Bristolio universiteto profesorius S.Lewandowsky interviu 15min taip pat papasakojo, kodėl žmonės taip mėgsta kurti sąmokslo teorijas. Pasak jo, tarp sąmokslo teorijų mėgėjų ir Donaldo Trumpo rinkėjų yra nemažai panašumų.
„Tyrimai rodo, kad žmonėms patinka turėtų priešų. Patogu, kai yra kas nors, ką gali apkaltinti, o ne kentėti be priežasties“, – sakė S.Lewandowsky.
Melui atsparūs ne visi
– Esate minėjęs, kad po 2016-ųjų JAV prezidento rinkimų ir „Brexit“ referendumo visas pasaulis aktyviai kalbėjo apie įžengimą į „post tiesos“ (angl. post-truth) erą, melagingas naujienas ir būdus su jomis kovoti. Ar pamažu įgyjame imunitetą melams?
– Tuo susirūpinę žmonės darosi vis labiau atsparūs ir sugeba vis geriau identifikuoti melagingas naujienas, jų netoleruoja. Ir tai yra gerai. Tačiau bijau, kad dezinformuojamų ir melagystėmis tikinčių asmenų nepasiekia tai, ką bandome daryti.
Pažiūrėkime į Jungtinę Karalystę: vis dar yra žmonių, palaikančių „Brexit“. Tiesa, akivaizdu, kad jų nebėra tiek daug. Vis dėlto, stebinantis skaičius britų tiki, kad „Brexit“ išeis į gera.
Greičiausiai mūsų pastangos jų nepasiekia todėl, kad jie tiesiog nėra nusiteikę klausytis: dalis žmonių nusprendė, kad vadinamasis elitas, įskaitant mokslininkus, nėra patikimi. Vadinasi, mums dar reikia daug nuveikti norint įrodyti, kad nebandome jiems pakenkti, kad suprantame jų patiriamus sunkumus.
– Vienas iš jūsų atliktų eksperimentų rodo, kad žmonės, net ir sužinoję, jog jų kandidatas meluoja, toliau už jį balsuoja. Kaip tokiame emocijų amžiuje su jūsų minėtu elitu siejama tradicinė žiniasklaida turi pristatyti faktus ir teisingą informaciją?
– Žiniasklaida turi tęsti tai, ką daro dabar, – ji turi atsakomybę besti pirštu į klaidinančius pareiškimus ir melus, ypač kai tokie asmenys kaip Donaldas Trumpas neteisingą informaciją skleidžia 24/7. Turite tai parodyti – negalite nuo to tiesiog atsitraukti.
Be to, tradicinė žiniasklaida turi pasistengti iš tikrųjų suprasti, kodėl tiek daug žmonių nebepasitiki politikais, kodėl jie nepasitiki demokratija. Tokio dialogo reikėjo jau seniai, nemanau, kad Vakarų žiniasklaida ir politikai labai stengėsi jį vesti.
– Jei vis dėlto žiniasklaida nesiims jokių pokyčių, kokią ateitį jai prognozuojate? Nuomonių matysime daugiau nei faktų?
– Sunku pasakyti. Viena vertus, gali būti dar blogiau. Tačiau būtų visai logiška manyti, kad jau išgyvenome blogiausia – juk Donaldui Trumpui ne visuomet sekasi. Taip, jis turi Respublikonų (partijos) ir savo rinkėjų bazės paramą, tačiau pralaimėjo rinkimus į Kongresą.
„Facebook“ ir kitos melagingas naujienas skleidžiančios priemonės buvo šiek tiek pravalytos – tą sakau užtikrintai.
„Facebook“ ir kitos melagingas naujienas skleidžiančios priemonės buvo šiek tiek pravalytos – tą sakau užtikrintai. Su kolegomis nustatėme, kad per šių metų rinkimus į Kongresą dezinformacijos buvo gerokai mažiau nei prieš 2016-ųjų prezidento rinkimus.
Be to, „Brexit“ akyse tų, kuriems gali kilti noras žaisti su populizmu, tampa katastrofa. Manau, kad populistams tampa vis sudėtingiau sakyti, jog norime „Brexit“, norime Trumpo – tai tiesiog neatrodo gerai.
Kartais esu optimistas ir manau, kad išgyvenome blogiausia. Tačiau kartais matau, kad dar yra nepasitenkinimo, o žmonės, kuriems atrodo, kad iš jų buvo atimtos kažkokios teisės ar privilegijos, ir toliau taip jausis.
– Minėjote, kad „Facebook“ buvo šiek tiek pravalytas, tačiau žinome, kad nemažai propagandos skleidžiama per „WhatsApp“, uždarus „Telegram“ kanalus. Kaip spręsti šią problemą?
– Taip, tai yra problema, tačiau, pavyzdžiui, „WhatsApp“ ėmėsi veiksmų.
Indijoje šia programėle naudojasi labai daug žmonių. Viename atokiame regione per „WhatsApp“ buvo skleidžiami gandai apie atvykstančius vaikų grobikus, buvo kurstoma juos žudyti. Melaginga informacija įtikėję indai nužudė dvi dešimtis nekaltų žmonių, kuriuos palaikė pagrobėjais.
Iš esmės tai nutiko tik todėl, kad per „WhatsApp“ buvo paskleistas raginimas žudyti: jei tokią žinią išsiųsi milijonui žmonių, vienas ar du ja patikės.
„WhatsApp“ į tai atsakė pakeisdama taisykles – dabar žinutę vienu ypu galima persiųsti ne daugiau kaip dešimčiai žmonių. Negaliu garantuoti, kad tai išsprendė problemą, tačiau, mano žiniomis, nuo to laiko Indijoje nebebuvo tokių žmogžudysčių.
D.Trumpo pavyzdys autokratams
– Pasak analitikų, pasaulio autokratai pasekė prezidento Donaldo Trumpo pavyzdžiu ir dabar kritikus kaltina melagingų naujienų skleidimu. Ar jūs įžvelgiate tokią tendenciją? Kiek ji yra pavojinga?
– Na, Trumpas tikrai nepadeda. Jis sukūrė labai pavojingą precendentą diktatoriams. Juk Trumpas tokiais kaltinimais svaidosi kiekvieną kartą, kai jam kas nors nepatinka – vadina tai melagingomis naujienomis.
Jis taip pat ignoruoja, keikia žiniasklaidą, vadina ją tautos priešu. Man tai kelia didelį nerimą.
– Ar galima tikėtis, kad ši tendencija pasibaigs kartu su Trumpo prezidentavimu?
– Labai sunku nuspėti, kadangi viskas labai greitai keičiasi. JAV gali visko nutikti, nes Nancy Pelosi dabar labai gerai priešinasi Donaldui Trumpui. Jis su Pelosi negali leistis į kvailus konfliktus – jai tai tiesiog neįdomu.
Taip pat nežinome, kokios bus tyrimo dėl sąmokslo su Rusija išvados. Gali nutikti bet kas.
Dėmesio ekonomikos problema
– Kai kurie propagandos analitikai tvirtina, kad reikėtų daugiau dėmesio skirti pramogų sričiai, kadangi humoras yra puikus politinių žinučių skleidimo įrankis. Ar galėtumėte plačiau papasakoti, kaip mus veikia humoras?
– Humoras – labai efektyvus, tačiau mūsų emocijas paveikia ne tik jis. Jas ypač veikia pasipiktinimas. Juk socialiniuose tinkluose dalijamės tuo, kas mus piktina.
O tai yra gyvenimo dėmesio ekonomikoje problemos dalis. Šioje ekonomikoje vienintelis rūpimas dalykas, vienintelė valiuta yra kažkieno kito dėmesys.
Dėmesio nori ir Trumpas – nemanau, kad jis nuoširdžiai nori vadovauti šaliai. Man atrodo, kad jam visiškai nerūpi Jungtinės Valstijos. Ir kai vidury nakties jis tvytais įsivelia į konfliktus su žurnalistais ar kitais asmenimis, Trumpas gauna labai daug dėmesio.
Dėmesio nori ir Trumpas – nemanau, kad jis nuoširdžiai nori vadovauti šaliai. Man atrodo, kad jam visiškai nerūpi Jungtinės Valstijos. Ir kai vidury nakties jis tvytais įsivelia į konfliktus su žurnalistais ar kitais asmenimis, Trumpas gauna labai daug dėmesio.
Manau, kad tai visos visuomenės problema. Tai reikia spręsti ne tik politikoje, bet ir apskritai. Jei mums rūpi tik dėmesys, kokios viso to pasekmės?
Šiuo metu visi nori būti įžymūs, todėl jie tviteryje dalijasi šokiruojančiu turiniu. Jei tas turinys neatkreipia dėmesio, išbando ką nors kita. Galbūt galiausiai atras žinutę, kuri žmones taip papiktins, kad jie ja pasidalins, ir taip jos skleidėjas sulauks dėmesio. Turime tokio ciklo išvengti.
Pakeisti informacinę infrastruktūrą
– Pernai Vokietijoje buvo priimtas įstatymas, padedantis užkirsti kelią neapykantos kalbos skleidimui socialiniuose tinkluose. Tuo pat metu matome, kad „Twitter“ Turkijos vyriausybės reikalavimu blokuoja disidentų įrašus ir paskyras. Kiek technologijų kompanijos turėtų paklusti šalių įstatymams?
– Tai – rimta problema. Pakankamai nežinau apie Vokietijos neapykantos kalbos įstatymą, tačiau žinau, kad „Facebook“ Vokietijoje buvo priversta pasamdyti daugiau moderatorių nei likusiose pasaulio šalyse kartu sudėjus – kompanija privalėjo laikytis įstatymo.
Greičiausiai tai – gera idėja. Girdėjau ir tai, kad „Facebook“ moderatoriai Vokietijoje yra priversti pašalinti turinį, kuris veikiausiai nėra neapykantos kalba. Tam gali būti dvi priežastys: arba sunku nustatyti, kas yra neapykantos kalba, arba jie nori parodyti, kad įstatymas yra perteklinis. Tokiu atveju vyriausybė turėtų atsitraukti.
Reikia moderuoti dalykus, kurių daryti mes neturime teisės, pavyzdžiui, viešinti vaizdo įrašus, kaip nužudomi žmonės. Viskam yra ribos.
Tačiau esu prieš cenzūrą. Manau, kad geriau sukurti informacijos architektūrą, kurioje būtų sunkiau skleisti dezinformaciją.
Vienas iš sektinų pavyzdžių – vieno Norvegijos transliuotojo internetinė svetainė. Joje prieš komentuojant straipsnį skaitytojų prašoma atsakyti į klausimus apie tai, kaip jie suprato tekstą. Tai, mano nuomone, nėra cenzūra, tačiau priverčia žmones mąstyti.
Dauguma dalykų žmonės dalijasi nesusimąstydami, juos varo pasipiktinimas. Galiausiai tais dalykais pradedama tikėti, nes ta informacija dalijasi visi kiti. Tačiau niekas paties straipsnio iš tikrųjų neskaitė, nors antrašte dalytasi milijonus kartų.
Dauguma dalykų žmonės dalijasi nesusimąstydami, juos varo pasipiktinimas. Galiausiai tais dalykais pradedama tikėti, nes ta informacija dalijasi visi kiti. Tačiau niekas paties straipsnio iš tikrųjų neskaitė, nors antrašte dalytasi milijonus kartų.
Galbūt „Facebook“, prieš norint dalytis straipsniu su kitais, turėtų paklausti, ar iš tiesų vartotojas jį perskaitė? Tik šiek tiek apsunkinę dalijimąsi (turiniu), galėtumėme matyti gerus rezultatus.
– Tai ir yra „technocognition“ idėja, kurios vienas iš autorių esate jūs?
– Taip. Kaip ir minėjau, bendraudami akis į akį, mes stebime socialines užuominas, sufleruojančias, kaip priimama mūsų nuomonė.
Jei mūsų nuomonė kelia pasipiktinimą ar pasakome kažką labai baisaus, žmonės atsitraukia, savo kūno kalba leidžia suprasti, kad tai, ką kalbame, nėra socialiai priimtina.
Socialiniuose tinkluose tos reakcijos nėra. Nesvarbu, ką pasakysi, ar kokia tavo nuomonė, visada rasi kelis šimtus ar tūkstančius bendraminčių.
Iš daugybės tyrimų žinome, kad žmonės tiki tuo, kuo, jų nuomone, tiki dauguma.
Atsidūrus tokioje bendruomenėje įsitikinimai tik sustiprėja. Iš daugybės tyrimų žinome, kad žmonės tiki tuo, kuo, jų nuomone, tiki dauguma.
Vadinasi, mums reikia sukurti tą reakciją socialiniuose tinkluose.
Pavyzdžiui, jei kuo nors dalijuosi su draugais, galbūt noriu žinoti, kad ši informacija, ją patikrinus, buvo pripažinta melaginga. Aš ja vis tiek galėsiu pasidalyti, tačiau nujausiu, kad elgiuosi kažkaip keistai.
Technologiškai tai būtų įmanoma padaryti, be to, tai nėra cenzūra.
„Pikto baltaodžio vyro“ fenomenas
– Naujausias tyrimas rodo, kad vyresnio amžiaus žmonės yra kur kas labiau linkę dalytis melagingomis naujienomis. Ar dėl to reikėtų kaltinti nepakankamą medijų raštingumą? O galbūt senėjimas paveikia tai, kaip suvokiame informaciją?
– Taip, vyresni nei 65 metų amžiaus žmonės melagingomis naujienomis dalijasi septynis kartus dažniau! Tai labai įdomi statistika. Sunku pasakyti, kodėl taip yra.
Manau, kad iš dalies todėl, jog jie neturi pakankamai įgūdžių nuspręsti, informacija yra teisinga ar ne. Taip gali būti ir todėl, kad vyresnius žmones lengviau paveikti, dezinformuoti. Jie gali neturėti aiškaus suvokimo, kas yra melaginga, tačiau vis tiek norėti tuo pasidalyti, nes jaučiasi įpykę.
Egzistuoja toks „pikto baltaodžio vyro“ fenomenas. Tie žmonės nuolat pikti, ant visko ir visų: oro, čigonų, emigrantų, musulmonų, mokslininkų... Tai irgi gali būti priežastis.
– Milijonai žmonių tiki sąmokslo teorijomis, kai kurios jų neturi nieko bendro su politika ir politinėmis pažiūromis, pavyzdžiui, vadinamasis „Mandelos efektas“. Kodėl mūsų smegenys negali joms atsispirti?
– Paprastai sąmokslo teorija paaiškina gąsdinantį dalyką bet kuo kitu, tik ne atsitiktinumu. Pavyzdžiui, princesė Diana atsitiktinai žuvo avarijoje, kurią sukėlė girtas vairuotojas. Tai – siaubinga, tačiau kartu tai yra visiškas atsitiktinumas.
Kai kuriems žmonėms mintis, kad atsitiktinis įvykis pražudė princesę Dianą, yra kur kas sunkiau priimtina nei sąmokslo teorija, apimanti priešų egzistavimą.
Kai tiki sąmokslo teorija, egzistuoja bent maža tikimybė, kad jei tie blogi žmonės būtų elgęsi bent šiek tiek kitaip, ji nebūtų žuvusi.
Dauguma sąmokslo teorijų kuriamos šiuo tikslu: paaiškinti įvykį, kuris gąsdina arba yra tragiškas, panaudojant juokingą tamsiųjų jėgų ir aiškiai identifikuojamų individų junginį. Kai tai padarai, įvykis tampa labiau kontroliuojamas.
Tyrimai rodo, kad žmonėms patinka turėtų priešų. Patogu, kai yra kas nors, ką gali kaltinti, o ne kentėti be priežasties.
– Ar egzistuoja žmonių, kuriems patinka sąmokslo teorijos, tipas?
– Taip. Paprastai tai – žmonės, kuriems atrodo, kad iš jų atimtos kažkokios privilegijos, kad jiems meluojama, kad jie nekontroliuoja savo gyvenimo. Iš esmės tai tokie pat žmonės, kaip ir tie, kurie tiki Donaldu Trumpu.
