Kaip jis rašo „The Spectator“, Bendruomenių rūmų Žvalgybos ir saugumo komiteto ataskaitoje (plačiau apie ją galite skaityti čia) kritikos nestinga niekam – galbūt išskyrus Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
„Juk jo Rusija – akivaizdi blogiukė. Paranojiška, nusiteikusi sugrįžti kaip didi galia, priešiška „taisyklėmis paremtai tarptautinei tvarkai“. Susidaro įspūdis, kad ataskaita nenoriai pripažįsta, jog Rusija bent jau gerai daro tai, kai nori daryti“, – teigia M.Galeotti.
Jis cituoja ataskaitos turinį, kuriame Rusija – ir „vienas sunkiausių iššūkių žvalgybai“, ir „ryžtingai priimanti sprendimus, ir turinti „pasaulinės klasės“ pajėgumų.
Kuo rusų oligarchai kitokie?
Nors komitetas išskiria tam tikras realias Rusijos stiprybes ir konkrečius pasiekimus, ataskaita sukuria vaizdą, kad Jungtinės Karalystės vyriausybė silpna, bejėgė ir visai nepanaši į tokią, kuri į pasaulį siųstų džeimsus bondus.
„Taip, niekas vyriausybėje nenori prisiimti atsakomybės už kovą su kišimusi į politiką.
Egzistuoja kelios konkuruojančios strategijos, o žvalgybos tarnybos skiria gerokai mažiau dėmesio Rusijai nei praėjusiuose dešimtmečiuose, – sutinka M.Galeotti.
Komiteto nariai 55 puslapių ilgio ataskaitoje rekomenduoja skirti daugiau lėšų žvalgybos tarnyboms, kuriomis taip didžiuojasi Londonas, priimti naują Šnipinėjimo įstatymą ir neleisti šalyje taip laisvai kaip iki šiol veikti nešvariems rusų oligarchams bei jų pagalbininkams britams.
„Visa tai visiškai logiška, bet šie uždaviniai reikalauja laiko, pinigų ir politinės valios. Tam savo ruožtu reikia aiškaus supratimo, kad priešinimasis Rusijai yra svarbu ir kad Rusija kelia rimtą grėsmę.
O tai ir yra didžiausia ataskaitos silpnybė. Joje vis rašoma apie Rusijos grėsmę, bet ji taip ir nekonkretizuojama“, – tvirtina M.Galeotti.
Žinoma, yra kibernetinės atakos, Aleksandro Litvinenkos nužudymas ir pasikėsinimas nunuodyti Sergejų Skripalį – viso to negalima nuvertinti. Bet visa kita esą aptaku ir neretai paremta nuorodomis į abejotinos kokybės pranešimus žiniasklaidoje.
„Pavyzdžiui, mums sako, kad turtingi rusai drabstosi pinigais ir perka politinius kontaktus bei stogą, tačiau mums taip ir nepaaiškinama, ar tai turi kokį nors poveikį“, – rašo M.Galeotti.
„Gerai, tad rusų oligarchai perkelia savo pinigus į Londoną ir už juos perka įtaką. Tad arba parodykite, kad jie elgiasi kitaip nei kiti turtingi užsieniečiai, arba pripažinkite, kad įtakos pirkimas yra blogai – kad ir kas ją pirktų.
Ataskaitoje neparodoma, kuo Rusijos veikla kitokia nei Kinijos ar Saudo Arabijos. Vadinkime Londoną korupcijos ir kleptokratijos prieglobsčiu visada, o ne tik tada, kai kalbame apie Rusiją“, – priekaištauja M.Galeotti.
Daugiau faktų, mažiau prielaidų
Jam atrodo bene svarbiausia, kad komitetas išsisuka nuo konkretesnio komentaro, ar Rusijos kišimasis kaip nors paveikė „Brexit“ referendumą – esą įtakos neįmanoma įrodyti, kaip ir, beje, referendumo dėl Škotijos nepriklausomybės atveju.
M.Galeotti: jau per daug diskusijų apie Rusiją vyksta tarp pusių, kurios nesusikalba ir tik teigia savąsias „tiesas“, kurios tėra prezumpcijos. Reikia daugiau faktų ir mažiau prielaidų.
M.Galeotti nesutinka su teigiančiais, kad ataskaitoje konstatuojama, jog britų vyriausybė neieškojo Rusijos nelegalaus kišimosi į „Brexit“ referendumą: „Tai pasakė vienas komiteto narys per spaudos konferenciją – tokio vertinimo dokumento nėra.
Kodėl taip sakau? Nes jau per daug diskusijų apie Rusiją vyksta tarp pusių, kurios nesusikalba ir tik teigia savąsias „tiesas“, kurios tėra prezumpcijos. Reikia daugiau faktų ir mažiau prielaidų.“
Pasak analitiko, ataskaitos autoriai nesugebėjo perteikti Kremliaus įsitikinimo, kad „kovojama dėl Rusijos sielos ir įgimtos teisės būti galinga“.
„Kremlius nusiteikęs karui. Tai nereiškia, kad Putinas nori ar planuoja fizinį karą su Vakarais. Tai labiau reiškia požiūrį, kad pabandyti pasinaudoti proga yra svarbiau nei vengti pavojaus, kad galima pralaimėti daug mūšių, bet laimėti karą.
Tokio iššūkio atrėmimui reikia daugiau nei papildomų pinigų šnipams ir naujo įstatymo. Aš tikiu, kad grėsmė reali, bet esu nusivylęs, kad komitetas apie ją nerašo tiesiogiai, o apie ją kalbėti reikia su aistra“, – įsitikinęs M.Galeotti.
Galiausiai jam apmaudu, kad ataskaitoje sudaromas įspūdis, kad V.Putinas ir Rusija – neatskiriami.
„O juk mūsų problema – Putinas, jo smogikai, šnipai ir oligarchai, o ne Rusija. Turime pasistengti ne tik laimėti kovą šiandien, bet ir neprarasti progos geriau sutarti su poputinistine tauta rytoj“, – konstatuoja M.Galeotti.
