Sprogimus girdėjo visas sovietinių daugiabučių rajonas.
Buvo gūdi naktis, tačiau keli kaimynai įsidrąsino ir iškišo nosis pro langus.
Tamsoje jie matė per kiemą bėgančią jaunuolių trijulę.
Sako, kad du vyrukai tempė trečiąjį, kuris buvo užgriuvęs aniems ant pečių. Jis bandė eiti pats, nevalingai statė kojas, tačiau galūnės pynėsi lyg šeimininkas būtų gerokai įkaušęs.
Jaunuoliai perbėgo kiemą, šiaip ne taip įveikė surūdijusią tvorą ir nerangiai įgriuvo į nuskurusį obelyną, kuris traškėjo priešais daugiabutį.
Kažkur ten tarp medžių stovėjo trijulės mašina, nes po kelių akimirkų kaimynai išgirdo variklio kriokimą.
„Žmonės pamanė, kad girdi motociklą, – kvatoja ukrainietis Olegas. – Tie trys štirlicai sugalvojo pabėgti kažkokiu senu laužu su kiauru išmetamuoju vamzdžiu, todėl pažadino visą miestą.“
Olegas yra gerbiamas advokatas, bet kartu – linksmų plaučių vyrukas. Jis smulkutis, judrus, o ševeliūra primena devintojo dešimtmečio roko grupės gitaristo.
Prieš kelis mėnesius trys prorusiški „partizanai“ apšaudė Olego advokatų kontorą prieštankiniu granatsvaidžiu. Biuras nesupleškėjo tik per stebuklą, nes granata įkrito į didžiulį akvariumą.
Ir tai nutiko ne fronte. Tai nutiko taikiame Charkovo mieste, kur prasideda mūsų kelionė į Marjinką.
Susitaikė su kariaujančios šalies kasdienybe
Trečiadienio vakarą Charkovas panašus į bet kurį kitą pasaulio miestą, turintį daugiau nei milijoną gyventojų. Plačias gatves užgrūda automobiliai, iš nekantrumo bliauna garsiniai signalai, prašvilpia policijos mašina, šviesoforai apšviečia pėsčiųjų upelius, tekančius į prekybos centrus ir iš jų.
Piliečių pirkinių maišai atrodo kuklūs kaip lietuvių prieš du dešimtmečius, tačiau Charkovo prekybos centruose pirkėjų pakankamai daug, kad vietiniai pavargėliai galėtų nenuleisti rankų.
O pavargėlių čia daug, patikėkite.
Ukrainiečių gyvenimas pamažu tampa stabiliu: stabiliai smunka grivinos kursas, stabiliai mažėja gyventojų perkamoji galia, stabiliai auga maisto produktų ir degalų kainos, mokesčiai, į armiją pašauktų ir žuvusių jaunuolių skaičiai. Viskas stabiliai eina šuniui ant uodegos.
Rusijos sukeltas karas šalies rytuose tęsiasi jau dvejus metus. Per tą laiką Ukrainoje lankiausi penkis kartus ir mačiau, kaip ukrainiečių gyvenimas pamažu tampa stabiliu: stabiliai smunka grivinos kursas, stabiliai mažėja gyventojų perkamoji galia, stabiliai auga maisto produktų ir degalų kainos, mokesčiai, į armiją pašauktų ir žuvusių jaunuolių skaičiai.
Viskas stabiliai eina šuniui ant uodegos.
Kita vertus, treji karo metai privertė žmones susitaikyti su naująja šalies kasdienybe ir nebekreipti dėmesio į iškylančius išbandymus.
Kainų šuoliai ar papildomi infliacijos procentai Ukrainoje sutinkami nebyliai, nunarinus galvą, tarsi slenkant pro dar vieną pavargėlį.
„Žmonės priprato prie karo“, – sako juodaplaukė gražuolė Jevgenija, kai iš Charkovo oro uosto važiuojame į miesto centrą. Mūsų visureigį „Toyota RAV4“ vairuoja jos draugė Oleksandra, o mes su fotografu Vidmantu Balkūnu tįsome ant galinių sėdynių.
Charkovo mieste Jevgenija dirba spaudos dizainere. Pastaruosius dvejus metus moteris visą savo laisvalaikį skiria savanoriškai veiklai – renka paramą Ukrainos kariams.
Prie to prisideda ir jos draugė Oleksandra, kuri trečiadienio vakarą vairuoja visureigį.
Su ukrainietėmis susipažinome per Lietuvos organizacijos „Blue/Yellow“ vadovą Joną Ohmaną. Su Vidmantu ieškojome kelių į karščiausią Ukrainos fronto vietą Marjinką ir tada išsiaiškinome, kad Jevgenija ir Oleksandra padeda organizuoti paramą ten dislokuotiems kariams.
Tąnakt iš Charkovo į Marjinką taip pat turėjo išvažiuoti savanorių mikroautobusas, prikimštas paramos Ukrainos kariams. Jevgenija ir Oleksandra pažadėjo, kad mašinoje atsiras vietos ir dviem Lietuvos žurnalistams.
„Važiuojame pas mūsų merginas, pamatysite, kaip gaminame maistą ir maskuojančius tinklus“, – sako savanorė Jevgenija.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ukrainiečiai spėja, kad kovo pabaigoje Rusija pradės didelį puolimą ties Marjinka
Bandė užgrobti miestą
Daugelis Charkove dirbančių savanorių organizacijų įsikūrusios pastatuose aplink plačiąją Laisvės aikštę. Tai tarsi pagrindinė miesto erdvė: šalia stovi valdžios rūmai, koncertų salės, teatrai, viešbučiai, žinomų prekės ženklų parduotuvės, o centre – blizga viešoji čiuožykla.
Prieš kelerius metus Laisvės aikštėje stovėjo ir Lenino skulptūra, tačiau prasidėjus karui ukrainiečiai išvertė sovietinių okupantų ideologą iš klumpių.
Liko tik postamentas ir du metaliniai batai.
„Žmonės dabar taip ir sako: susitinkame prie batų“, – juokiasi vairuotoja Oleksandra. Ji pasakoja apie Laisvės aikštės svarbą miestui ir sudėtingą istoriją.
2014 metų balandį ir gegužę šioje vietoje vyko Ukrainą palaikančių jaunuolių ir prorusiškų veikėjų susirėmimai.
Tomis dienomis Ukrainos rytuose jau visu greičiu sklido separatizmo užkratas.
Donecke, Luhanske, Mariupolyje, Odesoje prorusiški mitingai peraugo į pistoletų pokšėjimą, gaisrus, barikadų rentimą, kruvinus susirėmimus su teisėsauga ir žūtis.
Charkove vienas proukrainietiškas protestas baigėsi jaunuolių muštynėmis su vietos policija.
Kelias savaites mieste siautė chaosas.
Balandžio viduryje į Charkovo centrą įriedėjo autobusai, prigrūsti žmonių su Rusijos vėliavomis ir Vladimiro Putino portretais. Sako, jų buvo koks tūkstantis.
Pastarieji susibūrė naują minią ir pradėjo reikalauti, kad Charkovo valdžia paprašytų Rusijos pagalbos ir apgintų vietos gyventojus nuo „fašistų“.
Jevgenija ir Oleksandra mano, kad prorusiški protestuotojai buvo ne vietiniai gyventojai, bet atvežti iš Donecko ar Luhansko, mat pradžioje mitingas vyko prie Nikolajaus Lysenkos akademinio operos ir baleto teatro.
„Jie susirinko prie teatro pastato ir reikalavo, kad pasirodytų gubernatorius, – prunkščia Oleksandra. – Tik po gero pusvalandžio suprato, kad valdžios rūmai yra kitoje gatvės pusėje.“
Charkovą nuo prorusiško perversmo išgelbėjo keli tūkstančiai patriotiškų žmonių, kurie stovėjo Laisvės aikštėje, ir Ukrainos specialiųjų operacijų pajėgos.
„Tai buvo gėdingiausias epizodas miesto istorijoje“, – su pasišlykštėjimu sako Oleksandra.
Ir vėliau Charkove vyko muštynės, griaudėjo teroro aktai, žuvo dešimtys žmonių, tačiau ukrainiečiams pavyko užtildyti prorusiškas jėgas. Kremliaus remiami veikėjai buvo priversti trauktis į pogrindį ir veikti pagal teroristų taktiką.
„Dabar maždaug trečdalis žmonių atvirai palaiko Ukrainą, dar trečdalis – Rusiją. Likę yra stipriųjų pusėje. Šiandien jie palaiko Ukrainą, bet jeigu vėl prasidėtų kokie neramumai, tai nežinau, ką palaikytų dauguma“, – tikina Oleksandra.
Visgi, Charkovas yra vienas svarbiausių pafrontės miestų, turintis dešimtis savanorių organizacijų ir grupių.
Maskuojančius tinklus gamina rūsyje
Charkovo Sumska gatvės 54-asis namas primena carui keptą pyragą, todėl pagardina visą Laisvės aikštės architektūrinį meniu. Šis pastatas buvo iškeptas ne per sovietinę okupaciją, bet prieš pusantro šimto metų.
Su Jevgenija, Oleksandra ir Vidmantu kurį laiką vaikštome palei carinio namo sienas ir ieškome įėjimo, bet visos durys buvo užrakintos.
„Šlovė Ukrainai!“, – išpoškina 12 metų Nikita. Savo gležnu delnu jis paima mano ranką ir smagiai papurto. Ant vaikinuko riešo plaikstosi juodai raudona juostelė su dešiniųjų radikalų organizacijos „Pravyj Sektor“ simboliu.
Staiga gatvėje pasigirsta spynos spragsėjimas, sugirgžda restauruotos senovinės durys ir išlenda berniūkščio nosis.
Jis apsidairo tamsoje, pamato mūsų ketvertą ir pradeda energingai mojuoti: ateikite čia!
Mes einame.
„Šlovė Ukrainai!“, – išpoškina 12 metų Nikita. Savo gležnu delnu jis paima mano ranką ir smagiai papurto. Ant vaikinuko riešo plaikstosi juodai raudona juostelė su dešiniųjų radikalų organizacijos „Pravyj Sektor“ simboliu.
Nikitos akys atrodo stiklinės, o paakiuose pūpsi įsisenėję nemigos ratilai, tačiau berniūkštis energingai straksi laiptais žemyn į rūsį. Bandome skubėti paskui jį, tačiau šiltuose požemiuose vaikinukas nardo gerokai mikliau.
Po kelių akimirkų atsiduriame ankštoje rūsio patalpoje. Jos centre kabo didžiulis tinklas, pritvirtintas prie žemų lubų, o aplink jį sukasi trys savanorės.
Moterys pirštais bėgioja tinklo akimis. Atrodo susikaupusios, todėl ne iškart pastebi, kad Nikita atvedė svečių.
„Jie iš Lietuvos!“, – sušunka vaikėzas.
Rūsyje šilta, ant sienų kabo vaikiški piešiniai, megzti žaislai, Ukrainos dvispalvės, tačiau nosį riečia pašvinkusios žuvies kvapas.
„Va, šitą tinklą atvežė lietuviai. Geras tinklas, bet visas smirdi žuvimi“, – sako savanorė Jelena, rodydama bulvių maišą su žvejybiniu raizginiu.
Ji su draugėmis Marija ir Ana savanoriškai gamina maskuojančius tinklus Ukrainos armijai.
Moterys sako, kad pradėjo 2014 metų gegužę, iškart po nelemtojo mitingo Laisvės aikštėje, kai Charkovas galėjo atitekti Rusijos separatistams.
„Tada mūsų vaikai išvažiavo ginti tėvynės, tada prasidėjo pirmieji pranešimai apie žūtis. Supratome, kad tai yra tikras karas ir visos privalome padėti savo vyrams“, – pasakoja Jelena.
Gaminti maskuojančius tinklus moterys mokėsi iš kariškų knygų ir „YouTube“ filmukų. Tai pat per socialinius tinklus dalinosi patirtimi su panašiomis grupėmis kituose Ukrainos miestuose.
„Pas mus dirba apie 15 merginų. Ir, aišku, Nikita su savo mažais pirščiukais, – juokiasi Jelena, delnu šiaušdama berniūkščio plaukus. – Ateina, kas gali. Šį vakarą esame trise, kartais būname penkiese. Tai priklauso nuo užsakymų.“
Moterys mokėsi gaminti maskuojančius tinklus iš specialių knygų ir „YouTube“ filmukų. Tai pat per socialinius tinklus dalinosi patirtimi su panašiomis grupėmis kituose Ukrainos miestuose.
Savanorės tinklus gamina pagal frontininkų pageidavimus.
Kartais kariams reikia maskuojančių šalmų, vadinamųjų kikimarų, kurie gali paslėpti snaiperius.
Kartais reikia tinklų, kurie gali užmaskuoti kulkosvaidį ar amunicijos dėžes.
Kartais frontininkai prašo didžiulių raizginių, po kuriais pranyktų artilerijos pabūklo pozicija.
„Kartą keliaudama traukiniu iš Kijevo susipažinau su vienu Ukrainos karininku. Papasakojau, kad gaminame maskuojančius tinklus. Viskas baigėsi tuo, kad vieną dieną jis atvažiavo iš fronto su dviem sunkvežimiais, išsivežė kalnus mūsų pagaminto tinklo ir paprašė dar pagaminti“, – su šypsena pasakoja savanorė Ana.
Kelių kvadratinių metrų maskuotę savanorės pagamina per 2-4 valandas. Tai priklauso nuo medžiagos, tankio, dirbančių savanorių skaičiaus ir metų laiko.
Vasarinių tinklų akys būna didesnės, maždaug 15 mm, todėl moterims lengviau tarp jų nardyti pirštais.
Rudenį ir žiemą reikia tankaus tinklo, kuris praleistų mažiau šviesos, todėl ir akių dydis turi būti mažesnis. O tai prailgina darbus.
„Štai šitas bus artileristams. Čia vasarinis tinklas“, – aiškina Jelena, rodydama į raizginį, kuris kabo rūsio viduryje. Kai kurios tinklo akys jau aprištos maskuojančios medžiagos skiautėmis, o baltuojančiais plotais bėgioja moteriški pirštai.
Jelena sako, kad tinklas dar tą pačią naktį iškeliaus į frontą. Paaiškinu, kad mes su Vidmantu važiuosime tuo pačiu savanorių mikroautobusu. Staiga moteris sugriebia mane už rankos, pažiūri akis ir sako: „Susitarkime, kad susitiksime ir pakalbėsime, kai pas mus bus taika, a? Juk jau greitai!“
Per mėnesį – 7 tūkst. pakeliai sriubų
Per sovietinę okupaciją Laisvės aikštėje stūksantis istorinis Charkovo viešbutis buvo prašmatni vietelė, kur trynėsi įtakingi komunistai ir jų meilužės. Kolonomis paramstytame antrajame aukšte netgi liko įmantrus užrašas „Restoran“, tačiau kitos interjero detalės trupa nuo voratinklių svorio.
Dabar buvusiose viešbučio patalpose, trečiajame aukšte, įsikūrė Charkovo savanorių grupė, gaminanti sausus davinius frontininkams.
Jos veikloje aktyviai dalyvauja apie 100 žmonių. Daugelis po darbo ateina į buvusio Charkovo viešbučio patalpas ir iki nakties į maišelius dėlioja džiovintas daržoves, vaisius, prieskonius, receptus, klijuoja etiketes su šmaikščiais pavadinimais.
„Dnepropetrovsko savanorės merginos pamatė problemą, kad per intensyvius apšaudymus sunku nuvežti maisto iki priešakinių linijų, o kareiviai patys dažnai neturi produktų. Todėl jos pradėjo ruošti tokias sausas sriubas. Mes nusižiūrėjome idėją ir ją ištobulinome“, – pasakoja grupės vadovė Tatjana.
Charkovo savanorių produktas, tai – džiovintų daržovių ir vaisių mišinys, kurį užpylus 5 litrais verdančio vandens galima pasigaminti katilą gardžios sriubos.
Iš vieno Charkovo savanorių paruošto pakelio sočiai pavalgyti gali apie 10-12 karių.
„Mūsų tikslas, kad jie ne tik pavalgytų, bet ir trumpam pasijaustų lyg namie“, – aiškina Tatjana.
Charkovo savanoriai ruošia kelių rūšių sriubas, populiarias ukrainiečių namų virtuvėse.
Kiekviena iš jų turi išskirtinį receptą, ištobulintą per dvejus karo metus, tačiau frontininkai labiausiai giria ukrainietiškus barščius ir charčio.
„Mes nesivaržome su savanoriais iš kitų miestų, bet jeigu kariai pasako, kad mūsų sriubos jiems yra skaniausios, tai, aišku, labai apsidžiaugiame“, – juokiasi Tatjana.
Savanoriai patys džiovina burokus, kopūstus, morkas ir kitus sriuboms reikalingus produktus.
„Mums padeda ūkininkai. Prieš pora dienų vienas vyras atvežė toną kopūstų ir apie 300 kilogramų morkų, – pasakoja Tatjana. – Praėjusią savaitę nuėjau pas kitą ūkininką pirkti daržovių. Jis nustebo, kad man reikia tokio didelio kiekio. Kai sužinojo, kam – atidavė veltui.“
Iš kilogramo šviežių kopūstų galima išdžiovinti maždaug 70 gramų, todėl sausų sriubų gamyba reikalauja tonų daržovių.
Socialiniame tinkle „Facebook“ šiai savanorių grupei priklauso apie 500 narių, tačiau aktyvioje veikloje dalyvauja apie 100 žmonių. Daugelis po darbo ateina į buvusio Charkovo viešbučio patalpas ir valandų valandas į maišelius dėlioja džiovintas daržoves.
Skaičiai atrodo dar įspūdingesni sužinojus, kad per mėnesį Charkovo savanoriai paruošia apie 7 tūkst. pakelių sausų sriubų.
Tai reiškia, kad vien ši savanorių grupė gali pamaitinti apie 70-80 tūkst. Ukrainos karių.
„Prieš kelias dienas mums paskambino iš fronto. Vaikinai pasakojo, kad visą dieną vyko smarkus apšaudymas ir jie turėjo tik 10 minučių pavalgyti. Per tas 10 minučių jie išsivirė mūsų sriubos“, – šypsodamasi kalba Tatjana.
Ji yra profesionali pianistė, turi ekonomistės išsilavinimą. Juokauja, kad greitai taps ir profesionalia sausų sriubų gamintoja.
„Po karo galėtume atidaryti tokį verslą. Bet, jaučiu, iškart bankrutuotume, nes dabar daugelį produktų gauname nemokamai“, – juokiasi savanorė.
Tą trečiadienio vakarą džiovintas daržoves į maišelius dėliojo ir Tatjanos draugė Anastazija, jauna žurnalistė iš Charkovo. Prieš metus jos vyrą pašaukė į frontą, todėl mergina prisijungė prie savanorių ir dabar kiekvieną vakarą ruošia sriubas.
„Mes visos čia dirbame tam, kad namuose neišprotėtume“, – sako Tatjana.
Tapo prorusiškų „partizanų“ taikiniu
Į Marjinką susiruošėme vėlų trečiadienio vakarą. Persėdome iš ukrainietės Oleksandros visureigio į savanorių mikroautobusą, prigrūstą paramos paketų.
Pakeliui į frontą dar užsukome pas gerbiamą Charkovo advokatą Olegą, kad pasiimtume 200 litrų frontininkams skirto maistinio aliejaus.
Teisininkas jau dvejus metus rūpinasi parama Ukrainos kariams – už savo pinigus perka reikiamus produktus, renka paramą iš kolegų verslininkų, o kartais net pats važiuoja į frontą.
Todėl jis buvo užsitraukęs prorusiškos grupuotės „Charkovo partizanai“ rūstybę.
Prieš porą mėnesių trys jaunuoliai apšaudė Olego advokatų kontorą iš prieštankinio granatsvaidžio.
„Dvi granatos nepataikė, o viena pramušė sieną ir įkrito į akvariumą! – juokiasi Olegas. Tada pasilenkia prie stiklo ir pabarbena: – Pažiūrėkite, šita žuvelė išgyveno.“
Biuras įkurtas daugiabučio pirmame aukšte, tad sprogimus išgirdo kaimynai.
Jie spėjo pamatyti iš kiemo bėgančius vaikinus ir pranešė apie juos policijai.
Juokingiausia, kad vienas iš tų veikėjų patyrė kontuziją. Šaudamas jis stovėjo prie elektrinės pastato, todėl gavo neblogą atatrankos bangą, – juokdamasis pasakoja Olegas. – Kiti du turėjo jį nuvesti iki mašinos.
„Juokingiausia, kad vienas iš tų veikėjų patyrė kontuziją. Šaudamas jis stovėjo prie elektrinės pastato, todėl gavo neblogą atatrankos bangą, – kvatoja Olegas. – Kiti du turėjo jį nuvesti iki mašinos.“
Prorusiški veikėjai spruko perdarytu automobiliu, kurio išmetamasis vamzdis buvo kiauras. Klaikus kriokimas greitai atkreipė Charkovo policijos patrulių dėmesį ir tą patį vakarą nusikaltėliai buvo sulaikyti.
Tą trečiadienį kaip tik įvyko pirmasis teismo posėdis.
„Mačiau juos teisme. Tai žmonės, kurie baigė kelias klases, niekur po to nesimokė, nieko neišmoko, nieko nenori dirbti. Kaip supratau iš prokurorų, prieš metus jie buvo išvažiavę į Rusiją ir Rostovo poligone mokėsi kariauti“, – kalba Olegas.
Jis sako, kad už kiekvieną šūvį į advokatų kontorą „partizanai“ iš Rusijos gavo po 50 dolerių.
„Trys šūviai, tai – 150 dolerių. Štai tokia matematika – už 150 dolerių dabar sėdės 12 metų. Tikri štirlicai“, – šaiposi Olegas.
2015 metų vasario 22 dieną vadinamieji „Charkovo partizanai“ surengė išpuolį prieš Ukrainą palaikančių jaunuolių eiseną – susprogdino kryptinę miną, valdoma mobiliuoju telefonu.
Per nelaimę žuvo 3 ukrainiečiai, tarp jų buvo ir Nikitos amžiaus berniukas. Dar 11 žmonių buvo sužeisti.
„Mobiliuosius telefonus, kuriais buvo detonuota mina, tie veikėjai laikė vienoje kišenėje su savo asmeniniais telefonais. Žvalgyba juos susekė tą pačią dieną“, – su panieka pasakoja Olegas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ukrainą gelbėję jaunuoliai po pusantrų metų jaučiasi atstumti
Po keliolikos minučių maistinio aliejaus talpos jau buvo beveik sukrautos į savanorių mikroautobusą.
Staiga į Olego kiemą įvažiavo senas lengvasis automobilis.
Jo vairuotojas kelis kartus subliovė garsiniu signalu, ragindamas savanorius patraukti mikroautobusą.
Po kelių akimirkų nekantrusis vyriškis iššoko iš savo mašinos ir jau žodžiu pareikalavo trauktis iš kelio.
Savanoriai paaiškino, kad teks šiek tiek palaukti, nes krauna aliejų.
„Kur važiuosit?“ – paklausė nekantrusis.
„Į Marjinką“, – atsakė savanorių mikroautobuso vairuotojas.
Tada vyriškis nurimo, priėjo prie savanorio ir įbruko jam į ranką 500 grivinų: „Nuvežk vyrams.“
PIRMOS DALIES PABAIGA
ANTRĄJA DALĮ SKAITYKITE ČIA