Minint 60 metų draugystės sukaktį, Prancūzijos ir Vokietijos santykiai išgyvena krizę

Vokietijos kancleris Olafas Scholzas sausio 22-ąją turėtų atvykti į Paryžių ir susitikti su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu.

Abu lyderiai tuomet turėtų vadovauti bendram vyriausybės posėdžiui, skirtam 1963 metų sausio 22 dieną pasirašytai Eliziejaus sutarčiai paminėti.

Tačiau jųdviejų ryšiai geriausiu atveju vertinami kaip nuoširdūs.

„Scholzas apskritai nėra labai europietiškas, jis kur kas labiau laikosi „Vokietija – pirmiausia“, kurso, šią savaitę žurnalistams sakė vienas aukšto rango E.Macrono „Renesanso“ partijos narys, prašęs neskelbti jo pavardės.

Paryžiuje vyrauja požiūris, kad Vokietija „nesidomi Prancūzijos ir Vokietijos santykiais“, sakė Vokietijos užsienio ryšių tarybos (DGAP) Berlyne tyrėjas Jacobas Rossas.

Tokia dinamika atsispindi ir visuomenės akyse – bendrovės „Ipsos“ šią savaitę surengta apklausa rodo, kad 36 proc. prancūzų ir 39 proc. vokiečių mano, jog valstybių tarpusavio santykiai pablogėjo.

Tačiau 1963-iųjų sutarties, kurią Paryžiuje pasirašė pokario lyderiai Konradas Adenaueris ir Charles'is de Gaulle'is, palikimas išlieka svarbus visose srityse – nuo karinio bendradarbiavimo iki jaunimo mainų.

Svarbus bendradarbiavimas

Didžioji dauguma abiejų šalių gyventojų mano, kad Prancūzijos ir Vokietijos bendradarbiavimas yra gyvybiškai svarbus Europos Sąjungai.

Pirmoji E.Macrono kadencija, prasidėjusi 2017 metais, pasižymėjo entuziastingu veržlumu – vykdydamas kartais skausmingas ir nepopuliarias reformas, centristų lyderis mėgino atkurti Prancūzijos ekonominį patikimumą Berlyne ir Briuselyje.

Galiausiai jo šilti ryšiai su O.Scholzo pirmtake Angela Merkel padėjo užtikrinti precedento neturintį Europos atsaką į COVID-19 krizę.

Vis daugiau pasitikėjimo savimi įgaunantis E.Macronas taip pat stengiasi užmegzti draugystę ir su kitais žemyno partneriais. 2021 metais jis pasirašė dvišales sutartis su Italija ir Graikija, o šią savaitę – dar vieną sutartį su Ispanija.

„Jei dabar su Vokietija bus sunku ir nebus tokios pažangos, kokios galbūt jis tikėjosi, jis bandys rasti alternatyvių partnerių“, – sakė J.Rossas.

Ukraina

Paryžiaus ir Berlyno nesutarimai išryškėjo po praėjusių metų vasarį prasidėjusios Maskvos invazijos į Ukrainą.

Iš pradžių abi šalys vengė konflikto su Rusija – pagrindine gamtinių dujų tiekėja Vokietijai, Prancūzijos laikyta svarbia pasaulinės arenos žaidėja.

Tačiau didėjant karo aukoms, praėjusį balandį Prancūzija išsiuntė į Ukrainą galingą mobiliąją artileriją, padarydama tai anksčiau už vokiečius. Tuo metu šį mėnesį šalis paskelbė apie lengvųjų tankų tiekimą, taip pat aplenkdama Vašingtoną ir Berlyną, kiek vėliau nusprendusius Kyjivui nusiųsti šarvuočių.

O.Scholzo Socialdemokratų partijos (SPD) generalinis sekretorius Larsas Klingbeilas praėjusią savaitę laikraščiui „Die Zeit“ skundėsi, kad pasiųsta žinutė „tikrai būtų buvusi dar stipresnė, jei visos trys šalys apie savo sprendimą būtų paskelbusios vienu metu“.

Prancūzija, kaip ir Jungtinė Karalystė bei Lenkija, spaudžia Berlyną pristatyti Kyjivui modernius kovinius tankus „Leopard 2“ arba bent jau leisti šį užsienyje plačiai parduodamą vokišką modelį reeksportuoti.

Daugelis apžvalgininkų tikėjosi, kad Vokietijos ir Prancūzijos planai bendradarbiauti dėl naujos kartos tankų ir naikintuvų įgaus didesnį pagreitį po to, kai karas paskatino O.Scholzą paskelbti „naują erą“ gynybos politikoje.

Tačiau „net ir patiriant įtampą dėl įvykių Ukrainoje, matyt, nėra didelio judesio“, o sutartys dėl kito tankų plėtros etapo vis dar nepasirašytos, teigė J.Rossas.

Prancūzija taip pat buvo išbraukta iš Vokietijos vadovaujamos Europos priešraketinės gynybos programos „Sky Shield“, kurioje, kaip tikimasi, bus naudojama Vokietijoje ir JAV, o ne Italijoje ar Prancūzijoje pagaminta įranga.

Iš dalies šį atotrūkį nulėmė išsiskiriančios abiejų šalių strateginės perspektyvos.

Dalis Prancūzijos elito, akcentuojančio nepriklausomą branduolinio atgrasymo priemonę ir vietą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, vis dar mano, kad jų šalis yra „didelė galybė, galbūt vidutinio dydžio, bet vis dar lygiavertė kitoms narėms“ stipriausiųjų klube, teigė J.Rossas.

Vokietija, priešingai, iš esmės džiaugiasi galėdama geopolitiką palikti kitiems. Ji saugoma Jungtinių Valstijų, kurios šalies teritorijoje vis dar dislokavusios branduolinių ginklų ir beveik 40 tūkst. karių.

Santykiai „mažiau tikri“

Berlynui „viskas tapo labai sudėtinga, nes Vokietijos ekonominis ir politinis modelis yra išbandomas“, sakė buvęs Prancūzijos ambasadorius Berlyne Maurice'as Gourdault-Montagne'as.

Ypač pavojingas būtų bet koks Kinijos žingsnis Taivane – baiminamasi, kad Pekinas gali pasekti Rusijos, užpuolusios Ukrainą, pavyzdžiu. Tai sužlugdytų dar vienus gyvybiškai svarbius Vokietijos prekybinius santykius su viena iš didžiųjų valstybių.

Kai kas Berlyne šiuo metu siekia diversifikuoti šalies užsienio rinkas.

„Turime suvokti kad... gali ateiti laikas, kai Kinija peržengs savo ribas“, – dienraščiui „Die Zeit“ sakė L.Klingbeilas.

Žvelgiant į kaimyninę aplinką, Vokietijos partneriai Europoje stengiasi parodyti Berlynui, kad jis negali laviruoti tarp savo ekonominių interesų kaip papuola.

Praėjusiais metais Prancūzija ir kitos kaimynės sukėlė triukšmą, baimindamosi, kad Vokietijos 200 mlrd. eurų vertės pasiūlymas subsidijuoti energijos kainas savo vartotojams išstums jas iš rinkos.

Pasak M.Gourdault-Montagne, bene didžiausią nerimą kelia tai, kad paprastiems prancūzams ir vokiečiams „santykiai tapo mažiau tikri“ ir „prarado dalį savo jausmo“.

Vis mažiau žmonių abejose šalyse mokosi viena kitos kalbų, pabrėžė J.Rossas.

„Po 10, 15 ar 20 metų... mažiau žmonių galės plėtoti gilų supratimą apie šalį partnerę“, – perspėjo jis.