Rusijos generolų štabo parengtame karo plane buvo numatyta, kad NATO pajėgos nesikiš į vadinamąjį Ukrainos išlaisvinimą. Kodėl pasaulis turėtų baigtis branduoliniu pragaru dėl kažkokio Mariupolio? Šis apskaičiavimas veikė. Virš Ukrainos nebuvo įvesta neskraidymo zona.
Kita vertus, JAV žvalgyba tiksliai žinojo, kiek tankų, lėktuvų ir raketų turi Rusija. Jie manė, kad Ukraina bus užkariauta per kelias dienas. Amerikiečiai apsiskaičiavo. Karo baigtį nulemia ne tankai, o kareiviai. Ukrainiečiai žino, dėl ko jie kariauja. Ar tai žino rusai? Rusija pralaimi karą Ukrainoje. Išsigandę rusai palieka savo tankus ir bėga. Puolimas įstrigo, kareiviai demotyvuoti, jiems trūksta degalų ir maisto. Ryškus pavyzdys apie apgailėtiną Rusijos kariuomenės būklę yra jų maisto atsargos. Visas pasaulis nustebo išvydęs nuotraukas, kuriose nužudytų ar į nelaisvę paimtų karių maisto raciono galiojimo laikas baigėsi 2015 metais. Putino armija turi plėšikauti, kad išvengtų bado. Visa tai reiškia, kad naujoji Rusijos kariuomenė išliko senąja sovietų kariuomene – alkanųjų kariuomene.
Visa tai reiškia, kad naujoji Rusijos kariuomenė išliko senąja sovietų kariuomene – alkanųjų kariuomene.
Aš baigiau karinius mokymus kaip vertėjas Maskvos aukštojoje mokykloje. Aš esu sovietų kariuomenės atsargos karininkas – leitenantas. Niekuomet neužmiršiu priesaikos, kurią turėjau skaityti Kovrovo dalinyje: „Aš prisiekiu iki paskutinio kraujo lašo ginti socialistinę Tėvynę“. Tada pabučiavau vėliavą, ji smirdėjo rūkyta žuvimi. Mūsų vadai gėrė alų, valgė žuvį ir valėsi rankas į vėliavą. Maistas dalinyje buvo apgailėtinas, visuomet košė ir kažkoks sunkiai nusakomas gėrimas. Vaikščiodavome tuščiais skrandžiais, o sekmadieniais rengdavome reidus į artimiausią kaimą, ten mes vogdavome daržoves iš sodų, purtydavome obuolius nuo medžių ir beveik visi kentėme nuo diarėjos. Pamainos virtuvėje buvo mėgstamos, nes ten galėjai valgyti kiek panorėjęs. Atidarę troškintos mėsos skardines, pusę jų turinio slapčia suvalgydavome. Kita pusė keliaudavo ant karininkų stalo. Paprasti kareiviai mėsos negaudavo. Niekas neįsižeisdavo, niekas nemanė, kad vogti maistą iš kito žmogaus lėkštės yra žema. Juk visi taip darydavo, kai ateidavo jų eilė dirbti virtuvėje.
Kiekviena kariuomenė yra visuomenės tvarkos kvintesencija. Rusijos visuomenėje kariuomenė vaidina svarbų socialinį vaidmenį, ji yra pagrindinis „education sentimentale“ taškas. Gilesnė karinės tarnybos reikšmė glūdi nereglamentuotose elgesio taisyklėse, nelaužomose, nerašytose kariuomenės taisyklėse, vadinamose dedovščina. Kareivio vieta socialinėje hierarchijoje priklauso nuo jo ištarnauto laiko. Ilgiau ištarnavę kareiviai turi beribę valdžią prieš naujokus, kuriuos verčia kiekvieną dieną dirbti sunkiausius darbus. Jei kaip naujokas nori išgyventi, pirmiausia privalai tapti vergu, atsisakyti savo žmogiškojo orumo. Vėliau iš vergo tampi šeimininku, ateina tavo eilė mušti naujokus, šlapintis į jų batus, versti juos valgyti duoną, ant kurios užteptas batų tepalas, atimti iš namų siunčiamą maistą. Daugelis vyrų pereina šią vergų mokyklą ir šiuos įgūdžius vėliau nusineša į savo šeimas. Kasdienių konfliktų brutalumas mano šalyje gąsdina. Tolerancija – neveik nežinomas dalykas.
2006 metais Konrado Adenauerio fondas ataskaitoje „Situacija Rusijos ginkluotosiose pajėgose“ paskelbė, kad čia kasmet įvykdoma apie 130 000 nusikaltimų. Baudžiamosios bylos buvo iškeltos prieš 15 700 kareivių ir karininkų, 15 000 jų buvo nuteisti už ginklų, technologijų, įrangos, finansų vagystes, daugiau kaip tūkstančiui kareivių ir pareigūnų buvo skirtos laisvės atėmimo bausmės. 40 proc. visų nusikaltimų – susiję su fizine prievarta. Kiekvieną mėnesį (taikos metu!) vidutiniškai 88 kareiviai ir karininkai mirdavo, tai reiškia – kad 1064 per metus. 276 iš jų nusižudė, 16 patyrę smurtą iš vadų ir kitų karių.
Tai – skaičiai iš atvirųjų šaltinių. Vėliau prasidėjo Putino kariuomenės reforma. Opozicinis leidinys „Novaja Gazeta“ skelbia, kad pastaraisiais metais tokie duomenys įslaptinti. Gynybos ministras ne kartą prisiekė, kad dedovščina kariuomenėje išgyvendinta. Kad tai netiesa, rodo reguliariai pasirodantys pranešimai apie kareivius, apšaudančius savo vadinamuosius ginklo brolius ir pabėgančius nuo jų. Tiesa, reikia pastebėti, kad kariuomenė Rusijoje atlieka ir civilizuojantį vaidmenį. 2006 metų vasario 15 dieną tuometinis gynybos ministras Sergejus Ivanovas Dūmoje paskelbė: „Daug šauktinių pirmą kartą gyvenime mato tualeto klozetą, dantų šepetėlį ir valgį tris kartus per dieną. Todėl nėra lengva mokyti tokius karius.“
Daugybės karo veteranų pasakojimai liudija tą patį Rusijos kariuomenės vaizdą: alkis ir korupcija.
Kas sakė, kad kiekvienai kartai reikia savo karo? Rusijoje tai tiesa. Du mano draugai žuvo Afganistane. Kita karta turėjo dalyvauti kare Čečėnijoje. Daugybės karo veteranų pasakojimai liudija tą patį Rusijos kariuomenės vaizdą: alkis ir korupcija. Buvo įprasta, kad vadai parduodavo ginklus ir informaciją čečėnams, kitais žodžiais tariant – savo pačių karių gyvybes. Gerai žinomas žurnalistas Arkadijus Babčenka, kuris pats kariavo Čečėnijoje, taip suformulavo dabar garsiu tapusį Rusijos kariuomenės moralės principą: „Tavo tėvynė visuomet tave išduos, sūnau, visada.“
Dabar nauja karta turi savo karą. Modernios, kovai pasirengusios armijos įvaizdis pasirodė tesanti Putino saviapgaulės propaganda. Visas kriminalinis režimas, paremtas korupcija ir valstybės lėšų švaistymu, visų pirma, lietė milžiniškas kariuomenės reformai skirtas lėšas. Neskaidri pinigų paskirstymo praktika nulėmė, kad reformos žlugo. Didžiulės išlaidos ginkluotei nepakeitė kritinės kariuomenės būklės. Garsiai nuskambėjo gėdingas ginklų pramonės epizodas, kuomet 2015 metų karinio parado Raudonojoje aikštėje metu naujos kartos „Armata T-14“ tankas sugedo ir jį teko nuvilkti. Šios naujos ginkluotės vystymas buvo sustabdytas. Daugybė ginkluotės yra pasenusi ir atkeliauja dar iš sovietinių laikų.
Kalbant apie karą Ukrainoje, naudojama ta pati išbandyta taktika kaip ir kituose karuose: nenuilstamai siųsti į kovas kareivių masę. Lyginant su visu civilizuotu pasauliu, Rusija turi šį pranašumą: Putinui nerūpi, kiek tūkstančių ar dešimčių tūkstančių kareivių jis paaukos. Garsusis „pergalės maršalas“ Georgijus Žukovas tai apibūdino aiškiausiai: „Nesvarbu. Rusijos moterys prigimdys naujų karių.“ Putinas atsisakė pasiūlymo pergabenti žuvusių Rusijos kareivių kūnus iš Ukrainos į Rusiją. Tai viskas, ką galima pasakyti apie valdžios ir jos žmonių santykius mano šalyje. Kuomet aš galvojau, kaip man parašyti šį tekstą apie Rusijos kariuomenę ir jos kareivius, priėjo mano sūnus ir paklausė: „Tėti, kodėl graikų pėstininkas mūšio lauke buvo stipresnis nei dešimt Persijos karaliaus samdinių?“ Aš atsakiau: „Nes jis buvo laisvas pilietis, ginantis savo laisvę. O jie buvo vergai.“
M.Šiškinas yra žymus rusų rašytojas, pelnęs svarbiausias literatūrines šios šalies premijas. Jis šiuo metu gyvena Šveicarijoje ir jau daugybę metų kritikuoja V.Putino režimą, o rašydamas apie įsiveržimą į Ukrainą jis sakė, kad „Putinas vykdo siaubingus nusikaltimus mano žmonių, mano šalies ir mano vardu“.