15 diena važiuoja! Metinė prenumerata vos 7,99 Eur+DOVANA
Išbandyti

Masinių šaudynių istorijos: kas slypi šaulio galvoje?

Dėl kokių priežasčių Stephenas Paddockas atvėrė ugnį į praėjusį savaitgalį Las Vegase koncerto pasiklausyti atėjusius žmones, tebėra neaišku. Vis dėlto „vienišais vilkais“ praminti nusikaltėliai, siekiantys pražudyti kuo daugiau žmonių ir paprastai nesiejami nei su kokiu nors judėjimu, nei su ideologija, nėra naujas reiškinys. Pastarojo meto įvykiai gali suteikti nemažai svarbių užuominų apie tai, kokie žmogaus galvoje vykstantys procesai ir kokie gyvenimo įvykiai gali pastūmėti taip pasielgti, portale project-syndicate.org rašo Londone dirbantis konsultuojantis psichiatras Rajis Persaudas.
Susišaudymas Las Vegase
Šaudynės Las Vegase / AFP/„Scanpix“ nuotr.

Praėjusį savaitgalį Las Vegase S. Paddockas pro viešbučio langą ėmė šaudyti į kantri muzikos festivalyje besilinksminusius žmones – mažiausiai 59 nušovė ir daugiau kaip 500 sužeidė. Jokios kriminalinės praeities neturintis 64 metų buvęs buhalteris buvo rastas negyvas savo viešbučio kambaryje. Ten pat rasti 23 ginklai, iš kurių daugiau kaip dešimt – pusiau automatiniai. Vėliau šaulio namuose policija rado dar 19 šaunamųjų ginklų, sprogmenų ir kelis tūkstančius šaudmenų. Vienintelis dalykas, kurio rasti tyrėjams iki šiol nepavyksta, – motyvas.

Diagnozės paprastai kartojasi

Dauguma masinių šaudynių vykdytojų savo išpuolių neišgyvena – jie arba nusižudo patys, arba leidžia policijai tai padaryti. Tačiau tie, kurie vis dėlto išgyvena, turi tam tikrų bendrų bruožų. Dvi pagrindinės jiems būdingos diagnozės – narcisistinis asmenybės sutrikimas ir paranoidinė šizofrenija. Abu šie sutrikimai diagnozuoti ir norvegui Andersui Breivikui, kraštutinės dešinės teroristui, kuris 2011 m. detonavo automobilyje paliktą bombą, pražudydamas aštuonis žmones, o paskui jaunimo vasaros stovykloje nušovė dar 69 žmones.

R. Persaudo teigimu, verta pasigilinti į nusikaltėlio elgseną prieš jam įvykdant išpuolį. Leidinyje „Wiley masinių šaudynių psichologijos vadovas“ (angl. The Wiley Handbook of the Psychology of Mass Shootings) Minesotos pataisos departamento tyrimų ir vertinimo vadovas Grantas Duwe nurodo išnagrinėjęs 160 masinių šaudynių, 1915–2013 m. įvykdytų JAV, atvejų.

G. Duwe teigimu, 60-iai procentų šaudynių vykdytojų dar prieš išpuolį buvo arba diagnozuotas psichikos sutrikimas, arba nustatyta rimtų psichinės sveikatos problemų. Maždaug trečdalis šaulių jau buvo susidūrę su psichikos sveikatos specialistais, o dažniausia diagnozė, kurią išgirsdavo, buvo paranoidinė šizofrenija. Antra dažniausia diagnozė – depresija.

Ir vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad dauguma šiomis ligomis sergančių žmonių aplinkiniams nekelia jokio pavojaus, šios diagnozės savaime dar nieko nereiškia, rašo R. Persaudas. Kaip nurodo G. Duwe, lemtingas veiksnys gali būti paaštrėjęs asmens pojūtis, tarytum jį kažkas persekioja, ir neadekvatus noras atkeršyti.

Liguistas noras atkeršyti už padarytas skriaudas

Teismo psichiatras Paulas Mullenas iš Australijos šiam požiūriui pritaria. Remdamasis išsamia savo paties tirtų penkių masinių žudynių vykdytojų analize, P. Mullenas priėjo prie išvados, kad tokio tipo žudikas negali suderinti minčių apie save, kaip išskirtinio pasigėrėjimo vertą asmenybę, su negebėjimu išsiskirti darbe ar užmegzti tvarių asmeninių santykių. Ilgainiui jam pradeda atrodyti, kad vienintelis galimas šių nesėkmių paaiškinimas yra tai, kad kiti jį žlugdo sąmoningai.

P. Mulleno tyrimas taip pat atskleidė, kad kelias masinių žudynių link – gana stereotipinis. Visi jo tiriamieji vaikystėje buvo užgauliojami arba patyrė socialinę atskirtį. Visi jie buvo įtarūs ir uždari, ir tai vertė juos dar labiau izoliuotis. Dėl savo nesėkmių jie nuolat kaltino kitus, būdami įsitikinę, kad bendruomenė yra juos atstūmusi; jiems niekada neateidavę į galvą, kad jie patys – pernelyg nuobodūs ar egocentriški.

Pasak P. Mulleno, tiriamieji juto liguistą neapykantą kiekvienam, kuris, jų požiūriu, priklausė juos atstūmusiai grupei ar bendruomenei. Jų neapleido mintys apie pažeminimus praeityje, o tai dar labiau gilino nusivylimą ir žadino fantazijas apie kerštą, kas savo ruožtu privedė iki minties surengti masines žudynes – dėl garbės ir dėl noro įskaudinti tuos, kurie skaudina juos – net jei tai reikštų jų pačių gyvenimo pabaigą.

VIDEO: Paviešintas Las Vegaso šaudynių vaizdo įrašas iš policininko kameros

Būtent todėl, rinkdamiesi būsimas aukas, žudikai paprastai vadovaujasi labai savotiška, iškreipta logika. Šaudynių mokyklose atvejais ta logika labai aiški: atkeršyti tiems, kurie atstūmė socialiai. Išpuolius darbovietėje dažnai išprovokuoja atleidimas iš darbo. Tačiau net ir tada, kai taikinių pasirinkimas atrodo atsitiktinis, neretai tam tikra logika vis dėlto paaiškėja, net jei žudiko siekis – nubausti visą bendruomenę ar visuomenę, rašo R. Persaudas.

Planuojama kruopščiai ir ilgai

S. Paddocko byloje daugelis klausimų, ko gero, taip ir liks neatsakyta, pavyzdžiui, kodėl išpuoliui jis pasirinko būtent tą konkretų koncertą, tačiau, kad ir kaip ten būtų, šios istorijos kontūrai pamažu aiškėja. Panašu, kad ir šįkart žudikas buvo vienišius. Pasak vieno iš jo kaimynų, S. Paddockas buvo „keistas“ ir „nelinkęs bendrauti“, atrodė, tarsi jo apskritai nėra. Taip pat išaiškėjo, kad 2012 m. S. Paddockas viename Las Vegaso viešbučių parkrito ir paskui pateikė ieškinį, kuriame apkaltino viešbutį aplaidžiu elgesiu su klientu. Pasak psichiatro, polinkis bylinėtis – vienas ryškesnių paranojos ženklų.

G. Duwe teigimu, priešingai vyraujančiam įsitikinimui, nėra taip, kad tokio tipo žudikai „paprasčiausiai pratrūktų“. Nors apie du trečdalius masinių šaudynių vykdytojų tam tikrą skausmingą įvykį išgyvena – yra atleidžiami iš darbo, susiduria su santykių krize ar kt. – prieš pat įvykdydami išpuolį, dauguma keršto planą rengia ir tobulina ištisas savaites ar net metus. S. Paddocko atveju būtent tuo galima paaiškinti jo namuose ir viešbučio kambaryje rastos ginkluotės kiekį. Kaip žinoma, ginklus jis buvo išsinuomojęs prieš kelias dienas.

„Scanpix“/AP nuotr./Stephenas Paddockas
„Scanpix“/AP nuotr./Stephenas Paddockas

Įvykdę išpuolį, daugiau kaip pusė žudikų iškart nusižudo arba išprovokuoja policiją juos nukauti. Masinių žudynių vykdytojų atveju šis rodiklis yra maždaug dešimt kartų didesnis negu žudikų apskritai. G. Duwe svarsto, kad galbūt šie skaičiai rodo, kiek šie žmonės yra psichiškai nesveiki. Galbūt jie suvokia, kad nebegali daugiau pakelti gyvenimo agonijos? Galbūt, „suvedę sąskaitas“ dėl jiems padarytų skriaudų, jie nebemato prasmės gyventi?

P. Mulleno nuomone, tokio pobūdžio savižudybės scenarijus yra tvirtai įsišaknijęs šiuolaikinėje kultūroje, masindamas tuos, kurie žūtbūt siekia pagrindinio vaidmens. Jei negebėsime pasinaudoti sukauptomis žiniomis, kad užkirstume kelią naujam jų spektakliui, jie ir vėl pasirinks taikinius iš auditorijos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais