Šiaurės vakarų Afrikoje esančioje Mauritanijoje vergovė – įprastas reiškinys. Jungtinių Tautų skaičiavimu, 10–20 proc. Mauritanijos gyventojų yra vergai. Dažniausiai tai tamsiaodžiai žmonės, priversti paklusti šviesesnės odos spalvos šeimininkams.
Vergų šeimininkai – grupė arabų berberų, prieš kelis šimtmečius atvykusių į Užsachario Afriką – vergų turėjimo nesureikšmina. „Man tai buvo tarsi žaislo rinkimasis, – CNN pasakojo šiandien jau 47-erių sulaukęs Abdelas. – Man Yebawa buvo tarsi daiktas. Daiktas, kuris man patiko. Panorau, kad Yebawa taptų mano vergas, nes buvau apie jį girdėjęs daug juokingų istorijų. Girdėjau, kad jis kalbėjo per miegus, kad buvo putlus ir nerangus, kad nuolat prarasdavo gyvulius, kuriuos turėdavo prižiūrėti ir todėl vėliau būdavo baudžiamas. Man jis buvo įdomus ir juokingas. Normalu, kad jį pasirinkau.“
Pats Yabawa savęs taip pat nelaikė žmogumi – bent jau ne tokiu, koks buvo Abdelas. Mauritanijoje vergų šeimininkai priverčia savo pavaldinius įtikėti, kad jie yra menkesni sutvėrimai nei žmonės ir kad jų vieta – pačioje nelanksčios ir vis dar giliai įsišaknijusios kastinės šalies sistemos apačioje. Priklausydami žemiausiam socialiniam sluoksniui, vergai neva privalo be užmokesčio tarnauti savo šeimininkams. Net ir prieš savo valią.
Tačiau Abdelo gyvenime įvyko netikėtas posūkis, atskleidžiantis, kad mauritaniečių visuomenėje žengtas didelis žingsnis siekiant panaikinti šalyje klestinčią vergovę. Vyro istorija atskleidžia ir tai, kad prireiks dar didesnių pastangų, kad šimtai tūkstančių vergų šalyje galiausiai taptų laisvi.
Jaunasis vergų valdovas
Abdelą ir Yabawą kūdikystėje žindė ta pati moteris – Yabawos motina. Abdelas prisiminė, kad, būdami maži vaikai, jie bendravo tarsi broliai. Tačiau po apipjaustymo ceremonijos viskas pasikeitė. Berniukai nebegalėjo kartu žaisti. Jų tėvai jiems vis primindavo, kad jie privalo bendrauti su sau lygiais.
 |
| Sxc.hu nuotr./Mauritanija |
Abdelas ir Yabawa gyveno skirtinguose, tačiau susikertančiuose pasauliuose. Abdelas, kaip ir kiti jo šviesios odos spalvos šeimos nariai, gyveno didžiulėje kupranugario oda aptrauktoje palapinėje, o Yebawa ir kiti vergai – iš apdriskusių skarmalų suręstose palapinėse. Abdelo šeima kartu su visais vergais buvo klajokliai. Jie nuolat keisdavo gyvenamąją vietą.
Kilmingos Mauritanijos šeimos vergus laiko dėl dviejų priežasčių: jie atstoja tarnus ir yra jų statuso simbolis. Abdelo šeima turėjo šimtus vergų. Jų darbo jėga dalinosi tetos, dėdės, pusbroliai ir kiti giminaičiai.
Mauritanijoje vergas dažniausiai priskiriamas konkrečiam šeimos nariui tą pačią akimirką, kai tik gimsta. Vergai gali būti dovanojami kaip dovanos specialiomis progomis, tačiau nėra perkami ar parduodami.
Dėl tamsesnės odos spalvos ir priklausymo žemiausiai kastai, su vergais elgiamasi kaip su sau nelygiais. Abdelas pripažino, kad nors jo šeima savo vergų niekada nemušė, ji laikė juos pusiau žmonėmis. Kai lydavo, Yebawa kartu su kitais vergais stovėdavo lietuje ir iškėlę į viršų laikydavo savo šeimininkų palapinių kampus, kad jų valdovai nesušlaptų. Abdelas pamena kaip girdėdavo šaltomis naktimis lauke stovinčių vergų kalenimą dantimis.
„Jie stovėdavo ir saugodavo mus, o mes to nesureikšmindavome, – kalbėjo vyras. – Mums tai neatrodė blogai, nes mums vergovė buvo natūrali būsena. Buvome įpratę manyti, kad kai kas nors gimsta tam tikroje aplinkoje, tai yra teisinga“, – kalbėjo Abdelas.
Laisvi ir lygūs
Būdamas vaikas Abdelas niekada nekėlė klausimų apie vergovę kaip reiškinį. Jam atrodė natūralu tai, kad Yebawa ir kiti vergai privalėjo ganyti šeimai priklausančias ožkų bandas, skalbti drabužius, patiekti arbatą, gaminti maistą, linksminti savo šeimininką, jei jam būdavo nuobodu.
Kai Abdelui sukako 12 metų, tėvai išsiuntė jį mokytis į prie Atlanto vandenyno esančią šalies sostinę Nuakšotą. Ten Abdelas susipažino su iš Europos atvykusiu mokytoju, tapusiu vaiko gidu į naujus pasaulius.
 |
| Sxc.hu nuotr./Mauritanija |
Po pamokų mokytojas išsiųsdavo Abdelą į Prancūzų kultūros centrą ir ten buvusią biblioteką, atvėrusią vaikui kelią į knygų pasaulį. Pirmoji knyga, kurią perskaitė Abdelas, buvo „Asteriksas“. Skaitydamas šią knygą vaikas pastebėjo, kad nė vienas iš knygos herojų neturėjo vergų. Jis taip pat pastebėjo, kad kitose knygose apie vergovę buvo rašoma kaip apie seną praeitį.
Iš pradžių Abdelas apie tai pernelyg daug nemąstė. Tačiau pradėjęs skaityti apie Didžiąją prancūzų revoliuciją pamatė sakinį, kurį vyras puikiai pamena iki šiol: „Žmonės gimsta ir išlieka laisvi bei turėdami lygias teises.“ Šį sakinį vaikas skaitė daugybę sykių.
Lėtas pokytis
Prireikė ne vienų metų, kol ši mintis Abdelo galvoje visiškai subrendo. Tačiau kai tai įvyko, jam ramybės ėmė neduoti klausimas: kas, jei vergovė išties yra neteisinga? Abdelas pradėjo svarstyti, kad arba knygos, arba jo šeima klydo. Ar visas jo gyvenimas buvo melas?
„Pradėjau savęs klausinėti, ar knygose parašytas melas, ar melas kilo iš mano kultūros“, – prancūzų kalba atliktame interviu sakė Abdelas.
Kankinamas šių svarstymų vyras kreipėsi į savo tėvą ir labai nustebo, kai sužinojo, kad jam taip pat kilo panašių klausimų. Abdelo tėvas savo sūnui papasakojo norėjęs išlaisvinti šeimos vergus, tačiau šie nenorėjo išeiti, todėl jis nesiginčijo su jais ir toliau laikėsi tradicijų, nors jos ir prieštaravo jo sąžinei.
Abdelo motina laikėsi kitos nuomonės. Jos įsitikinimu, vergovė – natūrali būsena, kurios nereikia kvestionuoti. „Tai Dievo valia, o žmonės, kurie buvo mūsų vergai, mylėjo mus – jie norėjo likti su mumis ir tarnauti mums, – motinos žodžius prisiminė Abdelas. – Tai ne mūsų kaltė, kad jie mus mylėjo ir norėjo mums tarnauti.“
Netrukus ta pačia tema Abdelas ėmė diskutuoti už šeimos rato. Jis organizavo susitikimus, per kuriuos jauni žmonės kėlė klausimus apie Mauritanijos tradicijas. Šie susitikimai vykdavo slapta – viešos diskusijos apie vergovę būtų garantavusios suėmimą.
 |
| Sxc.hu nuotr./Mauritanija |
„Sėdėdavome smėlio kopose, šviečiant mėnesienai, ir kalbėdavome apie viską ir apie nieką. Čia ir įvyko pirmieji pokalbiai apie vergovę“, – pasakojo Abdelas.
Netrukus Abdelas sau pripažino: vergovė yra nehumaniška. Tai padaręs, jis ėmė taikytis prie naujos realybės. Vyras nežinojo, kaip pačiam atlikti paprasčiausius darbus. Išvykęs studijuoti į Prancūziją, sykį Abdelas nusprendė pats išsikepti omletą. Į keptuvę įdėjo kiaušinių, druskos, pipirų ir aliejaus. Tačiau kiaušinių jis neperskėlė – sudėjo juos su lukštais.
Ne ką geriau jam sekėsi ir su drabužių skalbimu. „Negalėdavau skalbti savo kojinių. Kai jos būdavo nešvarios, išmesdavau jas ir nusipirkdavau naujų“, – pasakojo vyras. Jam reikėjo išmokti dirbti savo rankomis. Tai padaręs jis ėmė mokyti kitus vergų šeimininkus tvarkytis savarankiškai.
Mauritanijos abolicionistai
Sykį Abdelas susitiko su buvusiu vergų šeimininku Boubacaru Messaoudu. Pabendravę ir pasidalinę savo mintimis vyrai įkūrė „SOS vergai“ grupę, kovojančią už tai, kad Mauritanijoje būtų panaikinta vergovė.
Pirmą sykį viešą diskusiją apie vergovės panaikinimą vyrai iškėlė 1995 metais. Tada apie tai kalbėti buvo labai nesaugu. Tačiau taip yra iki šiol. Nors formaliai vergovė Mauritanijoje buvo panaikinta 1981 metais, ši šalis buvo paskutinė tai padariusi valstybė pasaulyje. Daugelis šį Mauritanijos žingsnį traktavo tik kaip viešųjų ryšių akciją ir ne daugiau.
Boubacaras ir Abdelas ne sykį buvo suimti ir sumušti dėl savo veiklos. Mauritanijos valdžios atstovai paskelbė jų įkurtą grupę nelegalia ir skatinančia nesantaiką. Pirmoji „SOS vergai“ iniciatyva – paviešintos kai kurių vergų istorijos. Išklausę nuo savo šeimininkų pabėgusių vergų liudijimų, vyrai jas išspausdindavo ant skrajučių, o šias iškabindavo Mauritanijos sostinėje. Vergai, su kuriais bendravo Abdelas, – tai vyrai ir moterys, rizikavę savo gyvybėmis, kad pabėgtų nuo šeimininkų. Tam, kad galėtų tai padaryti, jie buvo priversti palikti savo šeimas. „SOS vergai“ ėmėsi iniciatyvos surasti šių vergų šeimos narius ir pabandyti juos išlaisvinti.
Dviejų vyrų įkurta grupė pasmerkė Mauritanijos valdžios neveiksnumą kovojant su vergove ir ėmėsi lobistinės veiklos, siekdama prastumti įstatymą, kuris paskelbtų vergovę nusikaltimu. 2007 metais toks įstatymas buvo vieningai priimtas. Buvo paskelbta, kad savo priklausomybėje laikyti kitą asmenį ir versti jį tau dirbti Mauritanijoje yra nusikaltimas. Vis dėlto nuo įstatymo priėmimo vos vienas vergovės atvejis buvo sėkmingai išnagrinėtas, o vergo šeimininkas patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau šis įstatymas vis dar suteikia didelę viltį už vergų laisvę Mauritanijoje kovojantiems asmenims.
 |
| Sxc.hu nuotr./Mauritanija |
Nepaisant sėkmingos veiklos, vienas dalykas iki šiol persekioja Abdelo sąžinę. Tai – jo paties vergas Yebawa.
Kas yra laisvė?
Praėjusių metų gruodį CNN suorganizavo Abdelo ir Yebawos susitikimą Nuakšote. Vyrai – buvęs vergas ir jo šeimininkas – nesimatė daugiau nei dešimtmetį. Per tą laikotarpį daug kas pasikeitė. Kadais buvęs putlus berniukas, Yebawa dabar atrodė labai liesas. Abdelas, baimindamasis, kad dėl savo veiklos Mauritanijoje gali būti suimtas, persikraustė į Dramblio Kaulo Krantą.
Tačiau svarbiausia tai, kad Abdelo šeima suteikė Yebawai laisvę. Susitikę abu vyrai apsikabino ir paspaudė vienas kitam rankas. Abdelui pasakojant apie tai, kad jo šeima prieš daugelį metų Yebawai suteikė laisvę, pastarasis be jokių emocijų žvelgė kažkur į tolį.
Po kelių dienų, per antrąjį interviu, Yebawa pasakojo buvęs suglumęs dėl susitikimo, nes niekada išties nesuvokė, kad buvo laisvas. „Tai nebuvo labai svarbu“, – sakė jis.
Kiek vėliau Abdelas sakė galėjęs nuspėti tokius savo buvusio vergo žodžius. Jis tikino, kad jo šeima pasakė Yebawai, kad jis laisvas, bet Yebawa niekada nesuprato, ką reiškia būti laisvam.
„Jis iki šiol mano, kad yra mano vergas, – kalbėjo Abdelas. – Taigi su Yebawa man nepavyko. Taip, tai buvo nesėkmė. Man pavyko su kitais, tačiau ne su Yebawa.“
Abdelas tikėjosi, kad Yebawa savo gyvenime nuveiks ką nors daugiau. „Tai katastrofa, – pridūrė jis. – Tai žmonės, kurie visą savo gyvenimą įsipareigoja sunkiam rankų darbui. Jie nemoka gyventi kitaip. Kaip Yebawa – net jei jam būtų mokamas atlyginimas, jis negalėtų suskaičiuoti pinigų, kad sužinotų, ar jo neapgavo.“
Praėjusiais metais grupė „SOS vergai“ Nuakšote atidarė nuo savo šeimininkų pabėgusių vergų ir jų vaikų mokyklą. Mokykla gali priimti tik apie 30 žmonių, tačiau jos įkūrimas yra labai svarbus žingsnis kovojant su vergove. Buvusius vergus taip pat reikia mokyti gyventi iš naujo: suteikti jiems darbo įgūdžių, išsilavinimą ir galimybę susikurti gyvenimą.
Abdelas įsitikinęs, kad šviesti reikia ir vergų šeimininkus.
