Pasaulį nustebinusi Afrikos šalis – kodėl ji nusprendė siųsti Ukrainai tankus?

Leidinio „Deutche Welle“ analitikai atkreipė dėmesį, kad Marokas nusprendė išsiųsti Ukrainai dvi dešimtis tankų T-72B, kurie buvo modernizuoti Čekijoje, ne tik todėl, kad tiki, jog Ukraina yra neišprovokuotos Rusijos agresijos auka.

Pastaraisiais mėnesiais Marokas buvo ne kartą atsidūręs Europos Sąjungos institucijų kritikos taikiklyje.

Sausio pradžioje šalis teista už tai, kad du Maroko žurnalistai Omaras Radi ir Soulaimane'as Raissouni buvo nuteisti kalėti atitinkamai šešerius ir penkerius metus.

Abu vyrai teigė žiniasklaidai, kad juos persekiojo už Maroko valdžios institucijų kritiką. Europos Parlamento nariai paragino Maroką „gerbti žodžio ir žiniasklaidos laisvę“.

ES santykiai su Maroku ir taip buvo įtempti po gruodžio Europos Parlamentą sukrėtusio korupcijos skandalo. Europos institucijos nariai buvo apkaltinti ėmę kyšius iš Kataro ir Maroko – kaltinimus abi šalys ne kartą neigė. Maroko užsienio reikalų ministras Nasseras Bourita tuomet skundėsi europiečių „priekabiavimu“.

Dėl įsitvyrojusios įtampos su Europos Parlamentu Marokas atsidūrė „sudėtingoje padėtyje europiečių atžvilgiu“, DW patvirtino Vokietijos tarptautinių ir saugumo reikalų instituto (SWP) vyresnioji mokslo darbuotoja Isabelle Werenfels.

„AFP“/„Scanpix“/Karališkosios Maroko karinės pajėgos

Savaitės pradžioje paskelbtas Maroko pareiškimas dėl įvykdyto tankų perdavimo Ukrainai ne tik nudžiugino, bet ir kiek nustebino tarptautinę bendruomenę.

Šis žingsnis yra reikšmingas pokytis, palyginti su ankstesne neutralia Maroko pozicija dėl Rusijos invazijos į Ukrainą, taip pat aiškus posūkis Europos ir JAV link. Per 2022 m. kovą vykusį balsavimą Jungtinėse Tautose, kuriuo buvo nepritarta Rusijos invazijai į Ukrainą, Marokas ir kitos Afrikos valstybės balsavimo metu susilaikė.

Pasak Alžyro naujienų portalo „MENA Defense“, Marokas dar praėjusių metų balandį per susitikimą Vokietijos karinėje bazėje Ramšteine sutiko perduoti Ukrainai tankų. Mainais JAV esą pažadėjo suteikti finansinę ir karinę paramą.

„MENA Defense“ duomenimis, pavasarį Maroko kariuomenė turėjo 148 T-72, 136 T-72B ir 12 T-72BK tankus, kuriuos įsigijo iš Baltarusijos kariuomenės atsargų 1999 ir 2000 m.

Teigiama, jog tuo metu Maroko generalinis štabas šalies šiaurėje norėjo dislokuoti „rusišką“ brigadą, kuri galėtų pasipriešinti Alžyro šarvuočių divizijoms. Tačiau šis planas niekuomet nebuvo įgyvendintas.

„[Tai] žymi nesėkmę Rusijos bandymams išlaikyti žemyną savo pusėje ar bent jau neutralų, ypač Jungtinėse Tautose“, – „DW“ sakė Londone įsikūrusios konsultacijų bendrovės „Azure Strategy“ geopolitikos ir saugumo direktorė Alice Gower.

2023-iųjų Pasaulinis karinės galios indeksas Maroko karinį pasirengimą vertina 61-a pozicija iš 145 indeksuojamų valstybių. Šalies karinio pajėgumo profilyje nurodyta, kad Maroko kariuomenė yra aprūpinta įvairia moderniausia karine įranga, įskaitant kovinius lėktuvus.

Šios Šiaurės Afrikos šalies kariniame arsenale yra 1 761 tankas, 31 972 kovinės transporto priemonės ir 48 raketų artilerijos pabūklai.

Pagal orlaivių karinę galią Marokas užima 38 vietą pasaulyje iš 145, pagal turimą naikintuvų parką – 26 vietą, sraigtasparnių – 45, o tankų – 15.

Leidinio DW nuomone, pranešimas apie šios Afrikos valstybės karinę pagalbą Ukrainai neatsitiktinai paskelbtas būtent pirmadienį – Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas kaip tik planuoja pradėti savo kelionę po Afriką. Vasario pradžioje S.Lavrovas turėjo apsilankyti Maroke.

„AFP“/„Scanpix“/Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ir Pietų Afrikos tarptautinių ryšių ir bendradarbiavimo ministrė Naledi Pandor

„[Tai] žymi nesėkmę Rusijos bandymams išlaikyti žemyną savo pusėje ar bent jau neutralų, ypač Jungtinėse Tautose“, – DW sakė Londone įsikūrusios konsultacijų bendrovės „Azure Strategy“ geopolitikos ir saugumo direktorė Alice Gower.

„Afrikos valstybės buvo atsargios, susilaikydamos arba atmesdamos įvairias Rusiją smerkiančias JT rezoliucijas.“

Analitikų teigimu, kad tokiu gestu Marokas ne tik siekia parodyti iniciatyvą gerinant santykius su ES ir JAV, bet taip pat turi tikslą atsverti Alžyro įtaką ir pažangą.

„Ilgai besitęsianti įtampa dėl Vakarų Sacharos su kaimyniniu Alžyru, vienu artimiausių Maskvos sąjungininkų Afrikoje, neabejotinai turėjo įtakos Rabato skaičiavimams [dėl tankų siuntimo į Ukrainą]“, – DW komentavo A.Gower ir pridūrė, kad „taip Marokas turi šiek tiek svertų kreiptis pagalbos į Vakarų valstybes, jei Maskvos įtaka Alžyrui taptų nepatogi“.

I.Werenfels: „Abi valstybės... galiausiai nori nustatyti bendradarbiavimo su Europa sąlygas. Marokas puoselėja savo, kaip regioninės galybės, viziją.“

Įtampa Šiaurės Afrikoje

Didelė įtampa tarp abiejų šalių kyla dėl jų ginčo Vakarų Sacharos teritorijoje. Marokas 1975 m. perėmė Vakarų Sacharos, buvusios Ispanijos kolonijos, kontrolę. Tuo tarpu Alžyras remia Polisario fronto grupuotę, kuri siekia nepriklausomybės nuo Maroko šioje teritorijoje.

Paskelbtoje Amerikos pasaulinių grėsmių ir demokratijų studijų Roberto Lansingo instituto apžvalgoje teigiama, jog Maroko vyriausybė nori, jog Prancūzija, ilgametė sąjungininkė ir partnerė, išeitų iš pilkosios zonos ir užimtų aiškią poziciją dėl situacijos Vakarų Sacharoje.

Pasak apžvalgos, Šiaurės Afrikos karalystė sulaukė svarbaus tarptautinio palaikymo dėl savo siūlomo autonomijos plano Sacharos teritorijai, pagal JT Saugumo Tarybos rezoliucijas priklausančiai jos suverenitetui.

„AFP“/„Scanpix“/Alžyro remiamo Polisario fronto kariai Vakarų Sacharoje

Nepartinis viešosios politikos tyrimų centras šiuo atžvilgiu mini Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinių Arabų Emyratų, Vokietijos, buvusios Ispanijos kolonijinės valstybės ir keleto kitų Europos šalių paramą.

Prieš artėjantį Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono oficialų vizitą į Rabatą Sacharos klausimas ėmė daryti tam tikrą politinį spaudimą Prancūzijai. Maroko ministras pirmininkas Azizas Akhannouchas pareiškė, kad „atėjo laikas išeiti iš šios padėties“.

Paryžius atsidūrė sudėtingoje ir nepatogioje padėtyje, nes vienoje pusėje stovi Rabatas, reikalaujantis prisiimti aiškią poziciją dėl Sacharos, o kitoje – kaimyninis konkurentas Alžyras, kuris remia Polisario frontą, dar vieną Maroko priešą, pridūrė savo analizėje Amerikos centras.

Marokas taip pat nerimauja dėl vis palankesnių Alžyro ryšių su Europos valstybėmis. Šios savaitės pradžioje Alžyras ir Italija pasirašė keletą susitarimo memorandumų per Italijos vadovės Giorgios Meloni dviejų dienų vizitą. Taip vykdomas planas paversti Italiją Europos energetikos centru, naudojant Alžyro gamtines dujas, o ši Afrikos šalis jau yra didžiausia Italijos dujų tiekėja.

Siekdamas konkuruoti su Alžyru, Marokas taip pat įgyvendina savo planus „tapti pirmąja Šiaurės Afrikos šalimi, kuri dideliu mastu eksportuos žaliąjį vandenilį“, konstatavo I.Werenfels.

„Kažkas pasikeitė bendradarbiavimo su Maroku paradigmoje, tai matyti ir kitose regiono valstybėse“, – tęsė I.Werenfels.

„Abi valstybės... galiausiai nori nustatyti bendradarbiavimo su Europa sąlygas. Marokas puoselėja savo, kaip regioninės galybės, viziją.“