„Paminėsime jo vardą vieną kartą, o nuo tada jis bus vadinamas įtariamuoju, nes mes dėmesį skiriame aukoms ir jų šeimoms“, – netrukus po išpuolio pasakė Virdžinija Bičo policijos vadovas Jamesas Cervera.
Tai, kad dabar stengiamasi neskirti žudikams dėmesio, – visiškai kitoks elgesys, nei laikais, kai masinės žudynės JAV dar nebuvo tokios įprastos. Tada žiniasklaida skubėdavo skelbti kuo daugiau duomenų apie užpuolikus, o policija informacijos pateikdavo išties gausiai. Dabar elgesys keičiasi.
Tyla ir žudiko asmenybės ignoravimas – vienas konkrečių žingsnių, kuriuos pareigūnai gali žengti, kad prislopintų vadinamąjį užkrėtimo efektą (copycat effect).
Nauji duomenys patvirtina, kad daug užpuolikų paveikia informacija apie ankstesnius šaulius.
„Nevertas nė sekundės“
Anksčiau teisėsaugos pareigūnai manė, kad visuomenei labai svarbu sužinoti, kokia įtariamo užpuoliko tapatybė, o dabar stengiamasi nepasakoti apie asmenį, kurio veiksmai – o galbūt ir gyvenimo istorija – gali ką nors įkvėpti.
Policijos atstovai po eilinių šaudynių, žinoma, ir toliau rengia spaudos konferencijas, bet per jas elgiasi kitaip nei anksčiau.
„Šiandien aš nesakysiu jo vardo, – pernai nukirto vienas policijos vadovų Timothy Altomare Anapolio miesto Merilando valstijoje, kur užpuolikas siautėjo „Capital Gazette“ redakcijoje. – Atsisakau tai daryti. Norėčiau, kad ir jūs nesakytumėte. Jis nevertas nė sekundės.“
Šaulio pavardė taip pat nebuvo ištarta per pirmąją spaudos konferenciją po 2017 metais įvykdytų žudynių bažnyčioje Teksase. Šis valstijos Viešojo saugumo departamento atstovas Freemanas Martinas tąkart pareiškė: „Nenorime šlovinti jo ir to, ką jis padarė.“
Kai balandį vyras Kalifornijoje įsiveržė į sinagogą ir nužudė žmogų, sužeisdamas dar tris, San Diego apygardos prokurorė Summer Stephan irgi nenorėjo garsiai pasakyti užpuoliko pavardės.
„Norime aiškiai pasakyti, kad tokia neapykanta ir tokie nusikaltimai nebus toleruojami. Todėl aš net nepasakysiu jo pavardės“, – teigė S.Stephan.
J.Ardern: „Jis yra teroristas. Jis yra nusikaltėlis. Jis yra ekstremistas. Bet jis, kai aš kalbu, bus bevardis.“
Tokia praktika jau peržengusi JAV ribas. Antai Naujosios Zelandijos premjerė Jacinda Arden pažadėjo niekada neištarti baltųjų rasės pranašumo šalininko, kuris šių metų kovą dviejose mečetėse nušovė 51 žmogų, pavardės.
„Jis yra teroristas. Jis yra nusikaltėlis. Jis yra ekstremistas. Bet jis, kai aš kalbu, bus bevardis“, – kalbėdama parlamente pabrėžė J.Ardern.
Iškreiptas šlovės supratimas
Sunku tiksliai pasakyti, kada bent dalis teisėsaugos pareigūnų nusprendė pakeisti elgesį ir nekalbėti apie žudikus juos įvardijant.
Kai 2012-aisiais buvo įvykdytos žudynės viename Kolorado valstijos Auroros miesto kino teatre, vienos aukos, Alexo Teveso, tėvai socialiniuose tinkluose ėmė raginti neskelbti žudiko pavardės.
Sharon Risher: „Tai, kad jo pavardė nebus ištarta, neatsuks laiko atgal. Reikia žinoti, kas jis ir koks blogis jis yra.“
Tokią kampaniją, kurios metu naudota grotažymė #NoNotoriety, palaimino Tarptautinė policijos vadovų asociacija ir Tarptautinė policijos asociacija.
Vėliau, jau 2015-aisiais, šerifas Oregone atsisakė ištarti pavardę vyro, nušovusio devynis žmones viename koledže, o kitais metais tada Federaliniam tyrimų biurui (FTB) vadovavęs Jamesas Comey nepanoro paminėti užpuoliko, pražudžiusio 49 asmenis naktiniame klube Orlande.
„Aš nenaudoju žudiko vardo ir nebandysiu to daryti. Nesveikus žmones taip elgtis skatina iškreiptas šlovės supratimas. Nenoriu būti to dalimi“, – aiškino J.Comey.
Aišku, tendencija neįvardyti užpuolikų nėra universali. Pernai, kai šaulys Pitsburgo sinagogoje pražudė 11 žmonių, jo pavardė buvo įvardinta daugybę kartų. Be to, nemažai žmonių mano, kad didelio skirtumo tiesiog nėra – ypač aukų artimiesiems.
„Tai, kad jo pavardė nebus ištarta, neatsuks laiko atgal, – svarstė Sharon Risher, kurios motina žuvo per išpuolį Čarlstone 2015-aisiais, kai siautėjo Dylannas Roofas, kuriam dabar jau skirta mirties bausmė. – Reikia žinoti, kas jis ir koks blogis jis yra.“
Nerašyta taisyklė
Vis dėlto pastaraisiais metais įmanoma įžvelgti vis platesnį nenorą minėti įtariamųjų, sako Policijos tyrimų forumo direktorius Chuckas Wexleris. Esą policijos vadovai ir šerifai jau supranta, jog žudikai dažnai ryžtasi išpuoliams vien dėl to, kad nori dėmesio.
„Suvokiama, kad dėmesys yra dalis priežasties, kodėl tie žmonės taip elgiasi, ir nutariama to dėmesio neskirti“, – pažymėjo Ch.Wexleris.
Pasak Alabamos universiteto kriminologijos profesoriaus Adamo Lankfordo, nuo 2010 metų surinkta pakankamai konkrečių įrodymų, kad asmenys, rengiantys masinius išpuolius, „siekia šlovės“. A.Lankfordo tyrimas nustatė, kad dėl žinomumo žudyta net 90 proc. atvejų.
„Įrodymai tvirtesni nei bet kada anksčiau, nes susiduriame su didesniu skaičiumi žudynių, o kartu ir su daugiau duomenų. Be to, teisėsauga desperatiškai nori padaryti ką nors, kas pakeistų situaciją“, – tvirtino mokslininkas.
Nuo 2010 metų surinkta pakankamai konkrečių įrodymų, kad asmenys, rengiantys masinius išpuolius, „siekia šlovės“.
Kelių skirtingų JAV policijos nuovadų atstovai „The New York Times“ teigė, kad oficialių gairių neištarti įtariamojo pavardės nėra.
Tačiau daugeliu atvejų reikėtų kalbėti apie nerašytas taisykles. Virdžinija Biče policija įtariamojo pavardę atskleidė kitą rytą po atakos.
