Tinklaraštyje „In Moscow Shadows“ jis rašo, kad B.Nemcovo žmogžudystė kartu užmušė ir dar tris dalykus:
1. Neutralumo nužudymas. Neįtikėtinai sudėtinga yra nestoti nė į vieną pusę. Taip jau buvo kalbant apie karą Ukrainoje, ir dabar tai vyksta kalbant apie Rusiją. Jeigu atsisakai V.Putiną vaizduoti kaip mafijozą-fašistą-tironą-kleptokratą, kuris žudo tik todėl, nes jam tai patinka daryti, tuomet būsi apkaltintas jo šalininku. Jeigu atsisakysi patikėti, kad Vašingtonas mėgina į Kremlių įtaisyti Aleksejų Navalną, būsi išvadintas Vakarų organizuojamos „spalvotosios revoliucijos“ įrankiu. Analizė, deja, eina į antrą planą – į pirmą iškeliamas stebėtojo „žinojimas“, kas iš tikrųjų vyksta Rusijoje.
2. Paaiškinimo „tiesiog taip nutinka“ mirtis. Panašu, kad viskas yra kažkokio plano, strategijos ar iš anksto apgalvotos gudrybės dalis. Rusai aiškina, kad MH17 numušimas buvo Ukrainos įvykdyta ataka, siekiant demonizuoti teroristus (tai – visiška nesąmonė). Dabar keliama hipotezė, kad B.Nemcovas buvo valdžios nužudytas, nes ji jį sekė 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Tai – labai abejotina, nes tam reikėtų milžiniškų išteklių, kurie būtų neproporcingi jo svarbai.
M.Galeotti linkęs manyti, kad B.Nemcovą nužudė ne valstybės agentai ir ne opozicijos fanatikai, o eiliniai galvažudžiai. Tačiau tai, kad jie juto turį teisę eiti ir nužudyti valdžią kritikuojantį asmenį, kurio svarba pastaruoju metu buvo sumenkusi, yra nuodingo politinio klimato šalyje pasekmė. Jį sukūrė Kremliaus agentūros, kurios tokius žmones kaip B.Nemcovas vaizduoja rusofobais Vakarų numylėtiniais, rusų tautos, kultūros ir vertybių priešais.
Viską apžvelgus, V.Putinas yra kaltas – taip pat, kaip tabako kompanijos yra laikomos kaltomis dėl mirčių nuo plaučių vėžio ar bet kuris purvais besidrabstantis neapykantos kupinas veikėjas, kuris įkvepia savo sekėjus kruviniems poelgiams.
Nežinia, ar V.Putinas galės dabar žengti atgal, arba – dar baisiau – sustoti žingsniuoti pirmyn.
3. Optimizmo nužudymas. Kaip režimas nuramins tokias audringas reakcijas, kurias jis pats sukėlė? Ar jis išvis jau gali tą padaryti? M.Galeotti rašo netikintis, jog V.Putinas nori Trečiojo pasaulinio karo ar neostalinistinės teroro valstybės sukūrimo. Tačiau siekdamas išlaikyti valdžią (tai jam svarbiausia), jis žengė žingsnį per toli tamsiu ir pavojingu keliu. Nežinia, ar jis galės dabar žengti atgal, arba – dar baisiau – sustoti žingsniuoti pirmyn.
