Marjinkos Lenino gatvėje įsikūrusi krautuvė „Sojuz“ yra viena iš nedaugelio vis dar veikiančių. Kitų parduotuvių šeimininkai išsikraustė, kai per miestelį išsitiesė frontas, arba neteko savo verslų per apšaudymus.
Krautuvė „Sojuz“ stovi pačioje pavojingiausioje zonoje, už puskilometrio nuo Rusijos armijos apkasų, tačiau raketos ir minos kol kas staugė pro šalį.
Per uraganinius apšaudymus nuo šio pastato nenubyrėjo nė smiltis.
Čia galima nusipirkti mėsos ir pieno produktų, duonos, buitinių prekių, net pigaus alaus ir ukrainietiškų bulvių traškučių.
Marjinkos priešakinėse linijose stovintys kariai sako, kad krautuvėje trūksta tik cigarečių. Jų kartais atveža, bet tiek mažai, kad žmonės išgraibsto per valandą.
Prekinio sunkvežimio vairuotojas nuo Lenino gatvės pakelia paskutinius paketus su pieno buteliais, koja mikliai užspiria mašinos duris ir dar kartą užbėga parduotuvės laiptais.
Atrodo, kad vaikinas su telefono ausine visai nesureikšmina liguistos aplinkos. Tarsi vežti prekes į frontą, tai – tik dar viena darbo diena.
„Eikit ir jūs, pasikalbėsite su vietiniais“, – sako priešakinių linijų vadas Olegas, kai prekinio sunkvežimio vairuotojas dingsta už krautuvės durų.
Mes su fotografu Vidmantu Balkūnu einame į vidų.
1 DALIS: Ukrainos patriotus terorizuoja prorusiški „partizanai“
2 DALIS: Frontininkus žudo separatistų artilerija ir girtuokliavimas
3 DALIS: Priešakinių pozicijų kariai nubunda ir užmiega su sprogimais
Po nakties fronte – savas
Penktadienio rytą, 6.15 val., pažadina sprogimas. Nugriaudi už kokių 100 metrų nuo trobos, net sienos sudreba. Iš garso atpažįstu, kad nukrito „kalašnikovo“ povamzdinė granata. Tokios nepramuša sienų, todėl vėl išsitiesiu gulte.
Šalia manęs gulintys frontininkai toliau pučia į ūsą, virtuvėje girdžiu ukrainietišką pokalbį. Niekas nereaguoja į sprogimą kiemą. Net racija tyli.
Granatos krito visą naktį, beveik kas valandą, todėl miegas priešakinėse linijose buvo varginantis.
Nors tris paras su Vidmantu beveik nemiegojome ir buvome pavargę, tačiau įtampa ir sprogimai aplink trobą nuolat išvaikydavo sapnus. Negalėjau nugrimzti į gilų miegą, nes bet kurią akimirką galėjo prasidėti rimtas apšaudymas. Tad būtų reikėję žaibiškai bėgti į kiemą ir slėptis apkasuose.
Poilsis priešakinėse linijose primena paauglystės vakarėlius, kai tarsi užmiegi, bet aplink girdi triukšmą, balsus ir pokalbius.
Po tokio miego plyšta galva.
„Labas rytas“, – įslinkęs į virtuvę sakau keliems frontininkams, sėdintiems apie stalą. Jie atsako tuo pačiu, o tai – nudžiugina. Dar vakar kariai su mumis bendravo šaltai ir sausai, tačiau, rodos, apsipratome vieni su kitais.
„Jūs čia pernakvojote, todėl jau esate ne svečiai, bet tokie patys šeimininkai kaip ir mes“, – sako 45 metų ukrainietis Kolia, tepaluotu skuduru ir viela valydamas „kalašnikovą“.
Tą rytą net irzlioji kalė Niko nebelojo – apuostė ir atsigulė šalia mano kojų po virtuvės stalu.
„Niko, kur separai?“ – keturkoję erzina Kolia. Išgirdęs komandą šuo suklūsta, pastato ausis, nervingai uostinėja virtuvės kampuose ir tada puola per trobos duris į kiemą ieškoti priešų. Nusijuokiame.
Į trobą įgriūva amžinai girtas kareiva Tančikas. Braudamasis siauru koridoriumi jis „kalašnikovu“ užkabina kažkokius aliuminius indus, kažkas nukrenta, subarška, kyla triukšmas, todėl frontininkai atsisuka pažiūrėti, kas nutiko.
„Tu vėl girtas?!“ – piktai klausia priešakinių pozicijų vadas Olegas, išlindęs iš miegamojo į virtuvę.
Tančikas kažką ukrainietiškai suburbuliuoja. Atsakymo net nereikia, nes vyriškis vos pastovi ant kojų.
Penktadienio rytą Tančikas nuo 4 iki 6 val. turėjo budėti apkasų linijoje ir stebėti Rusijos armijos pozicijas dešiniajame Osykovo upės krante.
Tai svarbi tarnyba, nes budintys kariai saugo besiilsinčius, tačiau tarnyboje šis kareiva smarkiai prisigėrė su kitu slyvanosiu iš to paties padalinio.
Dabar Tančikas stovi virtuvėje šalia manęs, linguoja kaip kaliausė vėjuotą dieną, o jo automatas šmėžuoja man palei veidą. Rodos, net jaučiu, į kurią kaktos dalį kvėpuoja vamzdis.
„Iš štabo pranešė, kad šiandien atvažiuoja kažkokių svarbių svečių. Tuo pačiu atiduosime šitą asilą, – virtuvėje sėdintiems kariams pasako Olegas. Tada su pasišlykštėjimu kreipiasi į girtuoklį: – Ginklą palieki čia ir ruoškis į batalioną, aiškinsiesi su kombatu (bataliono vadu, – 15min pastaba).“
Tada jau Tančikas sukrunta ir, rodos, net šiek tiek išsiblaivo. Girtuoklis bando sukaupti dėmesį ir kažką atsakyti savo vadui.
Praeina tik kelios akimirkos ir kareiva užsiveda: pradeda siaubingai rėkauti, vadina Olegą ožiu ir stukačiumi. Kai niekas nesureaguoja į tokius įžeidimus, Tančikas dar labiau įsiaudrina ir mėto vis riebesnius apibendrinimus.
„Nevaidink generolo, Olegai! Tu toks pats šūdas kaip ir aš!“ – paleidęs kakarinę rėkia Tančikas, o jo automatas jau švytuoja po visą virtuvę.
Kelias minutes Olegas bando nekreipti dėmesio į šitą girtą rakštį, tačiau galiausiai vadas pratrūksta, puola girtuoklį, rankomis sugriebia skvernus, įverčia į miegamąjį ir taip prikulia, kad troboje dunda kaip per apšaudymą. Frontininkai į šitą situaciją nekreipia dėmesio, toliau užsiima savo darbais.
Iš miegamojo išlenda vadas Olegas. Jo veidas raudonas, o akys paklaikusios lyg nuolatinės įtampos kamuojamo žmogaus.
„Sudarykite naują budėjimo grafiką, – paliepia Olegas. Jis atrodo susinervinęs. Kolia dar pasitikslina, ar vadas tikrai ruošiasi išsiųsti girtuoklį Tančiką, nes tada apkasų liniją turės saugoti 5 kariai. Olegas atsako: – Ir mane įtrauk.“
Tačiau smūgiai Tančiko nenuramino. Girtuoklis iškiša iš miegamojo savo apkultą makaulę ir tęsė monologą: „Olegai, tu kvailys, aš tave dar pergyvensiu, pamatysi!“
Tada į frontininkų konfliktą įsikiša mano kolega Vidmantas.
Jis pradeda raminti nusitašiusį kareivą: „Einam, Tančikai, papasakosi man į kamerą apie Rygą.“ Girtuoklis dar kažką suburba, tačiau susigundo galimybe pasimaivyti prieš kamerą ir dingsta.
Vidmanto triukas prajuokina virtuvėje sėdinčius frontininkus. Net Olegas nusijuokia ir jau lengviau atsipūtęs užsikuria cigaretę.
Nusprendžiau išlįsti iš prirūkytos trobos ir įkvėpti gryno oro.
Tik išlindęs iš trobos pamatau, kad dešinėje prie įėjimo išraustas nusileidimas į apkasų liniją. Į šiuos urvus kariai leidžiasi per apšaudymus, susirėmimus arba per budėjimus.
Nusileidimas į apkasus uždengtas tuščiomis amunicijos dėžėmis, rastais sulūžusiais baldais, plytomis ir kitokiomis šiukšlėmis.
Kelių metrų aukščio barikada neapsaugotų nuo raketos ar minos sprogimo, bet trukdo matomumą Rusijos armijos kareiviams. Per tuos rakandus priešai nemato, kas vyksta aplink ukrainiečių trobą ir kada kariai leidžiasi į apkasus.
Kieme telkšo skystos tešlos, todėl einu kariškų batų jau išmaurotu taku.
Aplink mėtosi šiukšlės, skudurai, plytos nuo sugriautų ūkinių pastatų.
Plytiniame sandėliuke rusų paleista prieštankinė raketa išmušė skylę, per kurią dabar matyti viduje sukrautos amunicijos dėžės. Tai įvyko 2015 metų gruodžio 27 dieną. Tada buvo sužeistas vienas Olego padalinio karys, jis patyrė kontuziją.
Klampoju į išvietę, kuri išrausta kiek toliau nuo trobos, už amunicijos sandėliuko, prie pat Telmano gatvės.
Pasukęs už pastato pamatau, kad prie išmatų duobės stovi kažkoks šuo ir godžiai ėda šūdus. Išgirdęs mano žingsnius keturkojis atsisuka, nuo jo barzdos plaukų drimba išmatos. Jis kelias akimirkas pažiūri į mane, o tada nubėga į kiemą kitapus gatvės.
Gyventojai bijo keršto
Moteris atrodo paslaptinga atsiskyrėlė. Ji vilki juodą žieminį paltą, pasislėpusi po dideliu gaubtuvu, šviečia tik baltos pirštinės, kuriomis spaudžia grėblį.
Nepažįstamoji išlenda iš kiemo, į kurį nubėgo tas išvietės šuo, rūpestingai uždaro vartelius ir pradeda grėbti juodžemį palei savo namo tvorą. Žolių ten beveik nėra, tik keli nususę lapai ir karinės technikos paliktos vėžės.
Šios moters namas skiriasi nuo daugelio Marjinkos trobų: jis iš raudonų plytų, tvarkingas, palei langus ir duris – mėlyni medžio raštai, tvora – šviežiai nudažyta žaliais dažais.
Pilkajame Donbaso regione tokių ryškiaspalvių pastatų nėra daug.
Namas stovi už 3–5 metrų nuo Olego karių trobos, tačiau kaimynai beveik nebendrauja. Frontininkai pasakojo, kad moteris gyvena viena, tik retkarčiais išlenda iš namų.
Prieš kelias savaites į jos namo stogą pataikė mina. Moteris nebuvo sužeista, bet pastatas buvo apgriautas.
Iš karių trobos išvirsta girtuoklis Tančikas. Jis atrodo šiek tiek prasiblaivęs, tačiau vis tiek svyruoja. Saujoje kareiva neša naminių sausainių, kuriuos atvežė savanoriai. Murzinas jo veidas aplipęs trupiniais ir cukrumi.
Kažką vapėdamas Tančikas nulinguoja prie moters su juodu gobtuvu ir kiša sausainių. Ji stengiasi nežiūrėti į girtą vyriškį, baltomis pirštinėmis mandagiai atstumia brukamus sausainius, tačiau girtuoklis neatstoja.
Galiausiai mano kolega Vidmantas nusuka savo fotoaparatą nuo šios scenos, tada moteris paima sausainius ir padėkoja.
„Gal ji bijo separų“, – sugrįžęs į kiemą garsiai vapa Tančikas. Gali būti, kad šį kartą jis teisus.
Frontu virtusioje Marjinkoje vis dar gyvena keli šimtai žmonių, tačiau tik vienetai bendrauja su Ukrainą ginančiais kariais. Kai kurie gyventojai palaiko Rusijos separatistus, o kiti – bijo keršto.
„Yra žmonių, kurie mums duoda vandens pasisemti. Yra tokių, kuriems mes nunešame maisto ir vaistų. Einame pas juos naktį, kad kaimynai nepamatytų, nes jeigu kada nors čia sugrįš separai, tai tokius pirmiausia sušaudys“, – aiškina Kolia. Su Ukrainos kariais bendraujantys Marjinkos gyventojai yra laikomi išdavikais.
Miestelio gatvėse matėme žmonių, tačiau jie su mumis nebendraudavo. Slinkdavo šalikelėmis tarsi išmirusio miesto šešėliai, nepakeldami akių lyg galėtų prisišaukti bėdą.
„Jeigu žmogus eina vienas, tai visada su mumis pasisveikins. Bet jeigu eina su kaimynu, tai net nepažiūrės į mūsų pusę, – apie Marjinkos gyventojus pasakoja Kolia. – Žmonės paprasčiausiai bijo vieni kitų, nepasitiki niekuo.“
Lenino gatvėje stovinti parduotuvė „Sojuz“ yra viena iš nedaugelio vietų, kur Marjinkos gyventojai vis dar pasišneka tarpusavyje.
Per apšaudymus slepiasi po stalu
Penktadienio popietę krautuvėje sutikome 59 metų rusę Valentiną, kuri gimė, augo ir iki šiol gyvena Marjinkoje. Ji sako, kad iš miestelio buvo išvažiavusi tik keliems mėnesiams, kai jaunystėje dirbo kažkur Donecko srities laukuose.
Marjinkoje ji sutiko savo vyrą, čia gimė jų dukra ir anūkai.
„Tik nefilmuokite manęs tokios! – kvatoja Valentina, po kaire pažastimi slėpdama 2 litrų tamsaus alaus butelį. Dešinėje rankoje ji laiko mažą gabalėlį duonos ir piniginę. – Paskui žmonės sakys, kad durna boba už paskutinius pinigus alų perka.“
Valentina kažkuo panaši į Frekenbok, namų tvarkytoją iš sovietinio animacinio filmo „Karlsonas“. Tik Marjinkos gyventoja atrodo draugiška, šypsosi ir juokiasi. Ji vilki mėlyną pavasarinį paltą, iš po kurio kyšo platūs mėlyni džinsai.
Valentinos namas stovi Spalio gatvėje, kuri yra už šimto metrų nuo Ukrainos armijos pozicijų Telmano gatvėje.
Tai – viena pavojingiausių Marjinkos vietų.
Kai 2014 metais Donbase prasidėjo karas, jos dukra su savo šeima išsikraustė. Fronte liko tik Valentina su vyru: „Vaikai išvažiavo, o mes neturime kur bėgti. Mūsų namai čia. Jei paliksime, tai jie viską ir ištampys.“
Pirmaisiais karo metais pora bandė gyventi rūsyje, tačiau po kelių mėnesių moteriai pradėjo skaudėti kojas, nugarą, nuo drėgmės susirgo, todėl sugrįžo į trobą.
„Taip gyvename iki šiol. Sėdime iki vakaro ir laukiame apšaudymų, – sako Valentina. Jeigu iki 24 valandos nekrenta raketos ar minos, tai šeima eina miegoti. – Nusnaudžiame viena akimi, kad girdėtume, kas vyksta aplink. Jeigu pradeda šaudyti, tai gulamės ant žemės po stalu. Po žeme mes jau nesislepiam.“
„Taip gyvename iki šiol. Sėdime iki vakaro ir laukiame apšaudymų. Jeigu pradeda šaudyti, tai gulamės ant žemės po stalu. Po žeme mes jau nesislepiam“, – pasakoja Valentina.
Moteris pasakojo, kad prieš kelis mėnesius mina pataikė į jos kiemą ir apgriovė dalį namo. Nei ji, nei vyras nebuvo sužeisti, nes tuo metu buvo rūsyje, tačiau išsigando baisaus sprogimo.
„Galvojome, kad namas griūna ir palaidos mus gyvus“, – pasakoja Valentina.
Kitą rytą jiedu kartu su vyru užkaišė minos paliktą skylę sienoje, tačiau per kitą apšaudymą namas vėl buvo apgriautas.
„Kaip tik šaudo, taip į mūsų namą pataiko. Jis jau pusiau sugriautas“, – kalba Valentina.
Moteris pasakoja, kad taip gyvena visi Marjinkoje likę žmonės. Vien Spalio gatvėje yra apie pusšimtis gyventojų, o miestelyje jų gali būti ir tūkstančiai.
Tikslaus skaičiaus niekas nežino, nes valstybės institucijos tokių skaičiavimų neatlieka, o gyventojai per karą nebebendrauja.
„Taip mes gyvename jau porą metų, – pasako Valentina ir nutyla. Jos akys parausta, tačiau ašara neišbėga iš už blakstienų. Tada kreipiasi į kamerą lyg žiūrėtų į visą Lietuvą: – Mieli žmonės, kariaujam, sunku, išgyventi kažkaip reikia. Viskas naikinama, šaudo, nežinome, kur dėtis. Taip ir gyvename. Tiksliau, mokomės taip gyventi.“
Moteris padeda savo pirkinius ant prekystalio. Šalia padėtas krepšelis su įvairiausių rūšių saulėgrąžų pakuotėmis, bulvių traškučiais, šokoladiniais batonėliais ir kitokiais skanėstais.
Krautuvė veikia fronte, tačiau lentynose pilna prekių. Tik pieno šaldytuvas kol kas burzgia tuščias, nes pardavėja dar nespėjo sudėlioti ką tik atvežtų produktų.
„Prekių pas mus netrūksta, tik pinigų niekas neturi, – sako pardavėja, kai nusistebiu lūžtančiomis lentynomis. – Kartais leidžiame žmonėms į skolą pirkti. O ką darysi? Laikai dabar tokie.“
Tarkime, Valentina gauna standartinę Ukrainos pensiją, kurios dydis – 1300 grivinų, tai maždaug 45 eurai. Jos vyras dar ne pensininkas, tačiau neturi darbo.
Priešakinėse linijose stovintys kariai per mėnesį uždirba apie 1200 grivinų, tai maždaug 41 euras.
O štai kainos krautuvėje „Sojuz“ už lietuviškąsias mažesnės apie 20–30 proc.
Priešakinėse linijose – brigados vadai
Penktadienio pavakarę Tančikas vėl įsisiautėja. Jis išlekia į kiemą, kažką nerišliai rėkia, staugia. Suprantu, kad vyriškis nori kažką pasakyti kitam slyvanosiui kareivai, su kuriuo ryte prisigėrė.
„Tu užleidai mano vietą! Mano vietą!“ – cypia girtuoklis ir spiria į raudoną kibirą, kuriame mirksta nešvarūs frontininkų skalbiniai. Kieme išsilieja vanduo, purvinas lyg liūčių ištvindyta Osykovo upė.
Tančikas dar šiek tiek pastūgauja, o tada čiumpa kirvį ir puola slyvanosį kareivą. Šis išvengia smūgio, parverčia Tančiką ir pradeda jį smaugti. Avatarai kurį laiką negrabiai galynėjasi. Normalūs kariai atima iš jų kirvį ir palieka vartytis purvuose.
„Eik tu na**ui! Pareina!” – staiga sušunka vienas iš Olego vyrų ir puola bėgti. Kieme sėdėję kariai greit pakyla. Per akimirką mano širdis pradėjo plakti kaip pašėlusi, įsijungė visos juslės, mintys tapo skaidrios lyg krištolas. Kažkurią sekundės dalį pagalvoju, kad už nugaros tuoj išgirsiu sprogimą ir tikiuosi, kad jis bus pakankamai toli nuo mūsų.
Tylu.
Praeina kelios akimirkos – vis tiek tylu.
„Kombatas pareina!” – pravėręs trobos duris dar surėkia pasprukęs karys. Tada visi pradedame nuoširdžiai juoktis. Vyrukas paspruko, nes tolumoje pamatė savo bataliono vadą ir norėjo išvengti nemalonės dėl girtuoklių šokio su kirviu.
Po kelių akimirkų prie mūsų trobos išdygsta gausi garbingų svečių delegacija. Jos priešakyje eina 14-osios brigados vadas pulkininkas Aleksandras Nikolajevičius Žakunas, paskui jį žygiuoja 1-ojo mechanizuotojo pėstininkų bataliono vadas papulkininkis Michailas Michailovičius Prokopivas.
Karininkams iš paskos skuba grupė žurnalistų.
Laimei, svarbi svita nepamatė girtuoklių mūšio su kirviu.
„Ar viskas gerai, vyrai?“ – spausdamas man ranką klausia bataliono vadas. Tai tas pats ūsuotas karininkas, kuris leido mums su Vidmantu pagyventi su priešakinių linijų kariais.
Sužinojome, kad šį vakarą turėsime išvykti iš Marjinkos.
Keista, bet apima liūdesys. Būdamas fronte visuomet trokštu kuo greičiau iš ten ištrūkti, tačiau kai ateina laikas nešdintis – visuomet noriu likti.
Jau buvo sutemę, kai Vidmantui paskambino iš bataliono štabo ir pranešė, kad už keliolikos minučių Lenino gatvėje mūsų lauks mašina.
Atsisveikiname su Olego vyrais.
Su Validoliu, kuris ieško savęs ir tikisi birželį atšvęsti 34-ąjį gimtadienį.
Su Kolia, kuris po karo atidarys autoservisą ir neaptarnaus gyventojų iš Donbaso.
Atsisveikiname net su Tančiku, kuris vis dar buvo girtas, bet jau susikrimtęs, kad Olegas nori jį išsiųsti.
„Vaikinai, smagu, kad mus aplankote ir nepamirštate, bet didelių atsisveikinimų nedarysime“, – sako Kolia. Tada paspaudžia mums rankas, vėl sėda prie virtuvės stalo ir pradeda valyti automatą, kurį šveitė ryte.
Suprantu, kad tiems vyrukams atsisveikinimas taip pat gniaužia gerklę kaip ir mums. Tokiose vietose, kur švilpia kulkos ir griaudi sprogimai, bendri išgyvenimai yra labai stiprūs, todėl net kelios dienos fronte sujungia kaip mėnesiai draugystės taikoje.
Mes išvykstame į namus, kur mūsų laukia šeimos. O tiems vaikinams lieka ta pati troba, ankšta virtuvė, cigaretės, riebus ėdalas, budėjimai, tupykla ir tonos minų, kurias jiems paruošė Rusijos armija.
* * *
Telmano gatvėje tamsu. Kaip ir tą kartą, kai atvykome į Marjinkos priešakines linijas.
Lygiai taip pat einame paskui vadą Olegą. Šiąnakt mus išlydi ir frontininkų numylėtinė Niko.
Staiga už pusšimčio metrų sutrata „kalašnikovas“. Olegas sulėtina žingsnį ir ranka duoda ženklą mums. Prisilenkiame, bet slenkame pirmyn.
Sutrata dar vienas automatas, o po kelių akimirkų – trečias.
Prasideda susišaudymas.
Pažiūriu į tamsą. Trasuojančių kulkų nematyti, tai reiškia, kad šaudo ne į mūsų pusę.
Lėtai slenkame Lenino gatvės link, kur mūsų laukia 1-ojo mechanizuotojo pėstininkų bataliono mašina, turinti išvežti mus iš priešakinių linijų.
Kažkur visai šalia manęs šaudo, vos už poros trobų, tačiau visiškai nejaučiu baimės. Per kelias dienas tai tapo įprasta ir suprantama. Kaip ir Marjinkos gatvės – žinau, kur esu, kurioje vietoje ukrainiečių pozicijos ir iš kur gali ateiti priešas.
Žinojimas ramina.
Kaip ir faktas, kad einame su priešakinių linijų vadu Olegu, kuris pasiruošęs mus dengti savo kūnu.
Tas vyrukas visai nenorėjo kariauti, tačiau buvo mobilizuotas ir išsiųstas į frontą. Nenorėjo, bet tapo patyrusiu ir gerbiamu kariu.
Jis man primena serialo „Vikingai“ personažą Ragnarą Lodbroką. Jo veidas taip pat trūkčioja nuo įtampos ir adrenalino, be to, Olegas taip pat rūpinasi savo vyrais.
Vaikino galva plyšta ne tik nuo apšaudymų, susirėmimų, nemigos, atsakomybės, bet ir dėl tokių girtuoklių kaip Tančikas. Jie prisiverda košės, griauna karių moralę ir stumia gerus vyrus į pavojų.
Simboliška, kad priešakinių linijų vadą kamuoja tos pačios problemos kaip ir visą Ukrainos armiją.
Atsisveikiname su Olegu, apsikabiname.
Palinkiu, kad visą likusį tarnybos laiką būtų tokia tyla kaip šiąnakt.
„Ai, kai tylu, tai nežinai, ko laukti“, – santūriai sako Olegas, žiūrėdamas į kalę Niko, kuri sukasi apie vaikino kojas.
Kai pagalvoji, Olegas toks jaunas! Jam vos 26 metai, pirmoji nepriklausomos Ukrainos karta. O jis jau yra priešakinių linijų vadas.
Vyrukas, kuris pirmas išgirsta, kai pradeda griaudėti Marjinkos taika.
PABAIGA
TAIP PAT SKAITYKITE: 5 faktai apie Ukrainoje šiuo metu vykstantį karą
