„Sprendžiant iš visko, (Azerbaidžano, Rusijos ir Armėnijos vadovų, – red. past.) susitikimas Kazanėje birželio 24 dieną iš tikrųjų buvo nesėkmingas. Faktiškai galima sakyti, kad visiška nesėkme baigėsi penkerius metus trukęs derybų ratas. Kadangi pastaruosius dvejus metus solo partiją derybų rate atliko Rusija, tai šitai bus vertinama ir kaip Rusijos tarpininkavimo nesėkmė“, – agentūrai „Interfax“ sakė R.Musabekovas.
Kaip jau pranešta, praėjusią savaitę Rusijos URM vadovas S.Lavrovas perdavė Azerbaidžano ir Armėnijos vadovybei naujus prezidento D.Medvedevo siūlymus dėl Karabacho konflikto sureguliavimo.
„Aš manau, kad Rusijos diplomatinė žinyba ir Rusijos prezidentas paskutinį kartą mėgina pasiekti bent kokį rezultatą, ką nors pasirašyti, kad tai būtų galima vertinti kaip kokią nors pažangą sureguliuojant konfliktą“, – pridūrė jis.
Politologas neatmeta galimybės, kad Rusija pamėgins primesti Azerbaidžanui įsipareigojimą nenaudoti jėgos sprendžiant konfliktą, ir tai atitiktų Armėnijos, suinteresuotos išsaugoti status quo, siekį.
„Bet aš manau, jog jie suvokia, kad primesti tai Azerbaidžanui tebesant okupacijai – beveik neįmanoma“, – pareiškė R.Musabekovas.
Pasak jo, armėnų mėginimai lyginti naujos valstybės Pietų Sudano tarptautinio pripažinimo pradžią ir Kalnų Karabacho armėnų mėginimus paskelbti nepriklausomybę neturi jokio pagrindo.
„Jeigu Karabache būtų 2 mln. armėnų, galbūt toks klausimo kėlimas turėtų kokį nors pagrindą. Bet kai 100 tūkst. žmonių, kuriems jau buvo įsteigta autonomija Azerbaidžane, mano, kad ši forma nepriimtina, ir reikalauja nepriklausomybės, plėšydama valstybę į gabalus, tai tada kas apskritai yra etninė mažuma ir jos teisės kitų valstybių viduje? Todėl šiuo atveju „dydis turi reikšmės“, – pabrėžė R.Musabekovas.
Politologas pažymėjo, kad 100 tūkst. Kalnų Karabacho gyventojų armėnų naudojosi visomis autonomijos gerovėmis, „ne taip, beje, kaip tie patys 150 tūkst. armėnų (Gruzijos regione) Džavachatijoje, kurie neturi autonomijos, arba 200 tūkst. azerbaidžaniečių, kurie iki savo išvarymo gyveno vienoje vietovėje Armėnijoje, bet taip pat neturėjo autonomijos statuso“, – apibendrina ekspertas.
Baku ir Jerevano konfliktas kilo devintajame dešimtmetyje dėl Armėnijos teritorinių pretenzijų Azerbaidžanui.
Prasidėjus karui, kuris tęsėsi iki 1994 metų gegužės, Armėnija okupavo ne tik patį Kalnų Karabachą, bet ir septynis Azerbaidžano rajonus aplink jį. Dėl šių įvykių maždaug 1 mln. azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais ir priverstiniais persikėlėliais. Vykstant kovos veiksmams Karabache ir gretimuose rajonuose JT Saugumo Taryba priėmė keturias rezoliucijas, kuriose pareikalavo, kad Armėnija besąlygiškai paliktų okupuotas Azerbaidžano teritorijas.
Šiuo metu Azerbaidžanas ir Armėnija veda derybas dėl konflikto sureguliavimo tarpininkaujant ESBO Minsko grupės trejeto – Rusijos, Prancūzijos ir JAV – pirmininkams.
Kliūtis sureguliuoti derybas dėl Kalnų Karabacho yra šio regiono statusas. Spręsdami problemą tarpininkai mėgina suderinti du tarptautinės teisės principus: teritorijos vientisumo (kuriuo remiasi Baku) ir tautų teisės į apsisprendimą (kurio laikosi Jerevanas).
