Tame pačiame pastate ketvirtadienio vakarą, jau pradėjus aiškėti visuotinių rinkimų rezultatams, klegėjo vakarėlis.
Su kitais žurnalistais beveik neabejojome, kad švenčia užtikrintą pergalę ir svarią daugumą iškovoję Boriso Johnsono vadovaujamos Konservatorių partijos aktyvistai.
Pasirodo, ne – linksmybėmis gedėjo leiboristai. Londonas – vis dar jų tvirtovė, bet jau bene vienintelė visoje valstybėje. Leiboristų rezultatas rinkimuose – pats blogiausias dar nuo tarpukario.
Jau aišku, kas kaltas
Griuvo vadinamoji „raudonoji siena“ Anglijos šiaurėje, o net tose apygardose, kurioje kairiųjų kandidatai atsilaikė, jų persvara smarkiai susitraukė.
Kaltininkas, net nemažos dalis pačių leiboristų kandidatų nuomone, vienas – J.Corbynas.
Fantasmagorišką nemokamų gėrybių viziją per kampaniją skleidusio partijos lyderio pavardę kaip pagrindinę priežastį, kodėl balsuos ne už kairę, minėjo tūkstančiai britų, kuriems į duris paskambino leiboristų agitatoriai.
Griuvo vadinamoji „raudonoji siena“ Anglijos šiaurėje, o net tose apygardose, kuriose kairiųjų kandidatai atsilaikė, jų persvara smarkiai susitraukė.
Kur klydo J.Corbynas ir kodėl jo idėjos, kaip įsitikino 15min, nepatrauklios net Anglijos lietuviams, kurių vienas žurnalistams aistringai aiškino, kaip į valdžią atėję leiboristai „sugriautų viską – ekonomiką, valstybę, visuomenę“?
Šį penktadienį buvo aišku tai, kad vieną iš dviejų didžiųjų Jungtinės Karalystės partijų ištiko klinikinė mirtis. Aišku ir tai, jog leiboristai tikrai turi potencialo atsigauti – britiška demokratija išloštų, jei kairė su dešine varžytųsi geresnėmis, efektyvesnėmis idėjomis, o ne antipatijos jų lyderiams lygiu.
Tad J.Corbynas neabejotinai užbaigia savo karjerą didžiojoje politikoje. Dabar, vos pasibaigus kaltųjų paieškoms (jos neužtruks, nes kaltininkas aiškus), užvirs kova dėl Leiboristų partijos ateities.
Kas pakeis šį, kaip 15min sakė Europos reformų centro direktorius Charlesas Grantas, „radikalų marksistą“?
„Žinau daug narystės ES šalininkų, kurie žadėjo balsuoti už torius, nes visiškai nekenčia corbynistų. Corbynas niekada nėra kritikavęs Rusijos, jam patinka Maduro, Castro, Putinas, jis nekenčia Izraelio egzistavimo fakto.
Tai jau ketvirtasis leiboristų pralaimėjimas iš eilės, tad galbūt dabar net didžiausi kairuoliai susimąstys ir partija sugrįš į centrą. Jei ne, Leiboristų partija mirs ir turės formuotis nauja nuosaiki politinė jėga“, – prognozavo Ch.Grantas.
Kodėl leiboristai pralaimėjo?
Ketvirtadienio vakarą kai kurie įtakingi partiečiai dar gyrė J.Corbyno „nuoširdumą“ ir „sąžiningumą“, bet privačiai daug leiboristų net neslėpė, kad partijos lyderio nepopuliarumas smogė ir jų šansams – stipriai.
Ir iš tikrųjų – nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio į rinkimus dar nebuvo žengęs toks nepopuliarus opozicijos lyderis.
J.Corbynas nė nebandė sušvirkšti nors kažkiek nuosaikumo į savąsias pozicijas. O tai reiškė, kad vidurinioji klasė ir intelektualai nuo jo masiškai nusisuko.
Vyresni rinkėjai dar prisimena, kad J.Corbynas prieš kelis dešimtmečius rėmė Airijos respublikonų armijos ekstremistus. Londone ir kituose didmiesčiuose žmonėms užkliuvo jo nesugebėjimas aiškiai ir ryžtingai atsiprašyti už Leiboristų partijoje sužydėjusį antisemitizmą.
Svarbiausia, kad J.Corbynas nė nebandė sušvirkšti nors kažkiek nuosaikumo į savąsias pozicijas. O tai reiškė, kad vidurinioji klasė ir intelektualai nuo jo masiškai nusisuko.
Česterfilde patekti į parlamentą bandęs leiboristas Toby Perkinsas po rinkimų nesusilaikė: „Corbyno nepopuliarumas buvo milžiniškas.“
O leiboristas parlamentaras Wesas Streetingas „Sky News“ pabrėžė: „Jeremy Corbynui ir jo apologetams pasakyčiau, kad jie prieš šiuos rinkimus turėjo viską, ko norėjo: lyderį, kurio norėjo, nacionalinį vykdomąjį komitetą, kurio norėjo, politinę strategiją, kurios norėjo.
Bet jie neturėjo Britanijos žmonių paramos. Gali izoliuoti leiboristų parlamentarus, gali atleidinėti žmones, bet su rinkėjais to nepadarysi. Atėjo laikas klausytis leiboristų rinkėjų.“
Vėlgi, J.Corbyno kaip lyderio nepatrauklumą atspindėjo rinkimų dieną kompanijos „Opinium“ surengtos apklausos rezultatai, kurie parodė, kad būtent dėl J.Corbyno ir „lyderystės stokos“ už leiboristus šįkart nebalsavo visi tie, kurie perbėgo pas kitas partijas.
„Nešdinkis, Corbynai, beviltiškas žmogau, ir pasiimk su savimi visus draugus. Iššvaistei daugiau nei vienerius metus, neįgyvendinai nieko, ką bandei padaryti. Būtent tu esi priežastis, kodėl toriai laimėjo“, – 15min teigė įpykęs londonietis Russas.
Jis vieną po kito vardijo ir triuškino visus J.Corbyno gerbėjų argumentus, kodėl esą pastarasis nekaltas dėl tragiško leiboristų pasirodymo rinkimuose.
„Žiniasklaida šališka? Taip. Bet leiboristų lyderiai visada turėjo veikti tokioje aplinkoje, o laivų kapitonai nesiskundžia, kad jūra šlapia. Reikia arba išmokti dirbti tokiose sąlygose, arba lipti iš laivo.
Russas: žmonės sako, kad rinkėjams Corbynas patinka, kai jie su juo bendrauja. Esu tuo tikras. Bet televizija transliuoja jau 80 metų. Kokia prasmė patikti 600 žmonių pievoje, jei nepatinki dešimtims milijonų televizijos žiūrovų.
Su Corbynu elgtasi niekingiau nei su ankstesniais lyderiais? Taip. Nes jis nemokėjo dirbti su žiniasklaida, skleidė siaubingą nuomonę, nieko nesuprato apie antisemitizmą ir mykė dėl „Brexit“.
Žmonės sako, kad rinkėjams Corbynas patinka, kai jie su juo bendrauja. Esu tuo tikras. Bet televizija transliuoja jau 80 metų. Kokia prasmė patikti 600 žmonių pievoje, jei nepatinki dešimtims milijonų televizijos žiūrovų“, – tvirtino Russas.
Jo tiradoje būta ir daugiau iš pažiūros tikslių pastebėjimų. Taip, Leiboristų partijos pirmininku tapus J.Corbynui, partijos narių skaičius išaugo net keturis kartus – bet jis ir vėl pralaimėjo rinkimus.
Taip, „Brexit“ sudavė skaudų smūgį tradicinėms tradicinių partijų linijoms. Bet, anot Russo, kodėl tuomet absoliuti dauguma euroskeptikų balsavo už konservatorius bet toli gražu ne visi proeuropietiški rinkėjai balsavo už leiboristus?
Savo ruožtu Tony Blairo ir Gordono Browno vyriausybėse dirbęs leiboristas Andrew Adonis liūdnai juokavo: „Rinkėjams Johnsonas siuntė vieną žinią: užbaikime „Brexit“.
Partija žadėjo daug – nemokamą aukštąjį mokslą, nemokamą senolių priežiūrą, nemokamą internetą, pigius traukinius, balsavimą nuo 16 metų. Ir tai tik sąrašo pradžia.
O Corbynas teigė taip: „Nusiųskite mane į Dauningo gatvę, ir aš ten priglausiu tiek IRA (ekstremistų grupuotė „Airijos respublikonų armija“, – red.), tiek jūsų santaupas, tuo pat metu patogiai nekalbėdamas ir nieko nedarydamas nei dėl „Brexit“, nei dėl antisemitizmo.“ Tokios kovos laimėtojas aiškus iš anksto.“
Aišku, dar buvo ir nerealistiška leiboristų rinkimų programa „Laikas tikriems pokyčiams“.
Partija žadėjo daug – nemokamą aukštąjį mokslą, nemokamą senolių priežiūrą, nemokamą internetą, pigius traukinius, balsavimą nuo 16 metų. Ir tai tik sąrašo pradžia. Nenuostabu, kad rinkėjai greitai priėjo išvadą, jog tai tiesiog nerealu. Vienas „The Guardian“ šaltinis partijoje atviravo: „Žmonėms gal ir patiko pasiūlymai, bet žmonės manė, kad jų yra tiesiog per daug. Programa per smulki, per ilga ir skirta dešimtmečiui, o ne vieniems rinkimams.“
Nuosaikus ar corbynistas?
Kas toliau? Pats J.Corbynas patvirtino, kad trauksis: „Noriu aiškiai pasakyti, kad nevadovausiu partijai bet kokioje rinkimų kampanijoje ateityje.“ Tiesa, jis ir vėlgi dėl nieko nesigaili ir savo klaidų neįžvelgia.
Aišku, kadangi leiboristai per rinkimus pasirodė prasčiausiai nuo 1935 metų, tokia išvada – kad permainos tiesiog būtinos – tiesiog neišvengiama.
1992 metų rinkimuose toriai laimėjo 336 mandatus, o leiboristai – 271. Bet po penkerių metų leiboristai susišlavė net 418 vietų parlamente – tad viskas įmanoma.
Tai reiškia, kad Leiboristų partijos nariai kažkada – gal per kelias artimiausias savaites, gal vėliau – vėl keliaus balsuoti ir išsirinks naują lyderį. Kokį? Vieni jau sako norintys moters, kiti – žmogaus, kuris galėtų suprasti Jungtinės Karalystės etnines ir religines mažumas, neslepiančias, kad bijo B.Johnsono.
„Vis dėlto gandas leiboristų stovykloje toks, kad jo vietą 6-9 mėnesiams užims šešėlinis iždo kancleris Johnas McDonnellas. Jį irgi myli kraštutiniai kairieji, bet jis yra daug protingesnis ir ne toks bjaurus kaip Corbynas“, – 15min teigė Ch.Grantas.
Tokiu atveju leiboristai naująjį lyderį išsirinktų tik kitų metų spalį per partijos kongresą. O prieš jį iškiltų dar vienas be galo svarbus klausimas – ar J.Corbyno įpėdiniu pasišaus tapti kuris nors jo apaštalas, ar nugalės leiboristus nuosaikaus centro link sugrąžinsiantis kandidatas?
Anot Ch.Granto, pagrindiniai kandidatai iš nuosaikių leiboristų stovyklos šiuo metu yra šešėlinė užsienio reikalų sekretorė Emily Thornberry – „agresyvi, kieta, bet gana nuosaiki ir proeuropietiška politikė“ – ir Kieras Starmeris, „kuris ne toks agresyvus, rimtesnis, blaivesnis ir tiesiog geresnis“.
„Tiesa, daug kas sako, kad kita leiboristų lyderė bus moteris iš Šiaurės Anglijos, kadangi Corbynas yra vyras iš pietų.
Bet dar yra tokia Rebecca Long-Bailey. Ji šiaip yra niekas, bet ji – Johno McDonnello protežė. Taip, daugelis partijos narių dabar yra kairuoliai, bet neatmesčiau galimybės, kad leiboristai šįkart išsirinks lyderį, kuris bent jau galės įveikti torius“, – 15min teigė Ch.Grantas.
Ir, tiesą sakant, nors daug kas prognozuoja leiboristų mirtį, istorija partijai palanki. 1992 metų rinkimuose toriai laimėjo 336 mandatus, o leiboristai – 271. Bet po penkerių metų leiboristai susišlavė net 418 vietų parlamente – tad viskas įmanoma.
