Bet jis, net priskaičiavus dėl karo šalį turėjusius palikti Ukrainos piliečius, nesudarytų nė trečdalio šios šalies visuomenės. Įraše, kuriame kalbama apie gintis nuo užpuolimo turinčios šalies praradimus, esama ir daugiau klaidinančių teiginių.
Suskaičiavo parlamento vadovas
Įspūdingas skaičius ketvirtadienį ryte pasirodė viename „Telegram“ kanale, kuriame vis pasirodo įvairių melagienų.
„Perversmo pasekmės: nuo 2014 m. pradžios Ukraina prarado 53,7 proc. gyventojų“, – paskelbta didelėmis raidėmis. Per kiek daugiau nei parą ne tik šią statistiką pamatė, bet ir kelias pastraipas apačioje perskaitė 8,6 tūkst. žmonių.
Apačioje matyti neryškus vandens ženklas – įrašo autoriaus vardas, naudojamas šioje susirašinėjimo programėlėje. Tokiu vardo ir tėvavardžio inicialais bei pavarde – vv_volodin – čia prisistato Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkas Viačeslavas Viktorovičius Volodinas.
Jis išties analogišką įrašą savo kanale paskelbė mažiau nei valanda anksčiau. Tik politiko išvedžiojimai sulaukė kur kas daugiau dėmesio – iki penktadienio ryto jie perskaityti 1,8 mln. kartų.
Protestai tapo „perversmu“
Jau pačioje teksto, surašyto po minėta statistika, pradžioje paskelbtos kelios klaidingos detalės: „Po 2014 m. įvykdyto valstybės perversmo Ukraina neteko suvereniteto. Ji tapo JAV kolonija.“
Tai yra netiesa. Kolonija vadinama šalis, esanti kitos valstybės (metropolijos) valdžioje ir neturinti nei politinio, nei ekonominio savarankiškumo. Didžiąją jos gyventojų dalį sudaro vietos gyventojai, mažesniąją – atvykėliai iš metropolijos (kolonistai).
1960 m. Jungtinių Tautų (JT) priimta Nepriklausomybės suteikimo kolonijinėms šalims ir tautoms deklaracija panaikino kolonijinį režimą. Kitaip tariant, tokio reiškinio, kaip kolonijos, nebėra. Visoms tautoms buvo suteikta teisė sukurti suverenią nepriklausomą valstybę, laisvai prisijungti prie kitos nepriklausomos valstybės, susijungti su ja arba nustatyti kitą, tautos laisvai pasirinktą politinį statusą.
Statistika rodo, kad bemaž 78 proc. Ukrainos gyventojų save laiko ukrainiečiais, apie 17 proc. – rusais. Kitos tautinės grupės (baltarusiai, bulgarai, vengrai, Krymo totoriai, rumunai, lenkai, žydai) tesudaro po 0,2-0,6 proc. ar dar mažiau visuomenės.
Amerikiečiai šiame sąraše neminimi, tad, pagal klasikinį apibrėžimą, nei jų – kolonistais, nei JAV – kolonizatore laikyti negalima.
Ukraina yra savarankiška valstybė, JT narė (lygiai taip pat kaip Lietuva), beje, formaliai priimta dar 1945-ųjų spalį (mūsų šalis – tik 1991-ųjų rugsėjį). Ji turi galiojančią konstituciją, prezidentą, parlamentą, vyriausybę, kitas valdžios institucijas, daugiapartinę politinę sistemą.
„2014-ųjų valstybės perversmu“ čia greičiausiai vadinami tų metų pradžios įvykiai, kai po kelis mėnesius užtrukusių protestų iš posto buvo pašalintas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius.
Gyventojų nepasitenkinimą sukėlė jo sprendimas Europos Sąjungos (ES) viršūnių susitikime Vilniuje nepasirašyti asociacijos sutarties, kurią naujoji valdžia netrukus palaimino.
V.Janukovyčiaus žingsnis sukėlė didžiulius protestus Kyjive, kurie netrukus buvo pavadinti Euromaidanu ir tęsėsi kelis mėnesius. Kulminaciją jie pasiekė vasario antroje pusėje – per kelias dienas, pavadintas Orumo revoliucija, žuvo daugiau nei šimtas protestuotojų.
Šių įvykių įkarštyje parlamento opozicijos lyderiai pasirašė susitarimą su V.Janukovyčiumi dėl pirmalaikių rinkimų ir laikinos vienybės vyriausybės suformavimo.
Jau kitą dieną, prieš pat balsavimą dėl apkaltos, prezidentas paliko sostinę. 73 proc. parlamentarų pritarė, kad jis būtų pašalintas iš posto kaip negalintis eiti savo pareigų.
Kaip tik tuomet Kyjivo santykiai su Maskva stipriai pablogėjo. Ji nuo seno priešinosi Kyjivo norui šlietis prie ES ir NATO. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vadina Ukrainą Vakarų marionete, kuri esą niekada nebuvo tikra valstybė.
Taip pat skaitykite: Rusijos karas prieš Ukrainą prasidėjo ne per naktį: kiek toli siekia nesutarimų šaknys?
V.Janukovyčiaus atstatydinimą sekė Krymo aneksija ir Donecko bei Luhansko regionų pasiskelbimas respublikomis, kurių iki šiol nepripažįsta beveik nė viena valstybė.
Korupcijos yra, Rusijoje – dar daugiau
V.Volodino įraše teigiama, esą Ukrainoje tvyro „visiška korupcija“. Tai išties yra didžiulė problema šioje šalyje.
„Transparency International“ korupcijos suvokimo indekse pernai ji su Afrikos valstybe Esvatiniu pasidalijo 122 vietą iš 180. Taigi, nors per metus smuktelėjo vienu laipteliu, buvo toli gražu ne apačioje.
Ukraina buvo antra nuo galo tarp Europos valstybių ir aplenkė 136-oje vietoje likusią Rusiją, kuri kaip tik ir prikiša jai šią negerovę. Ekspertai pabrėžia, kad Ukraina yra padariusi nemenką pažangą, mėgindama pažaboti korupciją, ir kad Rusija neturi teisės jai dėl to priekaištauti.
Galiausiai Valstybės Dūmos vadovas paskelbė: „Per tą laiką iš Ukrainos pabėgo daugiau kaip 10,5 mln. žmonių.
Dar 11,2 mln. Krymo, Sevastopolio, Donecko ir Luhansko liaudies respublikų, Zaporižios ir Chersono sričių gyventojų pasirinko būti su Rusija.
Nuo 2014 m. Ukraina neteko 53,7 proc. gyventojų.“
Toks skaičiavimas nėra teisingas ir tikslus. Iki prasidedant plataus masto invazijai į Ukrainą, ji su daugiau nei 41 mln. gyventojų buvo aštunta pagal dydį Europoje.
Tiesa, šis skaičius jau neapėmė aneksuoto Krymo (iš viso – 2,4 mln. gyventojų) su didžiausiu jo miestu Sevastopoliu, kuris Ukrainoje turi specialaus miesto statusą (kaip ir Kyjivas). 2013-ųjų duomenimis, Ukrainoje gyveno per 45 mln. žmonių.
Visuose minėtuose regionuose (jau anksčiau aneksuotame Kryme, dviejose apsišaukėliškose respublikose ir dviejose srityse, kur neseniai buvo surengti fiktyvūs referendumai), pastarųjų metų duomenimis, gyvena kiek daugiau nei 4,724 mln. žmonių. Tai yra kone pustrečio karto mažiau už minėtus 11,2 mln.
Kaip žinoma, rugsėjo pabaigoje Rusijos vadovas pripažino Ukrainos pietinių Zaporižios ir Chersono regionų nepriklausomybę ir tuoj pat juos aneksavo. Juose ką tik buvo paskubomis surengti „referendumai“, kuriuos Kyjivas ir Vakarai įvertino kaip neteisėtus, nesąžiningus ir niekinius.
Taip pat skubiai buvo surengta jų ir anksčiau liaudies respublikomis pasiskelbusių Donecko bei Luhansko aneksija. Kartu su Krymu šie regionai sudaro apie 20 proc. Ukrainos teritorijos. V.Putinas pareiškė, kad jų gyventojai „visiems laikams“ taps Rusijos piliečiais.
Tarptautinė bendruomenė nei referendumų rezultatų, nei kai kurių regionų aneksijos nepripažino, taigi jie formaliai tebėra Ukrainoje ir jų gyventojų „prarastais“ laikyti negalima.
JT duomenimis, įvairios Europos šalys sulaukė 7,786 mln. pabėgėlių iš Ukrainos.
Mažiausiai 6 430 civiliai gyventojai žuvo (tiek yra oficialiai patvirtinta, manoma, kad realus skaičius yra kur kas didesnis). Ukrainos vyriausybė mini mažiausiai 7 tūkst. žuvusiųjų.
Rugpjūčio pabaigoje (vėliau tokios apibendrintos statistikos nebuvo) skelbta, kad Ukrainos kariuomenė nuo Rusijos plataus masto invazijos pradžios prarado apie 9 tūkst. žmonių, Nacionalinė gvardija ir pasieniečiai – dar apie tūkstantį. Karo metu šiuos skaičius patikrinti sunku.
Taip pat skaitykite: Interneto propagandininkai pranoko Kremlių: žuvusių Ukrainos karių „rado“ 76 tūkst.
Sudėjus minėtus skaičius – aneksuotų teritorijų gyventojų, pabėgėlių, žuvusių kovotojų ir civilių žmonių, išeina kiek daugiau nei 12,5 mln. Tai sudaro maždaug 28 proc. žmonių, kurie Ukrainoje gyveno iki 2014 m. įvykių, – beveik dukart mažiau, nei skelbia V.Volodinas ir kiti socialinių tinklų vartotojai.
Net sudėjus politiko nurodytus skaičius – 10,5 mln. „pabėgusių“ ir 11,2 mln. „Rusiją pasirinkusių“ žmonių, išeina kiek mažiau nei pusė Ukrainos gyventojų iki 2014-ųjų.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia
