Mažiausiai keturi užpuolikai, taip pat įvykdę atakas Prancūzijoje, buvo kilę iš Molenbeko rajono. Dar daugiau vietinių, kaip manoma, prisijungė prie grupuotės „Islamo valstybė“ Sirijoje ir Irake.
Užsienio žiniasklaidos – dėl jos vienadienių reportažų – ir daugumos politikų dėka Molenbekas dabar yra terorizmo Europoje sinonimas. Lygiai prieš metus per dvigubą išpuolį Briuselyje žuvo 35 žmonės, tarp jų – trys užpuolikai.
Bet žvelgiant iš arčiau, labiau pastebimos rajoną jau daugelį dešimtmečių krečiančios socialinės ir ekonominės problemos, kurios kilo po XX amžiaus deindustrializacijos.
Šis šablonas kartojasi ir kitų Europos miestų visuomenės periferijose esančiuose imigrantų rajonuose.
Arabiška atmosfera
Nors Molenbeke gyvena net 135 tautybių atstovai, o antrą ir trečią vietą pagal žmonių skaičių užima Lenkijos ir Rumunijos diasporos, multikultūriškumas nėra lengvai pastebimas.
Šis skurstantis rajonas taip pat pasižymi vienu aukščiausiu nedarbo lygiu Belgijoje net 27 procentai 15–29 metų jaunimo neturi darbo.
Tačiau galbūt akys tiesiog labiau krypsta skarų ir įvairiausių tekstilės parduotuvių, kurias dėmesingai apžiūrinėja musulmonės moterys, link, o ausys labiau girdi mašinų signalus, kuriuos spaudo marokiečiai vairuotojai.
XX amžiaus viduryje daugiausia Molenbeke gyveno italai, atvykę dirbti kasyklose.
Turbūt panašiai ir britai žvelgia į lietuvius Bektono Londoniškėse, eidami pro lietuviškus verslus.
Viename iš daugelio rytinių turgų vyrauja arabiška atmosfera – prekybininkai savo kalba rėkia kainas, o moterys apsiperka visai savaitei.
Tarp skarų, skanėstų bei daržovių stovi ir keli italų pardavėjai. Tai primena, kad XX amžiaus viduryje daugiausia Molenbeke gyveno italai, atvykę dirbti kasyklose.
„Labai daug dalykų slepiama“
Abdelis Alaoui, 58 metų marokietis, į Molenbeką gyventi atsikėlė prieš 52 metus, kai jam tebuvo šešeri.
„Mes taip pat atvykome dirbti kasyklose, kviečiami Belgijos ambasados, – pasakoja Abdelis. – Aš iki šiol atsimenu savo italų draugų ir šeimų vardus. Dabar Molenbekas, aišku, tapo arabų rajonu, nors tai ir vėl keičiasi.“
A.Alaoui net 20 metų dirbo vienos mečečių apsaugininku. Keli šimtai metrų nuo jos ir buvo sulaikytas Salahas Abdeslamas – teroristų grupuotės lyderis.
„Dirbdamas pastebėjau, kad nedaugelio jaunuolių pažiūros buvo radikalios. Bet tai buvo visiška mažuma, – teigia Abdelis. – Bet kodėl mes visi turime jaustis kalti dėl kieno nors nežmogiškumo?“
„Mus kalbinti atvažiavo net iš Japonijos“, – prideda marokietis.
Besėdint arabiškame kirpimo salone vis daugėja žmonių. Apžvelgęs juos, Abdelis taria: „Mes visi galvojame, kad labai daug dalykų yra slepiama. Tuose įvykiuose sukosi labai daug pinigų – iš kur jie?
Mes visi galvojame, kad visos tiesos dėl to, kas ir kodėl įvykdė šias atakas, nežinome.“
Sąsajos su terorizmu
Kaip skelbia vietos žiniasklaida, per praėjusius metus Belgijos policija patikrino net ketvirtadalį visų Molenbeko gyventojų ir 1,6 tūkst. rajone dirbančių nevalstybinių organizacijų.
Įtariama, kad net 51 iš šių organizacijų turi galimų sąsajų su terorizmu.
Šv. Jono Baptisto bažnyčia Molenbeko centre stipriai rėžia akį – apskilinėjusios durys, apšlapintos sienos, priterlioti grafičiai.
Šv. Jono Baptisto bažnyčia Molenbeko centre stipriai rėžia akį – apskilinėjusios durys, apšlapintos sienos, priterlioti grafičiai.
Tarp šio vaizdo ir musulmonų daugumos rajone būtų galima nupiešti tiesią ryšio liniją , tačiau verta prisiminti, kad daug kur Belgijoje infrastruktūra apleista, o paveldo objektai palikti likimo valiai.
Antai pačiame Briuselio centre stovi desakralizuota bažnyčia, ant kurios sienos primontuoti pisuarai, o prie remontuojamų Teisingumo rūmų pastatyti pastoliai ten jau kelis dešimtmečius.
Trumpas žvilgsnis į taksi garažo vidų primena apie tą tragišką praėjusių metų kovo 22-osios rytą.
Tądien niekuo dėtas taksistas atvežė būsimus sprogdintojus mirtininkus į Briuselio Zavantemo oro uostą, o netrukus sprogimai nusinešė per tuziną žmonių gyvybių. Žuvo ir du mirtininkai – trečias susisprogdinti nesugebėjo ir vėliau buvo sulaikytas.
Išsigandusi skambino mama
Karolina Ponomarenkaitė iš Vilniaus jau dvejus metus studijuoja džiazą Briuselio Karališkojoje konservatorijoje. Ji pasirinko gyventi Molenbeke dėl mažos buto nuomos kainos ir nedidelio atstumo iki Briuselio centro.
Prieš metus ji tik dėl pasikeitusių dienos planų išvengė kelionės į Malbeko metro stotį, kurioje įvyko dar vienas sprogimas.
„Mama skambino ir, sužinojusi, kad gyvenu Molenbeke, išsigando – sakė neiti į lauką“, – nusijuokia Karolina.
„Gyvenu su flamandais, o iš jų kartais jaučiasi priešiškumas užsieniečiams. Jie mėgsta „pavaryti“ ant kitataučių – esą visos problemos kyla dėl jų. Jie jaučiasi, lyg rajonas būtų užimtas“, – pasakoja lietuvė.
Ironiška, tačiau daugelis „Brexit“ rėmėjų Jungtinėje Karalystėje kartojo tuos pačius žodžius apie lietuvius ir rytų europiečius.
Norėjo daugiau suprasti
Didžioji dalis baltaodžių belgų ir užsieniečių gyvena gatvėje palei kanalą, kuris skiria Molenbeką nuo Briuselio centro. Šis kanalas buvo iškastas dar XIX amžiuje norint sujungti pramonės centrus Belgijos pietuose.
Tuo metu turtingi flamandai pramonininkai pastatė gamybos ir sandėliavimo infrastruktūrą, taip išplėsdami miestą į tą pusę, kurioje dabar ir driekiasi Molenbekas.
Šiandien ši infrastruktūra virtusi sveikų produktų parduotuvių, madingų barų ir dizaino centrų alėja.
Kaip ir Karolina, į Molenbeką keliasi vis daugiau menininkų, jaunų šeimų ir profesionalų. Juos irgi vilioja pigi nuoma ir trumpas kelias iki Briuselio centro.
Šis ruožas savotiškai žymi judančią gentrifikacijos bangą nuo Briuselio centro gilyn į Molenbeką.
Karolina: „Labai norėjau susibendrauti su musulmone mergina, nes norėjau tiesiog daugiau suprasti.“
„Labai norėjau susibendrauti su musulmone mergina, nes norėjau tiesiog daugiau suprasti“, – teigia Karolina.
Tokia proga jai atsirado per valstybinius kalbos kursus, skiriamus užsieniečiams. Į mokymus susirenka integruotis norintys imigrantai.
„Per kursus turime reikšti nuomones įvairiomis temomis. Supratau, kad tarp mūsų nėra tokių didelių skirtumų, kuriuos mes kuriame savo galvose“, – atsimena Karolina.
Tačiau mergina taip pat pasakoja, kad per flamandų televiziją dažnai rodo, kaip policija apieško kavines, o ten rūsyje atrandami slapti maldų kambariai.
„Tada tu eini pro šalį ir galvoji, kas ten?“ – priduria Karolina.
Pavojingas dėl narkotikų
Giliau Molenbeke trys žmonės įslenka pro išlaužtus vartus į apleistą gamyklų kompleksą. Šie trys belgai, kaip vėliau paaiškėja, yra Molenbeko vietiniai ir ieško metalo, kurį būtų galima parduoti.
„Atsargiai vaikščiok, po kojomis – daug panaudotų švirkštų“, – sako Pierre'as, kuris dirba ir mėsininku.
Norint surinkti pakankamai metalo, jiems reikia konkuruoti su rumunų, kurie taip pat bando pasipelnyti iš yrančios Belgijos infrastruktūros, gaujomis. Nusivylęs Pierre'as parodo į ilgą gumą, iš kurios jau išimtas vario kabelis.
Pasiknaisiojęs dideliame kalne šiukšlių, Johnas linksmai sušunka: „Sveikas atvykęs į Belgiją!“ Ir be ironijos šypsosi, rodydamas savo beveik visiškai išbyrėjusius priekinius dantis.
Per pertraukėlę tarp tokių darbų Pierre'as pareiškia, kad Molenbekas yra „tikrai pavojingas“ rajonas. Tačiau po kelių sekundžių prideda: „Žinoma, dėl narkotikų.“
