S.Sobjaninas savo įsake 65 metų ir vyresniems žmonėms pažadėjo pasirūpinti, kad jiems į namus būtų pristatomi maisto produktai ir reikalingi vaistai, taip pat – leisti kol kas nemokamai naudotis telefonu ir internetu bei nemokėti už komunalines paslaugas.
Galiausiai Maskva miesto pensininkams pasišovė išmokėti vienkartinę 4 tūkst. rublių (maždaug 47 eurų) išmoką – kad karantinas taip skaudžiai nesmogtų per kišenę.
Bankuose, pašto skyriuose, vaistinėse
Tačiau užtenka pasivaikščioti po Maskvos gatves, kad pamatytum, jog senelių ir toliau pilna. Jie – pustuščiuose metro vagonuose, tramvajuose, autobusuose, jie – priemiesčių traukiniuose, kuriais keliauja į savo sodus.
Pensininkų ir toliau netrūksta pigesniuose prekybose centruose, vaistinėse, pašto skyriuose, bankuose – ten, kur jie vis dar gali gauti savąsias išmokas grynaisiais.
Senoliai ten būriuojasi grupėmis, stovi vieni šalia kitų eilėse – kokia dar socialinė distancija?
Aišku, jų neišvysi prabangiuose butikuose, taksi automobiliuose, baruose, restoranuose. Bet tik todėl, kad jie ten neidavo ir anksčiau – didžioji dauguma Rusijos senolių turi gyventi iš mažyčių pensijų.
Ir vis dėlto: kodėl jie neužsidaro namuose? Ar jiems niekas nepranešė apie pavojų? Žinoma, valstybinė televizija ir radijas apie krizę iki šiol skelbia gana ribotai, bet dabar apie koronavirusą jau tikrai žino visi.
Senolių neišvysi prabangiuose butikuose, taksi automobiliuose, baruose, restoranuose. Bet tik todėl, kad skurstantys pensininkai ten neidavo ir anksčiau.
Ar pensininkai tikrai nežino apie mero S.Sobjanino įsaką? Turėtų žinoti – skelbimai apie nurodymą iškabinti absoliučiai kiekvieno Maskvos daugiabučio laiptinėje.
Iš tiesų, kaip rašo apžvalgininkas Ilja Klišinas, Maskvos ir visos Rusijos senoliai nuoširdžiai tiki, kad jokia pandemija jų nepalies – kad jie gali susitvarkyti su bet kokiomis problemomis ir išgyventi.
Po karo – dramatiški išbandymai
65 metų ir vyresni žmonės yra gimę prieš 1955-uosius. Vakaruose, ypač JAV, tokie piliečiai žinomi kaip „baby boomers“ – po Antrojo pasaulinio karo ten užsisuko tikras naujagimių vajus.
Bet pokario karta Sovietų Sąjungoje augo visiškai kitokioje realybėje – buvo užsitrenkusi Geležinė uždanga, sugrįžusios stalinistinės represijos, į lagerius siuntė net karo didvyrius.
Be jokios abejonės, trūko maisto, o tai reiškė, kad pametus maisto kortelę laukdavo tikrų tikriausias košmaras. Pokario metai Sovietų Sąjungoje – beje, tuo pačiu ir okupuotoje Lietuvoje – buvo sunkūs ir kupini alkio.
Po karo palyginti nekaltus kišenvagius milžiniškoje šalyje pakeitė gatvių gaujos, kurių nariai dažnai nešiodavosi bent dalį iš šimtų tūkstančių ant žemės surastų šautuvų. Tada numirė Josifas Stalinas ir iš lagerių sugrįžo milijonai – riba tarp kalėjimo kultūros ir normalaus gyvenimo nusitrynė.
Parduotuvės anuomet buvo beveik visiškai tuščios. Maistas buvo racionuojamas, moterys turėjo pačios siūtis sukneles, žmonės patys lopė kelnes, kamšė skyles batuose.
Jie taip pat patys rentė grubius baldus, o masinis grybavimas ir žvejyba buvo ne hobis, o būdas išgyventi, nemirti badu.
Taip, gyvenimas tapo bent pakenčiamu, kai SRS valdė Nikita Chruščiovas, vėliau – Leonidas Breževas. Bet neilgam – pokario kartai įžengus į vidurio amžiaus krizę viskas vėl apsivertė aukštyn kojomis.
Parduotuvės anuomet buvo beveik visiškai tuščios. Maistas buvo racionuojamas, moterys turėjo pačios siūtis sukneles, žmonės patys lopė kelnes, kamšė skyles batuose.
Su Michailu Gorbačiovu atėjo perestroika, tada vėl pradėjo trūkti maisto, griuvo visa Sovietų Sąjunga. Tuomet – rinkos reformos, laukinė privatizacija, be abejo, ir gaujos bei susišaudymai.
Savaime suprantama, žmonės vėl ėmė patys lopyti padėvėtas kelnes ir grybauti. Įgūdžius jie prisiminė iš vaikystės – juk tai esminiai išgyvenimo instinktai.
Nepratę prie empatijos
Tikriausiai nereikėtų stebėtis, kad būtent dėl šių priežasčių Rusijos senoliai mano, kad jie, kaip seniausia gyva karta, žino, kaip išgyventi nelaimėje. Esą vien faktas, kad jie jau atlaikė tiek daug išbandymų, įrodo, kad toks požiūris teisingas.
Pensininkų nuomone, ne jie, o išlepęs šių dienų jaunimas, kuris negali pasirūpinti savimi, puola į nereikalingą paniką dėl Vakaruose skambinamų pavojaus varpų.
Jauni vyrai neva nėra tikri vyrai, kurie gali prireikus paleisti į darbą kumščius, be to, jaunimas netiki senolių tradicijomis ir raminančiais stereotipais.
Senoliai prie empatijos nepratę – jie kaip tik mano, kad gyvenimas juos labai nuskriaudė, ir yra įsitikinę, kad gali pasitikėti tik savimi.
Juk kam taip jaudintis dėl kalbų apie karantiną? Geriau patiems nueiti į parduotuvę ir nusipirkti daugiau grikių – toks pasirinkimas dar niekada nepavedė.
„Ši situacija kažkiek panaši į padėtį po Černobylio sprogimo. Virusas, kaip ir radiacija, yra nematomas, tad Rusijos senoliai ir vėl elgiasi klaidingai įsivaizduodami, kad dabartinei krizei juos jau paruošė per ilgą gyvenimą sukaupta patirtis.
Žinoma, iš tikrųjų su tokia problema kaip koronaviruso infekcijos plitimas jie dar niekada nebuvo susidūrę. Tačiau jie nenori to pripažinti“, – rašo I.Klišinas.
Anot jo, Rusijai labai sunku prisijaukinti empatiją ir solidarumą, nors tik taip galima įveikti per daug dešimtmečių įsišaknijusį individualizmą. Tačiau senoliai prie empatijos nepratę – jie kaip tik mano, kad gyvenimas juos labai nuskriaudė, ir yra įsitikinę, kad gali pasitikėti tik savimi.
Dabar visą šį kartėlį pensininkai lieja ant savo vaikų ir anūkų, kurie meldžia juos pasilikti namuose ir taip izoliuotis. Kolektyvinis atsakymas toks: „Sėdėkit kiek tik nori, o aš einu į paštą pasiimti pensijos.“
