Šių metų pradžioje daugiau nei 50 JAV Kongreso narių paskelbė atvirą laišką, reikalaujantį Amerikos spaudimo Ukrainai dėl pastarųjų „valstybės remiamo Holokausto neigimo ir antisemitizmo incidentų“.
Įstatymų leidėjai ragina Kijevą „vienareikšmiškai atsisakyti Holokausto iškraipymo, nacių kolaborantų garbinimo, ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn už antisemitinius nusikaltimus“. Ukrainos atminties „caras“ Volodymyras Viatrovičius šį pareiškimą atmetė kaip „nekompetentingumo ir sąmoningo informacijos iškraipymo mišinį“.
Ankstesnėje analizėje Samuelis Sokolis trumpai aptarė Ukrainos pastangas atgaivinti nacionalistinius judėjimus, veikusius Antrojo pasaulinio karo metais. Nemažai šių judėjimų narių yra susiję su etniniu lenkų ir žydų valymu. Ši kampanija, grąžinanti į Prezidento Viktoro Juščenkos atminties politikos laikus, buvo stipriai remiama po Maidano susiformavusios šalies vadovybės ir sudarė tobulas sąlygas Rusijos propagandai, siekiančiai pavaizduoti Ukrainą kaip fašizmo ir antisemitizmo židinį.
Vos prasidėjus nuožmiai Rusijos propagandos kampanijai prieš Kijevą, ši revizionistinė istoriografija ir vėl tapo vienu iš Rusijos ginklų. Kremlius vaizdavo Ukrainos postrevoliucinę valdžią kaip „fašistinę chuntą“, nusiteikusią prieš žydus ir kitas mažumas, ir tai tapo kartu su fiziniu konfliktu vykusio propagandos karo dalimi.
Rusija skleidė kaltinimus antisemitizmu, tuo tarpu ukrainiečių grupės bandė kurti naują valstybinę istoriografiją, kurios centre – ilgametė kova už nepriklausomybę. Šioje kovoje tinkamai perauklėti antisemitai ir karo nusikaltėliai buvo laikomi pavyzdžiu tiems, kurie šiuo metu kovoja prieš Kremliaus revanšizmą. Mažai kam Vakaruose žinomi Ukrainos atminties karai yra puikus pavyzdys, kaip naratyvas tampa pagrindiniu XXI amžiaus karo ginklu.
„Fašistų chunta“
Jau 2013 m. pabaigoje prasidėjus Euromaidanui, Rusijos žiniasklaida pradėjo sieti revoliucionierius su fašizmu ir nacizmu. Valstybinė žiniasklaida pabrėžė dešiniųjų, tokių kaip „Svoboda“ ir „Pravyj Sektor“ (liet. „Dešinysis sektorius“ – grupė, susiformavusi protestų laikotarpio pradžioje kaip neformali ultranacionalistinių frakcijų sąjunga) dalyvavimą, akcentuodama antisemitinius išpuolius, kurie privertė Kijevo žydus sunerimti.
Besibaimindamas, kad Ukrainos „Orumo revoliucija“ Rusijos piliečiams parodys, jog įmanoma išsilaisvinti iš tamsuolių valdžios gniaužtų, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dar įnirtingiau paskatino kalbas apie atminties politiką, kas, rašytojo Nikolajaus Koposovo (neseniai pasirodžiusios įspūdingos knygos apie Europos atminties įstatymus autoriaus) žodžiais, „sukūrė prizmę, per kurią vienintelis matomas šiuolaikinio Ukrainos nacionalinio išsilaisvinimo judėjimo analogas yra banderovcai“, - šia sąvoka referuojama į 1930-1950 m. laikotarpiu veikusį sukarintą Ukrainos nacionalistų judėjimą.
Toks metodas, kaip aiškina N.Koposovas, yra esminis kuriant „politinės mobilizacijos prieš išorinį priešą kalbą, kuri režimui reikalinga kaip vidinės opozicijos marginalizavimo įrankis.“
Šiuo atveju Kremlius save pristato kaip rusų ir žydų populiacijos gynėją Ukrainoje, ypač Kryme ir Donbase, kur, anot Kremliaus, grėsmę kelia naujosios revoliucinės Ukrainos valdžios nacionalistai. Rusijos žiniasklaida mėgino įtvirtinti naratyvą, kurio dėmesio centre – istorinės paralelės tarp Rusijos armijos kaip Adolfą Hitlerį nukovusios Sovietų sąjungos palikuonės ir su naciais bendradarbiavusių Ukrainos nacionalistų kaip šiuolaikinės Ukrainos valdžios pirmtakų.
Tokie protesto šūkiai, kaip „Garbė tautai! Mirtis priešams!“, kurių ištakos siekia Ukrainos sukilėlių armiją (UPA), buvo pasitelkiami kaip ukrainietiško rasizmo įrodymas, o padidinta apsauga sinagogose ir kitose bendruomeninėse institucijose buvo pateikiama kaip žydų baimių įrodymas.
Tuo tarpu dėl įsitikinimų ar stengdamiesi palaikyti gausių Maidano protestų dalyvius, vietiniai žydų bendruomenės lyderiai ne kartą kaltino įtariamus rusų provokatorius dėl antisemitinių išpuolių, subadymų ir muštynių.
Po to, kai vietinės žydų greitosios medicinos pagalbos tarnybos direktorius Hilelis Kohenas 2014 m. kovą buvo sumuštas ir subadytas Kijeve, Ukrainos žydų organizacijų ir bendruomenių asociacijos (Vaad) direktorius Jozefas Ziselsas pasmerkė šį išpuolį kaip Rusijos surengtą provokaciją, „pateisinančią toliau besitęsiančią Rusijos agresiją“ Kryme.
„Niekada nekaltinau Rusijos valdžios ar V.Janukovičiaus antisemitizmu“, - sakė jis „The Jerusalem Post“.
J.Ziselsas: „Tai yra daug blogiau – jie ciniškai nusiteikę pasinaudoti žydais siekdami savo tikslų, ir dėl to [vaizduojami taip, lyg] norėtų paaukoti žydus.“
„Tai yra daug blogiau – jie ciniškai nusiteikę pasinaudoti žydais siekdami savo tikslų, ir dėl to [vaizduojami taip, lyg] norėtų paaukoti žydus.“
Prieš pat išpuolį prieš H.Koheną V.Putinas savo pareiškime, kuris atspindėjo tipišką Rusijos retoriką apie žydus pirmaisiais Rusijos-Ukrainos konflikto metais, viešai pasmerkė tai, ką jis apibūdino kaip „priešiškų nacionalistinių ir antisemitinių jėgų šėliones“ Ukrainoje.
Statydamas propagandos pamatus tam, kad jo valstybė galėtų kištis į kaimyninės šalies reikalus, Rusijos lyderis pareiškė: „Jei matome tokį nevaldomą nusikalstamumą plintant į rytinius šalies regionus ir jei žmonės prašo mūsų pagalbos, jau turėdami oficialų teisėto prezidento prašymą, pasiliekame sau teisę imtis visų įmanomų priemonių, kad apsaugotume tuos žmones.“
Amerikiečių kilmės Ukrainos vyriausiasis rabinas Jakovas Dovas Bleichas, lygindamas Rusijos Federaciją su nacių Vokietija, atšovė: „Rusija gali veikti prisidengdama Ukrainos nacionalistais“ taip pat „kaip naciai, kai norėjo patekti į Austriją ir rengė provokacijas.“
Maždaug tuo pačiu metu okupuoto Simferopolio reformuoto judaizmo rabinas Miša Kapustinas nusprendė kraustytis į užsienį. Iškart po Krymo okupacijos ant jo sinagogos Sevastopolyje buvo užpurkštas antisemitinis grafitis, ir daugelis įtarė, kad Rusija tai padarė tyčia, kad įrodytų savo propagandos tiesą.
M.Kapustinas buvo šokiruotas, kai buvo paviešintas interviu, duotas Kremliaus remiamam televizijos kanalui „Russia Today“, kuris jo sprendimą išvykti pavaizdavo kaip mėginimą pasprukti nuo Ukrainos judofobų.
„Man reikėjo psichologo, (aš buvau) rabinas, kuriam reikėjo psichologo“, – vienam iš šio straipsnio autorių pasakojo rabinas. „Jaučiausi siaubingai... Maniau, kad mane pakišo... Nesitikėjau nieko tokio, jie paprasčiausiai netinkamai pavartojo mano žodžius... Jie iškreipė mano žodžius, suprantate. Iš esmės tai buvau aš, mano balsas, mano žodžiai, visą laiką ten buvau aš, ir turiu pripažinti, jie tai padarė profesionaliai, jie taip puikiai ir profesionaliai pakeitė kontekstą.“
Kaip ir visa gera propaganda, „Russia Today“ tikriems įvykiams sukūrė naują kontekstą, iškraipė tiesą taip, kad pavaizduotų nuo realybės nutolusį naratyvą. Kanalas apibendrino Kremliaus propaguojamą žinutę tuo pačiu metu su laida pasirodžiusiame straipsnyje: „Nemažai žydų bendruomenės narių (yra sakę, kad) gali būti priversti palikti šalį.“
Šis teiginys visiškai neatitinka realybės. Per ateinančius kelerius metus, kai šalį apėmė karas ir jos ekonomika ir toliau smuko, tūkstančiams žydų teko bėgti, bet nė vienas iš daugybės apklaustųjų neišvyko dėl antisemitizmo. Kyla klausimas: kodėl Kremliui galėtų rūpėti Ukrainos žydai?
Istorijos išnaudojimas kariniams tikslams
Tiesą pasakius, nerūpi. Būtų neteisinga tvirtinti, kad žiniasklaidoje pasirodę pranešimai apie ukrainiečių antisemitizmą buvo išties patys savaime naudingi, bandant sutelkti Rusijos piliečių paramą veiksmams Ukrainoje. Kaip bebūtų, esame įsitikinę, kad nacių vaizdinys buvo pasirinktas ne veltui.
Žydų problemos išnaudojimas Vladimirui Putinui buvo itin svarbus siekiant sužadinti su Antruoju pasauliniu karu susijusią rusų nacionalinę atmintį. Buvusiems Sovietų sąjungos piliečiams jis žinomas kaip Didysis Tėvynės karas, ir milijonų aukų atminimas kovoje prieš nacizmą ir fašizmą Rusijoje išlieka aktualus ir šiandien.
V.Putino valdymo metu ši idėja tapo kone nacionaline religija, kai karo veteranai yra laikomi šventaisiais ir kankiniais, o tokie simboliai kaip Georgijaus juostelė tapo patriotizmo, ištikimybės režimui ir rusiško pasididžiavimo ženklu. Pateikdamas karą kaip kovą prieš šiuolaikinius nacių įpėdinius, V.Putinas gavo galimybę išnaudoti emocinį rezervą, kuris yra neįtikėtinai naudingas siekiant mobilizuoti visuomenės palaikymą.
Kaltinimai antisemitizmu V.Putinui taip pat suteikė (menką) pretekstą įsivelti į kaimynų reikalus. Kartu tai pasitarnavo kaip patogus propagandos ginklas, kurio taikiklyje atsidūrė naujoji Kijevo valdžia. Šiuolaikinėje Europoje antisemitizmas yra viena iš didesnį nerimą keliančių problemų, o susiedami Ukrainą su problemomis Prancūzijoje, Anglijoje ar kur kitur, Rusijos valdantieji aiškiai tikėjosi padaryti tam tikrą įtaką tarptautinei viešajai opinijai.
Melagingi pranešimai apie antisemitizmo išpuolius tapo Rusijos propagandos leitmotyvu. Vienas išskirtinis incidentas nutiko 2014 m. spalį, likus kelioms savaitėms iki 1905 m. Odesos žydų pogromo šimtas devintųjų metinių.
Rusijos laikraščiai „Pravda“ ir „Izvestija“ pranešė, kad „Dešiniojo sektoriaus“ nariai bandė įbauginti Odesos žydų bendruomenę ir sumušė daugiau nei dvidešimt jos narių.
„Dešinysis sektorius“ paprasčiausiai mus naikina, tai yra grynas karinis nacizmas, – cituojamas pramanytas žydų bendruomenės veikėjas Michailas Maimanas. - Mes neleisime daužyti savo žmonių, atimti mūsų ateities... Turime nuginkluoti ir išbaidyti dešiniuosius radikalus!“
Žinoma, ši istorija visiškai išgalvota. Vietiniai žydai apie išpuolius nieko nežinojo, o jų vietinis lyderis „The Jerusalem Post“ teigė, kad „nuo pat pradžių buvo aišku, kad mes tapome įrankiu. Abi pusės bando teigti, kad (jie) yra [žydų] saugotojai“. Tai neabejotina tiesa, kadangi po „išpuolių“ „Dešiniojo sektoriaus“ vadovybė aktyviai bandė palaikyti ryšį su žydų bendruomene tam, kad sudarytų filosemitišką įvaizdį.
Tikrovė, kaip visada, buvo kiek dviprasmiška. Tuo pačiu metu vietinės žydų bendruomenės pateikė statistiką, kuri parodė gana ženklų antisemitinių išpuolių pagausėjimą. Ypač padaugėjo vandalizmo ir padegimų atvejų Holokausto memorialuose ir panašiose vietose. Kaip bebūtų, taip dažnai Vakarų Europoje pasitaikantys ir Rytų Europoje beveik negirdėti antisemitizmo išpuoliai iš esmės nurimo po pirmosios Maidano bangos.
Kita vertus, tuo pačiu išryškėjo neabejotina tendencija nepaisyti kovotojų prieš rusų revanšizmą rasistinių ir antisemitinių nuotaikų. Kai kuriems iš jų, kaip buvusiam smurtinės ir ksenofobiškos grupės „Ukrainos patriotas“ nariui, neonaciui Vadimui Trojanui buvo skirtos pareigos šalies teisėsaugoje.
Ištrinti praeitį
Ukrainiečių pastangos reabilituoti ultranacionalistinius kovotojus, turinčius ryšių su OUN (Ukrainos nacionalistų organizacija) ir jų kovingąja atšaka UPA (Ukrainos sukilėlių armija), sukūrė šiek tiek nemalonią atmosferą šalies žydams, nors dauguma, jei ne visi, šalį šiuo laikotarpiu palikusiųjų kaip emigracijos priežastis įvardijo Rusijos agresiją ir ekonomines aplinkybes, o ne antisemitizmą.
Nepaisant Ukrainos radikaliosios dešinės partijos „Svoboda“ itin prasto pasirodymo pirmuosiuose po Maidano vykusiuose parlamento rinkimuose, rusų propaganda ir toliau vaizdavo Kijevą kaip antisemitų fašistų valdomą miestą.
Ukrainos valdžia atmetė bet kokius kaltinimus dėl sentimentų nacizmui ir antisemitizmui. Šiuolaikinis Ukrainos istorinis naratyvas pabrėžia kovą su Rusijos imperializmu, kuris veikia Ukrainos visuomenę nuo pat Perejeslavlio sutarties (1654 m.), priskyrusios ukrainiečių kazokus Maskvos carui. Pagal šį naratyvą, ukrainiečiai ir žydai tapo rusų imperializmo aukomis – todėl ukrainiečių nacionalistai ir ukrainiečių ir žydų disidentai šioje kovoje iš tikrųjų yra sąjungininkai.
Nuo devinto dešimtmečio pabaigos Ukrainos istoriografija ieškojo naujo nacionalinio metanaratyvo, kuris pakeistų atgyvenusį marksizmą-leninizmą ir taptų naujosios tautos kūrimo programos dalimi. Ironiška, bet šis noras atsikratyti sovietinės praeities atkartojo sovietinį modelį, kai buvo pasirinkta viena „pagrindinė“ istorinės interpretacijos linija, kurios tikslas buvo šviesti žmones pageidautinu būdu, o viešos diskusijos ta tema buvo ribojamos.
Galų gale triumfavo ukrainiečių diasporos požiūrį atspindintis metanaratyvas. Šis naratyvas paremtas dviem aspektais: OUN ir UPA garbinimu bei ukrainiečių viktimizacija dėl Holodomoro. Po Antrojo pasaulinio karo daug ukrainiečių nacionalistų ir nacionalistinių karinių organizacijų veteranų atsidūrė tremtyje Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Diasporai priklausę ukrainiečių nacionalistai ir toliau neigė anksčiau reikštą antisemitizmą, kuris prasidėjo 1943 – 1944 m., kai nacionalistinė Vokietija praradinėjo pozicijas kovoje prieš sąjungininkus.
Maidano dvasia Ukrainoje buvo plačiai suprantama kaip jėga, vienijanti ukrainiečius ir Ukrainos tautines mažumas. Kaip bebūtų, priėmus įstatymą dėl XX a. Ukrainos laisvės kovotojų atminimo pagerbimo teisinio statuso (2015 m.), OUN (Ukrainos nacionalistų organizacija), kuri bendradarbiavo su naciais ir prisidėjo prie tūkstančių Ukrainos žydų nužudymo, buvo paskelbti nacionaliniais didvyriais.
Panaudodamas juos kaip Ukrainos kovos prieš Rusijos imperializmą ir užsienio engėjus pavyzdį, Kijevas oficialiai visiškai išteisino OUN narių nusikaltimus. Ši išteisinimo politika padalijo žydų bendruomenę: kol vieni Ukrainos žydų lyderiai ir intelektualai palaikė šią istorinio kanono naujovę dėl progresyvumo ir „pro-ukrainietiškumo“, kai kurie sunerimo dėl galimų nacionalistinių ir antisemitinių grupuočių garbinimo pasekmių.
Ši dinamika matoma neseniai pasirodžiusiame 40 žydų bendruomenės lyderių bendrame pareiškime, kuriame atsižadama Ukrainos žydų organizacijų ir bendruomenių asociacijos (Vaad) vadovo Jozefo Ziselso, viešai pasmerkusio JAV įstatymų leidėjus, sukritikavusius Ukrainos atminties politiką. J.Ziselsas aiškino, kad Kongreso nariai bendradarbiavo su „Kremliui dirbančiais politiniais technologais“, ir tai esą buvo „naujos antiukrainietiškos propagandos dėl antisemitiškų spekuliacijų“ dalis.
Šis atminties karas padidino įtampą su kaimynine Lenkija, kuri UPA etninio valymo kampaniją Antrojo pasaulinio karo metu laiko genocidu. Kai 2015 m. viduryje pradėta Ukrainos dekomunizacijos programa įsibėgėjo, tarp Lenkijos ir Ukrainos kilo diplomatinė kova dėl Voluinės žudynių. Tai rodo, kad Ukrainos atminties politika daro žalingą įtaką jos santykiams su kaimynais, kurių dauguma turi savo nacionalistinę istorijos interpretaciją.
Kaip bebūtų, Ukrainos valdžios institucijoms neužteko istorinio kivirčo – jos pasekė Rusijos pavyzdžiu ir apkaltino Maskvą antisemitizmu. Vieno didelio atgarsio susilaukusio incidento metu prezidentas Petro Porošenka apkaltino Kremlių antisemitizmo Kryme skatinimu, teigdamas, kad Krymo žydai buvo „engiami“ ir jiems buvo uždrausta lankytis sinagogoje.
Nepaisant Maidano metu kilusio vandalizmo žydiškose vietose atvejų padaugėjimo, Ukrainos lyderiai ir toliau dėl antisemitinių incidentų kaltina rusų agentus, tai įvardydami kaip provokacijas, kuriomis siekiama pakenkti Ukrainos valdžiai. Oficialiojo Kijevo pasiryžimas ignoruoti augantį radikaliosios dešinės smurtą per pastaruosius dvejus metus, įskaitant prieš radikaliosios dešinės politinius ir ideologinius oponentus (feministes, liberalus, LGBT bendruomenę ir romus), o taip pat ir puikiai žinomus ryšius tarp vyresniųjų pareigūnų, tokių, kaip vidaus reikalų ministro Arseno Avakovo ir Azovo bataliono, yra itin keliantis nerimą.
„Neonacių“ grupėms „C14“ ir „Nacionalinis korpusas“ buvo leista patruliuoti Kijevo gatvėse ir, nors rinkimuose jų ir neaplankė sėkmė, paaiškėjo, kad kai kurias Ukrainos ekstremistų grupes remia valstybės struktūros.
Net jei radikaliosios dešinės agresija prieš Ukrainos žydus šiuo metu yra beveik nematoma ir pasireiškia grafičiais ant sinagogų bei pranešimais socialiniuose tinkluose, jų veiksmai rodo, kad situacija gali dramatiškai pasikeisti – radikaliosios dešinės atstovai dabar jaučia savo galią, supratę, kad gali elgtis kaip nori ir likti santykinai nebaudžiami. Nors kaltinimai antisemitizmu Ukrainoje daugiausia buvo propaganda pirmuosius dvejus konflikto tarp Rusijos ir Ukrainos metus, šiuo metu yra reali grėsmė, kad Kijevo politika įgalina ekstremistus.
Vertė Salomėja Milvidaitė
Versta iš openDemocracy
Šis tekstas yra dalis projekto, skirto stiprinti demokratiją ir pilietinę visuomenę bei ryšius su ES Rytų partnerystės šalimis (Ukraina, Moldova, Gruzija) per nepriklausomos informacijos sklaidą pasitelkus šiuolaikinius sprendimus. Projektą įgyvendina Vilniaus politikos analizės institutas. Projektas finansuojamas iš Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšų.
