas“ ne tik diskutuoti apie tai, bet ir analizuoti galimas tokios poveikio priemones tikrai reikia.
Kodėl visa tai svarbu išgirsti ir Lietuvoje? Ne tik todėl, kad, nors apie Rusijos įtaką „Brexit”procesui kalbama nemažai, bet dažniausiai teigiama, kad ji tikrai nebuvo nei lemianti, nei esminė. Svarbu ir todėl, kad informacija apie Rusijos įtaką „Brexit“, kaip ir įvairi kitų šalių patirtis, suteikia daug pamokų ir peno apmąstymams – taip pat ir Lietuvoje.
Be to, ir be britų parlamento tyrimo medžiagos yra daugybė viešos informacijos, kuri akivaizdžiai demonstruoja, kad su „Brexit“ susijęs Kremliaus voratinklis buvo tokio dydžio, kokio mes, ko gero, net neįsivaizduojame.
Th.May dar prieš dvejus metus įspėjo apie Rusijos kišimąsi į Didžiosios Britanijos politiką.
Bet grįžkime prie filmo, pavadinto „Brexit. Karas be taisyklių“. Akivaizdžiai svarbiausias jo veikėjas – prieštaringai vertinamas pagrindinis „Vote Leave“ strategas, o dabar premjero Boriso Johnsono vyriausiasis patarėjas Dominicas Cummingsas. Visai gali būti, kad D.Cummingso vaidmuo „Brexit“ procesui nėra pervertintas.
Tačiau filme už šio „Brexit“ stratego nugaros niekur nešmėžuoja Kremlius, nors dabar jau žinome, kad Didžiosios Britanijos opozicija oficialiai kreipėsi į vyriausybę, klausdama dėl D.Cummingso ryšių su Rusija. Beje, kreipimasis remiasi „pareigūno lygio“ informatoriaus pateikiama medžiaga. Taip pat sklido gandai, tiesa, taip ir nepatvirtinti, kad dėl saugumo sumetimų D.Cummingsui ribojamas susipažinimas su žvalgybine informacija.
Kokią medžiagą pateikė tas neįvardytas „pareigūno lygio“ informatorius, taip pat nėra žinoma. Tačiau žinoma, kad klausimų kelia D.Cummingso trejų metų darbo Rusijoje (1994-1997 metai), užsiiminėjant verslo projektais, laikotarpis. Didžiosios Britanijos opozicija užsimena ir apie jo užmegztus ryšius su tokiais asmenimis, kaip Vladislavas Surkovas, kuris Rusijoje dažnai vadinamas Kremliaus politinių manipuliacijų ne vien šalies viduje, bet ir užsienyje architektu.
Ar tokie įtarimai tikrai turi pagrindo, kol kas viešos informacijos nėra, tačiau žinoma, kad D.Cummingsas viešai žavėjosi GRU mokyklą praėjusio V.Surkovo manipuliacijomis ir net siūlė iš jų mokytis. Maža to, amerikietis verslininkas Adamas Dixonas, kuris dirbo kartu su D.Cummingsu Rusijoje, teigia, kad jį jau tuomet pribloškė „Dominico entuziazmas dėl drąsos ir ryžto, kurių vedini bolševikai negailestingai užgrobė valdžią, pasitelkdami tinkamai pritaikytą jėgą ir ypač efektyvią propagandą“.
Gali būti, kad viso to D.Cummingsas išmoko iš savo dėstytojo Oksforde, prieštaringai vertinamo dabar jau mirusio Didžiosios Britanijos istoriko Normanto Stone’o, nes net oficialiuose Didžiosios Britanijos opozicijos kreipimuose dėl D.Cummingso, be kita ko, minimi ryšiai su šiuo mokslininku. Beje, istoriškai bandymas ieškoti Rusijos įtakos tinklų Vakarų universitetuose tikrai nekelia nuostabos. Užtenka prisiminti vadinamąjį „Kembridžo penketuką“, kuris iki šiol laikomas, ko gero, viena didžiausių Kremlius šnipinėjimo sėkmių šaltojo karo laikotarpiu. Dabar jau dokumentais įrodyta ir viešai skelbta, kad rusų šnipai sėkmingai darbavosi ir Oksforde.
Tiesa, bent jau kol kas viešos informacijos apie tai, kad N.Stone’as būtų turėjęs ryšių su Rusijos šnipais, tikrai nėra. Tačiau yra žinoma, kad būtent N.Stone’as buvo itin linkęs padėti D.Cummingsui Rusijoje ir supažindino jį su kitu Maskvoje tuo metu jau dirbusiu savo studentu Liamu Halliganu.
L.Halliganas, beje, irgi žinomas, kaip aktyvus „Brexit“ rėmėjas. Tačiau ne mažiau įdomūs ir šio dabar „The Sunday Telegraph“ ekonomikos apžvalgininku dažniausiai vadinamo brito ryšiai. Paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje Maskvoje jis, be kita ko, patarinėjo Rusijos vyriausybei, o paskui buvo bene sėkmingiausiai Rusijoje veikiančio investicinio fondo „Prosperity Capital Management“ vyriausiuoju ekonomistu.
Apie tai, kad be vadinamojo „stogo“, dažniausiai suteikiamo specialiųjų tarnybų arba su jais susijusių asmenų, tokių fondų sėkmė Rusijoje sunkiai įmanoma, tikriausiai priminti nereikia. Tačiau apie L.Halligano poziciją Rusijos režimo atžvilgiu galima pasiskaityti ir viešai. Jis – tikras Kremliaus pozicijos šauklys Vakaruose. Tiek dėl Krymo, tiek dėl sankcijų. Dažnas svečias RT ir kituose Rusijos dezinformacijos kanaluose.
Bet grįžkime prie kitų su D.Cummingsu susijusių galimų Rusijos įtakos tinklų. Pavyzdžiui, žinomas ir šio „Brexit“ architekto ryšys su Kremliaus įtakos Didžiojoje Britanijoje įrankiu laikyta grupe „konservatyvūs Rusijos draugai“, kurią, kaip manoma, subūrė Rusijos šnipas (oficialiai diplomatas) Sergejus Nalobinas. S.Nalobino tėvas – KGB, o vėliau FSB generolas, brolis taip pat dirbo FSB, jis pats gyvena „FSB name“.
Rusijos įtakos tinklai Vakarų universitetuose tikrai nekelia nuostabos. Dabar jau dokumentais įrodyta ir viešai skelbta, kad rusų šnipai sėkmingai darbavosi ir Oksforde.
Maža to, D.Cummingso svainis Jackas Wakefieldas yra buvęs „Gazprom“ ir Kremliui itin artimo ir net su Rusijos mafija (konkrečiai Semionu Mogilevičiumi) sieto oligarcho Dmitrijaus Firtašo, kurio ekstradicijos dabar siekia Vašingtonas, įkurto „Firtašo fondo“ vadovas. O D.Cummingso sesuo Mary Wakefield laikoma itin artima pačiam premjerui B.Johnsonui dar nuo bendro darbo leidinyje „Spectator“ laikų.
D.Firtašas 2007 metais Londone įkūrė Britų-ukrainiečių draugiją, kurios taikiklyje, atrodo, taip pat buvo nemažai Didžiosios Britanijos politikų. O draugijos direktorius buvo dar vienas svarbus „Brexit“ kampanijos veikėjas, buvęs Didžiosios Britanijos kultūros sekretorius Johnas Whittingdale’as. Būtent J.Whittingdale’as buvo pirmasis Didžiosios Britanijos ministras viešai pranešęs, kad rems „Brexit“. O dabartinė B.Johnsono gyvenimo draugė Carrie Symonds buvo J.Whittingdale’o patarėja.
Beje, C.Symonds kartu su J.Whittingdale’ui buvo ir jau minėtos grupės „Konservatyvūs Rusijos draugai“, suburtos S.Nalobino, įkūrimo vakarėlyje Rusijos ambasadoje. J.Whittingdale’as dar žinomas, kaip uolus „Ruskij mir“ Londone organizuotų renginių lankytojas. Dar jis garsėja, kaip sekso skandalų herojus ir moterų „iš Rytų Europos“ mėgėjas. Po vieno tokių skandalų buvęs Didžiosios Britanijos žvalgybos pareigūnas pareiškė: „neabejotina, kad J.Whittingdale’o pomėgiai domintų priešiškų šalių, tokių, kaip Rusija, žvalgybos agentūras“. Mat paaiškėjo, kad viena šio parlamentaro meilužių buvo baltarusė – SSRS karininko duktė.
Beje, neturėtų klaidinti ir Britų-ukrainiečių draugijos priedanga. Daug svarbiau ne kaip organizacija vadinasi, o kas ją įkūrė. Tai puikiai iliustruoja, kad ir to paties D.Firtašo įkurtas Vokietijos-Ukrainos forumas. Šiam forumui vadovauja Raineris Lindneris, kuris tuo pačiu yra vienos labiausiai prieš sankcijas Rusijai pasisakančių lobistinių organizacijų Vokietijoje – Rytų Europos ekonominių santykių komiteto – vadovas. O Vokietijos-Ukrainos forumo vadovo pavaduotojas yra buvęs eurokomisaras Gunteris Verheugenas. Jis ne tik agituoja už sankcijų Rusijai panaikinimą, bet ir yra vienas garsiausių balsų Vokietijoje, neigiančių net tai, kad Rusijos agentai Solsberyje cheminiu ginklu apnuodijo Skripalių šeimą.
Tikriausiai daugiau aiškinti, kieno interesams iš tiesų atstovauja tiek D.Firtašo Vokietijos-Ukrainos forumas, tiek ir jo Britų-ukrainiečių draugija, nereikia.
Tačiau grįžkime prie „Vote Leave“ strategų. Mat D.Cummingsas – tikrai ne vienintelis svarbus šios kampanijos veikėjas, kurio ryšiai su Rusija mažų mažiausiai kelia klausimų.
D.Cummingso tiesioginis viršininkas „Vote Leave“ kampanijos metu buvo šios kampanijos vadovas Matthew Elliottas. Šį politikos strategu ir lobistu vadinamą britą su Kremliumi sieja galbūt net ne mažiau glaudūs ryšiai negu D.Cummingsą. Jis ne tik buvo vienas „konservatyvių Rusijos draugų įkūrėjų“, bet ir 2012 metais vyko į Kremliaus finansuotą kelionę į Rusiją. O jau minėtas grupę subūręs Rusijos šnipas S.Nalobinas buvo pirmasis šiltai pasveikinęs M.Elliotą, kai šis 2014 metais savo „Twitter“ paskyroje paskelbė apie sužadėtuves.
Tiesa, dabar M.Elliotas bando teigti, kad visos kalbos apie jo ryšius su Kremliumi ir yra paremtos tik šiuo neva atsitiktiniu ir nieko nereiškiančiu sveikinimu. Tačiau ryšių net viešumoje galima rasti gerokai daugiau. Štai M.Elliotas buvo „Legatum“ instituto bendradarbis. Šis institutas buvo itin svarbus „Brexit“ proceso žaidėjas ne tik iki referendumo dėl šalies narystės ES, bet ir po jo. Būtent jame buvo kuriamas B.Johnsono ir kito „Brexit“ veidu buvusio įtakingos konservatoriaus Michaelo Gove’o laiškas tuometei premjerei Th.May, kuriuo reikalauta vadinamojo „kietojo „Brexit“.
Todėl svarbu žinoti ir kas yra šio instituto įkūrėjas Christopheris Chandleris. Didžiosios Britanijos parlamentaras konservatorius Bobas Seely būtent diskusijų apie „Brexit“ kontekste yra tiesiai įvardijęs, kad šis Naujojoje Zelandijoje gimęs verslininkas, kaip ir jo brolis Richardas, „turi ryšių su Rusijos žvalgyba“. Beje, savo pareiškimą jis parėmė Prancūzijos žvalgybos dokumentais, kuriuos, jo teigimu, asmeniškai matė.
Ch.Chandleris ir „Legatum“, žinoma, neigia tokius įtarimus, vadindami juos „visiška nesąmone“. Tačiau niekas nepaneigs to, kad savo turtus broliai Chandleriai susikrovė būtent Rusijoje.
O įtarimai dėl M.Elliotto ryšių su Rusija, net jei jie ir netiesioginiai, vien „Legatum“ nesibaigia. Štai M.Elliotto bičiuliai ir net buvę verslo partneriai bendrovėje „WESS Digital“, kurie, beje, kiek žinoma, prisidėjo ir prie „Brexit“, yra dar du politikos konsultantai Paulas Stainesas ir Jagas Singhas. Abu pastarieji yra tiesiogiai dirbę Kremliui – arba Maskvoje, arba Didžiosios Britanijos ambasadai. J.Singhas dalyvavo ir minėtoje „konservatyvių Rusijos draugų“ kelionėje į Maskvą.
Dar vienas su šia M.Ellioto aplinkos grupe net verslo ryšiais susijęs asmuo – Thomas Borwickas. Šis buvusios dabartinio premjero B.Johnsono vadovavimo Londonui laikų vicemerės, o vėliau parlamentarės Victorios Borwick (beje, ji kartu su pačiu B.Johnsonu viename „Ruskij mir“ renginyje dalyvavo ir iš karto po Rusijos agresijos Kryme 2014 metų kovą) sūnus „Vote Leave“ kampanijos vadovybėje buvo vyriausiasis technologijų specialistas. Jis – tas, kuris, kaip dabar jau žinoma, gavo milijonų rinkėjų oficialius duomenis. Jis bendradarbiavo ir su „Cambridge Analytica“, kuri, kaip jau seniau tapo žinoma, irgi turėjo akivaizdžių ryšių su Rusija.
Dar mažiausiai trys buvę oficialūs kampanijos „Vote Leave“ atstovai yra „konservatyvių Rusijos draugų grupės“ veiklą tęsiančio „Vestminsterio Rusijos forumo“ atstovai.
Bet pakalbėkime apie su „Brexit“ susijusius politikus. Pirmiausia apie premjerą B.Johnsoną ir jau minėtą jo supratimą apie iš Rusijos kylančias grėsmes bei kai kurių iš tos pačios Rusijos Didžiojoje Britanijoje atsidūrusių asmenų reputaciją bei ryšius.
B.Johnsonas pastaruoju metu Didžiojoje Britanijoje priverstas aiškintis dėl savo dalyvavimo privačiame vakarėlyje Jevgenijaus Lebedevo viloje Italijos Umbrijos regione. Esą šis epizodas minimas net minėtame Didžiosios Britanijos parlamento žvalgybos ir saugumo komiteto atliktame tyrime apie Rusijos kišimąsi į šalies politiką.
Minimas vakarėlis surengtas dar prieš „Brexit“, kai B.Johnsonas buvo Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius. Jame buvo pasirodęs ir J.Lebedevo tėvas – buvęs KGB agentas (beje, dirbęs Londone), o dabar rusų oligarchas Aleksandras Lebedevas, įsigijęs, o vėliau sūnui valdyti perdavęs kelias Didžiosios Britanijos žiniasklaidos priemones.
Tačiau vien Lebedevų šeima B.Johnsono ryšiai su net Rusijos šnipų bendruomenėje ryšių turinčiais oligarchais tikrai nesibaigia.
Beje, tiek sūnus, tiek tėvas Lebedevai dabar dėl dėmesio jiems ir minėtam vakarėliui daug kalba apie tariamą „rusofobiją“ ir aiškina niekaip nesusiję nei su V.Putinu, nei su Kremliaus režimu. A.Lebedevas apskritai seniai apsimeta opozicionieriumi V.Putinui.
Tačiau neapsigaukite – verčiau pasidomėkite, ką atskleidė vadinamieji „Surkovo laiškai“. Nes jie atskleidė ne tik tai, kad A.Lebedevas asmeniškai susirašinėja su šiuo pilkuoju Kremliaus kardinolu, bet ir siūlo jam savo paslaugas. O viename šio susirašinėjimo atskleistų planų aiškiai nurodyta, kad Lebedevų šeimos valdomos žiniasklaidos priemonės Didžiojoje Britanijoje turi būti panaudotos Kremliaus tikslams.
Ar buvo tos J.Lebedevo dabar valdomos žiniasklaidos priemonės išnaudotos ir „Brexit“ kampanijai, matyt, galėtų atsakyti tik specialus tyrimas. Tačiau naujausias skandalas Didžiosios Britanijos žiniasklaidoje atskleidė, kad Rusijos įtaka jau galbūt įsiskverbė net į iki šiol itin solidžią reputaciją turintį Didžiosios Britanijos nacionalinį transliuotoją BBC. Ir J.Lebedevas, beje, su tuo gali būti tiesiogiai susijęs.
Į tai atkreipė dėmesį informatoriumi tapęs buvęs BBC tiriamosios žurnalistikos atstovas Johnas Sweeney, kuris oficialiu laišku kreipėsi į Didžiosios Britanijos komunikacijų reguliatorių „OfCom“ dėl BBC vykdomo su Rusija ir „Brexit“ susijusių žurnalistinių tyrimų ribojimo. Žurnalistas mini konkrečius žurnalistinius tyrimus, kurių BBC vadovybės sprendimu taip ir neišvydo žiūrovai, mini ir konkrečias pavardes.
Mano šį kartą nagrinėjamame kontekste svarbūs yra keli dalykai. Pirmiausia – BBC žurnalistai, pasirodo buvo atlikę net žurnalistinį tyrimą dėl mano jau minėtų J.Whittingdale’o ryšių su D.Firtašu. Tačiau žiūrovai jo neišvydo.
Pasirodo, neišvydo ir daug ko apie vienu pagrindinių „Brexit“ kampanijos finansuotojų laikomą Arrona Banksą (apie jį – kiek vėliau) bei jo ryšius su Rusija, dėl kurių, pasirodo, nerimavo (BBC žurnalistams buvo pavykę tai užfiksuoti) net su Rusija taip pat siejamas kitas „Brexit“ veikėjas, anksčiau UKIP, o dabar „Brexit partijos lyderis Nigelas Farrage’as.
Negalėjo žiūrovai susipažinti ir su BBC žurnalistų surinkta medžiaga apie Leiboristų partijos strategijos ir komunikacijos vadovo Seumaso Milne’o (apie jo vaidmenį „Brexit“ taip pat kiek vėliau) ryšius su Rusija.
Tačiau įdomiausia, kad J.Sweeney įvardijo ir du BBC atstovus, kurie, pasak jo, diskredituoja BBC vertybes, o tuo pačiu yra itin tampriai susiję ne kuo kitu, o su tuo pačiu su J.Lebedevu. Tai BBC medijų redaktorius Amolas Rajanas ir programos „Today“ redaktorė Sarah Sands. Abu šie BBC atstovai ne tik anksčiau dirbo J.Lebedevui, bet ir su juo kartu, pasirodo, dalyvauja vakarėliuose minėtoje viloje Italijos Umbrijos regione, bent jau keturiuose kurių svečiavosi ir dabartinis premjeras B.Johnsonas.
Beje, nei J.Lebedevas, nei B.Johnsonas neneigia, kad minėti vakarėliai nėra atsitiktiniai. Jie ne tik reguliariai bendrauja, bet ir yra gana seni draugai. Tokie geri, kad J.Lebedevas, atrodo, dalyvauja net sprendžiant politinius klausimus, taip pat ir dėl „Brexit“.
Štai Didžiosios Britanijos žiniasklaida nurodo vieną esą svarbią vakarienę 2016 metų vasarį, kurioje bent jau buvo diskutuojama, ar B.Johnsonui ir tuomečiam teisingumo sekretoriui Michaelui Gove’ui, kurie abu vėliau tapo kone svarbiausiais „Brexit“ veidais, jungtis prie pasitraukimo iš ES stovyklos, ar ne. Iki tol abu politikai buvo neapsisprendę, bet, kaip teigiama, būtent po šios vakarienės priėmė galutinį sprendimą. Mažas atsitiktinumas – toje vakarienėje dalyvavo ir J.Lebedevas.
Tačiau vien Lebedevų šeima B.Johnsono ryšiai su net Rusijos šnipų bendruomenėje ryšių turinčiais oligarchais tikrai nesibaigia. Dar vienas bent jau pats save B.Johnsono asmeniniu draugu vadinantis (yra ir nuotraukų, rodančių šiltą jų bendravimą ir tarsi patvirtinančių tokius teiginius) rusų oligarchas yra Aleksandras Temerko.
Šis veikėjas dabar irgi bando vaizduoti save V.Putino režimo oponentu. Tačiau bent jau man svarbesnė informacija yra ta, kad praeityje jis buvo susijęs su Rusijos ginklų pramone, vėliau dirbo net Rusijos gynybos ministerijoje, kur buvo atsakingas už ginkluotę. Maža to, buvęs jo verslo partneris, vienas „Jukos“ įkūrėjų Leonidas Nevzlinas „Reuters“ agentūrai viešai patvirtino „ilgalaikius“ A.Temerko ryšius su Rusijos saugumo tarnybomis.
Tiesa, į klausimą, ar šie ryšiai tęsiasi iki šiol, L.Nevzlinas atsakyti atsisakė. Tačiau iškalbingi gali būti paties A.Temerko atsakymai į „Reuters“ klausimus. Pavyzdžiui, jis itin gerai atsiliepė apie vieną įtakingiausių Rusijos saugumiečių – Saugumo tarybos sekretorių Nikolajų Patruševą ir net pripažino, jog pats N.Patruševas jį vertina „daug labiau teigiamai negu neigiamai“.
Neslepia A.Temerko ir savo santykių su pagrindiniu bendrovės „FosAgro“ akcininku Andrejumi Gurjevu. O pastarosios bendrovės bendrasavininkis yra ir garsusis Sankt Peterburgo kalnakasybos universiteto rektorius Vladimiras Litvinenka, kuris yra net asmeniškai susijęs su V.Putinu. Sakoma (taip teigia net jo duktė), kad jis parašė V.Putino disertaciją (oficialiai buvo jos vadovas), o vėliau buvo ir Rusijos prezidento rinkimų kampanijos vadovas.
Svarbu, paminėti, kad A.Temerko viešai pasisakė prieš „Brexit“, tačiau jo veiksmai rodo ką kitą. Mat šis oligarchas buvo ir ilgametis kito konservatorių partijos parlamentaro, o vėliau B.Johnsono kampanijos kovoje dėl premjero posto vadovo Jameso Whartono finansinis rėmėjas. Dabar J.Whartonas dirba A.Temerko bendrovės konsultantu. Ir – mažas sutapimas: būtent J.Whartonas buvo pirmasis dar 2013 metais oficialiai pasiūlęs įstatymo projektą dėl Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES.
Kitas mažas sutapimas – net dabartinis Didžiosios Britanijos vyriausybės sekretorius pasitraukimui iš ES Martinas Callananas 2016-2017 metais dirbo A.Temerko bendrovėje.
Vien per pastaruosius septynerius metus A.Temerko konservatorių partijai paaukojo 1,2 milijono svarų (dabartiniu kursu – daugiau kaip 1,4 milijono eurų). Tačiau finansiškai remti konservatorius šis oligarchas pradėjo dar 2005 metais, kai tik gavo Didžiosios Britanijos pilietybę. Todėl nenuostabu, kad jis dabar – itin įtakingas konservatorių sluoksniuose. Tiek įtakingas, kad pats prisipažino, jog jis stovėjo už kampanijos pašalinti iš posto premjerę Th.May. Beje, šią informaciją „Reuters“ patvirtino ir kiti šaltiniai.
Tačiau įdomiausia, ką „Reuters“ žurnalistams pavyko išgauti iš A.Temerko, yra tai, kad jis pripažino, kad „grupė Rytų Europos verslininkų“ padėjo palenkti B.Johnsoną į „Brexit“ pusę, kai jis ilgai negalėjo apsispręsti. Tiesą, tų verslininkų A.Temerko neįvardino. Tačiau ar ne kitaip šiame kontekste skamba, tarkim, J.Lebedevo dalyvavimas toje vakarienėje 2016 metų vasarį, po kurios, Didžiosios Britanijos spaudos teigimu, B.Johnsonas ir galutinai apsisprendė?
Tarp konservatorių rėmėjų yra ir daugiau glaudžiai su Rusija susijusių oligarchų, o jų parama partijai pastaruoju metu net smarkiai padidėjo.
Beje, A.Temerko neslepia draugystės ir su dar viena itin dosnia britų konservatorių rėmėja – Liubove Černuchina. Ji – buvusio jau V.Putino režimo finansų viceministro, o vėliau „Vnešekonombank“ (VEB) valdybos pirmininko Vladimiro Černuchino žmona. Tiesa, V.Černuchinas irgi neva buvo patekęs į nemalonę Maskvoje, todėl pasitraukė į Didžiąją Britaniją.
Tačiau pirmiausia priminsiu, kas buvo ir yra tas VEB. Sovietų laikais ši struktūra buvo itin glaudžiai susijusi su KGB – per ją buvo ne tik tvarkomos finansinės SSRS eksporto operacijos arba aptarnaujamos SSRS užsienio skolos, bet ir pervedinėjamos į užsienį lėšos KGB operacijoms. Įdomu tai, kad 2015 metais paaiškėjo, kad ši banko veiklos dalis niekur nedingo, nes JAV buvo areštuotas Rusijos šnipas Jevgenijus Buriakovas, kuriam priedangą suteikė būtent VEB. Be to, net tuometis VEB vadovas Sergejus Gorkovas yra baigęs FSB akademiją. Maža to, VEB ir pats S.Gorkovas buvo minimi Rusijos kišimosi į JAV prezidento rinkimus kontekste.
Tačiau grįžkime prie į nemalonę Maskvoje patekusio V.Černuchino, nes čia mūsų ir vėl laukia maža staigmena. Paaiškėjo, kad jo pasitraukimas į Londoną tapo įmanomas, nes jam itin gerai apmokamą darbą pasiūlė Didžiosios Britanijos milijardierius Nathanielis Rothschildas. Kodėl iki tol su rusu lyg ir niekaip nesusijęs milijardierius nusprendė šiam padėti? Galima tik spėlioti, bet viena iš pagrindinių versijų būtų ta, kad N.Rothschildo draugas ir verslo partneris yra rusų oligarchas Olegas Deripaska, kurio ryšiai su FSB generolais irgi gerai žinomi. O pats O.Deripaska tuo metu verslo ryšiais buvo glaudžiai susijęs su V.Černuchinu.
Beje, N.Rothschildo pavardė šmėžavo ir dar viename garsiame su Rusijos įtaka Didžiosios Britanijos politikai susijusiame skandale. Tuomet jo epicentre buvo tuomečio Europos komisijos nario iš Didžiosios Britanijos, leiboristo Peterio Mandelsono ryšiai su O.Deripaska.
Tačiau, grįžtant prie V.Černuchino, svarbu suprasti, kad net ir su problemomis Maskvoje susidūrę ir sprukti į užsienį priversti buvę Rusijos valdžios ar verslo atstovai toli gražu nepraranda ryšių su vienais ar kitais V.Putino režimo veikėjais. V.Černuchino istorija – geras to pavyzdys.
Tiesa, dabar (tiksliau – apie 2010 metus) V.Černuchinas su O.Deripaska tikrai susipyko – santykius net aiškinosi Londono teismuose, kol šių metų vasarį bylinėjimasis baigėsi O.Deripaskos pralaimėjimu.
Štai tokio likimo dar vieno „V.Putino oponento“ žmona L.Černuchina vien per pastaruosius septynerius metus Didžiosios Britanijos konservatorių partijai paaukojo daugiau kaip 1,2 milijono svarų. Maža to, aukų rinkimo vajuose ji ne tik asmeniškai bendravo su B.Johnsonu, bet ir žaidė su juo tenisą. Ar galima įtarti, kad L.Černuchina arba jos vyras irgi galėjo būti tarp tų, kurie įtikino B.Johnsoną jungtis prie „Brexit“ šalininkų?
O pats B.Johnsonas mažų mažiausiai gana atsainiai renkasi, su kuo bendrauti. Bent jau tų asmenų reputacija tikrai per daug, ko gero, nesidomi. Mat jis yra nufotografuotas draugiškai bendraujantis ir su minėtu Rusijos šnipu S.Nalobinu, ir su Rusijos kišimosi į JAV rinkimus skandale išgarsėjusiu Maltos profesoriumi Josephu Mifsudu. Tuomet J.Mifsudas buvos savotiškas tarpininkas tarp D.Trumpo aplinkos žmonių ir Kremliaus atstovų.
Tuo tarpu tarp konservatorių rėmėjų yra ir daugiau glaudžiai su Rusija susijusių oligarchų, o jų parama partijai pastaruoju metu net smarkiai padidėjo.
Jau minėto bene didžiausio „Brexit“ kampanijos finansuotojo A.Bankso ryšiai su Rusija ir jam siūlyti patrauklūs verslo sandoriai taip pat jau senokai žinomi. A.Bankso žmona Katya Banks (Paderina) – ne tik vieno buvusio vidutinio rango Rusijos režimo pareigūno iš Uralo duktė. Jos pačios istorija gana įdomi. Teigiama, kad ji mokėsi Sorbonos (antras pagal reitingą Prancūzijoje ir patenka į pasaulinio reitingo 50-uką) universitete ir kalba šešiomis kalbomis, tačiau 1995 metais kažkodėl atvyko mokytis į Portsmuto universitetą (balansuoja ant pirmo 50-uko ribos Didžiojoje Britanijoje, o pasaulyje pastaruoju metu nepatenka net į pirmą 700-tuką). Čia tuomet 25 metų mergina ištekėjo už beveik 30 metų vyresnio jūreivio Erico Butlerio. Pastarojo teigimu, mergina mokėjo ir savigynos veiksmų.
Šia santuoka kaip fiktyvia susidomėjo atitinkamos tarnybos. Tačiau Katya, padedama vyro, kreipėsi į parlamentarą iš Portsmuto, tuometį gynybos komiteto narį Mike’ą Hancocką ir šis, panašu, padėjo išspręsti bet kokias problemas, net kai santuoka su E.Butleriu po kelių mėnesių iširo. Beje, E.Butleris yra viešai pasakojęs, kad buvo užtikęs patį M.Hancocką su savo žmona dviprasmiškoje pozicijoje.
Ši istorija prisiminta, kai 2010 metais buvo sulaikyta to paties parlamentaro M.Hancocko padėjėja dirbusi Katia Zatuliveter. Ji kaltinta šnipinėjimų Rusijai. Buvęs KGB agentas Olegas Gordijevskis moterį, kuri, be ryšių su M.Hancocku, dar mezgė ryšius su vienu Olandijos diplomatu ir dar vienu NATO pareigūnu, net vadino sėkmingiausia rusų šnipe per kelis dešimtmečius.
Tačiau nepavyko įrodyti ne tik šių kaltinimų. Nepaisant įvairių gana keistų detalių, didžiosios Britanijos teismas nusprendė, kad, nors jauna rusė ketverius metus ir buvo parlamentaro meilužė, tai buvo tikras abipusis ryšys, o ne apgaulė. Todėl net deportuoti jos dėl nacionalinio saugumo priežasčių nėra pagrindo. Tačiau įtarimai, kad parlamentaras M.Hancockas ilgus metus buvo Rusijos šnipų taikiklyje, išliko. Būtent šiame kontekste ir prisiminta K.Banks ir jos ryšių su M.Hancocku istorija. Juo labiau, kad teigiama, jog K.Banks pažįstama ir su K.Zatuliveter ar jos net yra draugės.
Tiesa, bent jau ilgalaikio ryšio su minėtu britų parlamentaru moteris, kurią dabar žinome kaip K.Banks, neužmezgė. 2001 metais ji ištekėjo už A.Bankso. Beje, dar vienas įdomus sutapimas: tiek E.Butleris, tiek M.Hancockas tiek A.Banksas tapo V.Putino režimo apologetais.
Kalbant apie galimai su Rusija ir „Brexit“ susijusį britų politikų tinklą būtina prisiminti ir jau minėtą leiboristų strategijos ir komunikacijos vadovą Seumasą Milne’ą. Mat BBC iš nutekinto susirašinėjimo po „Brexit“ atskleidė, kad už pasilikimą ES agituoti turėjusioje Leiboristų partijoje vyko vidinis kampanijos sabotažas, o už jo stovėjo būtent mažų mažiausiai prorusišku jau senokai laikomas S.Milne’as.
Štai tokį vienaip ar kitaip su Rusija susijusių asmenų tinklą galima išvysti vien pabandžius susisteminti jau vienaip ar kitaip į viešumą patekusią informaciją. Žinoma, tai nereiškia, kad visi minimi asmenys yra Rusijos agentai ar veikė tiesiogiai vykdydami Kremliaus nurodymus. Tačiau žinant tiek istorinį, tiek dabartinį Kremliaus priešiškos veiklos modelį, ši informacija turėtų priversti susimąstyti.
Beje, susimąstyti ne vien apie Didžiąją Britaniją. Bent jau aš siūlyčiau prisiminti visa tai, kai kas nors jums aiškins, kad nuolatinis bendravimas su Rusijos diplomatais – normalu, nes „ant žmogaus neparašyta, kad jis šnipinėja“, kaip teigė Seimo narė Irina Rozova. Arba kai kas nors vėl teigs, kad su kokiu nors Rusijos prašymus teikusiu veikėju bendravo tik, „kaip su profesoriumi“, kaip bandė aiškinti buvęs Seimo narys Mindaugas Bastys.
Arba, kad visuomenė neprivalo žinoti net kandidatu į prezidentus nusprendusio tapti veikėjo žmonos ryšių Rusijoje, kaip aiškino Arvydas Juozaitis. Arba, kad grėsmės dėl „Avia Solutions group“ ryšių Rusijoje, kurias nurodo net Lietuvos saugumo departamentas, buvo tik rizikos, bet ir jos nyksta, nes neva ši įmonė beveik nebevykdo verslo Rusijoje. Taip aiškino buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, dar vienu kandidatu į prezidentus norėjęs tapti, bet dabar dirbti grėsmę Lietuvos saugumui keliančioje bendrovėje nusprendęs Vygaudas Ušackas.
Netikėkite ir tuo, kad Rusijoje ar su Rusija įmanomas „tik verslas“ ir nereikia suklusti vos išgirdus apie vienokius ar kitokius ryšius su šia „mafijos valstybe“ teisėtai vadinama šalimi. O juk taip ar labai panašiai mums ne kartą aiškino Ramūnas Karbauskis, Visvaldas Matijošaitis, Gediminas Žiemelis ir dar daugybė kitų.
Pamokų Lietuvai, žvelgiant į šį tinklą Didžiojoje Britanijoje, ko gero, galima būtų rasti ir daugiau. Bet svarbiausia turbūt nepamiršti, kad tokius tinklus Rusija tikrai bando kurti ir Lietuvoje. Ir ne tik neleisti į tai užmerkti akių šalies valdžiai, bet ir nenumoti ranka patiems. Juo labiau, kad tikrai ne apie visus tokius tinklus mes dar žinome. Tiek Lietuvoje, tiek ir Didžiojoje Britanijoje.
O, ar gali tokie tinklai, esant reikalui, lemti net tokius „politinius žemės drebėjimus“, kaip „Brexit“, spręskite patys.
Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas.
