Migrantų krizė: pasienyje įstrigęs irakietis teigia, kad baltarusių pareigūnai verčia eiti į Lenkiją

Irako kurdui Amirui – 21-eri. Į Baltarusiją jis atvyko neseniai su savo 49-erių metų mama ir dviem 20-ties ir 12-os metų broliais.

„Mano šalyje nėra gyvenimo: nėra maisto, nėra vandens, – skundžiasi Amiras. – Dėl to aš ir tūkstančiai mano brolių pasirinkome tokį kelią – pabandyti patekti į Europos Sąjungą. Aš, mano mama ir broliai tikimės, kad mūsų šalis Europoje – Vokietija, būtent į ją mes norime patekti“.

Amiro teigimu, į Baltarusiją jis ir jo šeima pateko legaliai, atskrido lėktuvu. Dokumentams sutvarkyti prireikė šešių dienų. Jis tikina, kad už kiekvieną žmogų šeima sumokėjo po 3 tūkstančius dolerių.

„Iš pradžių bandžiau gauti legalią vizą į Lenkiją, – sako Amiras. – Norėjau į šią šalį patekti legaliai. Tačiau Irako kurdams tokios vizos neišduodamos. Dėl to nusprendėme patekti į ES per Baltarusiją“.

Iš Minsko drauge su kitais migrantais prie pasienio jie atvažiavo taksi, o paskui ėjo pėsčiomis. Dabar Amiro šeima su kitais migrantais įsikūrė miške tiesiai prieš sieną. Amiro manymu, stovykloje yra 2500-3000 žmonių. Jis tikina, kad migrantai nesiima agresyvių veiksmų.

Migrantai Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje

+13

„Mes tiesiog stovime prie sienos, – sako jis. – Mes norime, kad Lenkijos pareigūnai padėtų mums ir atvertų sieną. Bet dabar jie elgiasi blogai. Kai aš su kitais pradėjau eiti link jų, jie ėmė atakuoti mus ašarinėmis dujomis. Tuo pat metu baltarusių pasieniečiai jėga verčia mus eiti į Lenkiją, dėl to mes negalime likti Baltarusijoje“.

Amiras sako, kad nežino, kas bus toliau.

„Aš nieko nevalgiau jau dvi dienas, – pasakoja vaikinas. – Visą maistą, kurį turime, atiduodu broliams ir mamai, kad jie nebadautų. Be to, čia yra tūkstančiai kitų žmonių, kuriems irgi reikia maisto. Trečią parą nemiegu, nes labai šalta – padedu sušilti savo broliams. Viskas, ko dabar noriu, – pagaliau pereiti sieną ir įgyvendinti mano mamos svajonę – pasiekti Vokietiją“.