Jo padėjėja Sabina Tančevova sakė, kad V.Havelas po ilgos ligos mirė sekmadienį ryte, savo užmiesčio name Čekijos šiaurėje.
„Taip, taip tiesa“, – sakė ji.
V.Havelas buvo pirmasis demokratiškai išrinktas Čekoslovakijos prezidentas – žmonės jį išsirinko po taikios „aksominės revoliucijos“, kuri užbaigė keturis dešimtmečius trukusias režimo – jo praminto „Absurdistanu“ – represijas.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Vaclavas Havelas su „Solidarumo“ atstovu Zbigniewu Janasu 1989 metais. |
Kaip prezidentas jis prižiūrėjo duobėtą šalies perėjimą prie demokratijos ir laisvosios rinkos ekonomikos, taip pat – taikų Čekoslovakijos skilimą 1993 metais į Čekiją ir Slovakiją.
Šį buvusį disidentą nuo pat 1996-ųjų, kai jam per operaciją vėžiui sustabdyti buvo pašalinta dalis plaučio, vargino kvėpavimo problemos.
„Paskutinę jo (gyvenimo) akimirką su juo buvo žmona Dagmar, drauge su viena vienuolių, kurios pastaraisiais mėnesiais juo rūpinosi“, – sakė S.Tančevova.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vaclavas Havelas |
Net ir pasitraukęs iš prezidento posto šis miniatiūrinio sudėjimo čekas liko pasaulinė figūra. Jis buvo dalis „naujosios Europos“, kaip ją pavadino tuometinis JAV gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas, – ją sudarė buvusios komunistinės valstybės, kurios parėmė JAV, kai „senosios Europos“ šalys nepritarė 2003 metų invazijai į Iraką.
Anksčiau intensyviai rūkydavęs V.Havelas ilgą laiką – nuo pat komunistų kalėjimuose praleistų metų – turėjo chroniškų kvėpavimo sistemos problemų. 2009-ųjų sausio 12 dieną jis Prahoje buvo paguldytas į ligoninę dėl detaliai neapibūdinamo uždegimo, o po nedidelės gerklės operacijos jam buvo sutrikęs kvėpavimas.
V.Havelas iš prezidento posto pasitraukė 2003-iaisiais – praėjus 10-čiai metų po Čekoslovakijos subyrėjimo ir vos keli mėnesiai prieš Čekijos ir Slovakijos įstojimą į Europos Sąjungą (ES). Jam priskiriami nuopelnai dėl sąlygų Čekijos stojimui parengimo, be to, jis buvo prezidentas, kai šalis 1999 metais įstojo į NATO.
V.Havelas, drovus knygų rijikas retais ūsais ir susitaršiusiais plaukais, tapo žmonių galios taikiai įveikti totalitarinę valdžią simboliu.
„Tiesa ir meilė turi įveikti melą ir neapykantą“, – kartą pasakė V.Havelas. Tie žodžiai tapo jo revoliuciniu moto, pagal kurį jis, kaip pats sakė, visuomet stengdavosi gyventi.
V.Havelas kelis kartus buvo nominuotas Nobelio taikos premijai ir atsiėmė dešimtis kitų garbingų pasaulinės reikšmės apdovanojimų, kurie buvo paskirti už jo, kaip pasaulinio sąžinės ambasadoriaus, pastangas ginti paniekintuosius nuo Darfūro iki Mianmaro.
Tarp daugybės jo apdovanojimų yra prestižinė Švedijos Olofo Palme premija ir garbingiausias civilinis JAV apdovanojimas – Prezidento laisvės medalis, kurį tuometinis JAV prezidentas George'as W.Bushas jam įteikė už tai, kad jis esąs „vienas didžiųjų laisvės didvyrių“.
Jis buvo prisiekęs kovotojas už taiką, o tarp jo didvyrių buvo roko atlikėjai, tokie kaip Frankas Zappa. Jis niekada nebuvo visiškai išsižadėjęs „gėlių vaiko“ praeities ir dažnai prie savo parašo nupiešdavo mažytę širdelę.
2008 metų spalį, duodamas interviu naujienų agentūrai AP, V.Havelas smerkė Rusiją, kurios pajėgos dviem mėnesiais anksčiau įsiveržė į Gruziją, ir perspėjo Europos Sąjungos (ES) lyderius, jog mėginimas pataikauti Maskvai būtų klaida.
„Neturėtume apsimesti nieko nepastebintys... Tai didelis išbandymas Vakarams“, – sakė jis.
V.Havelas taip pat sakė pasaulinę ekonomikos krizę laikantis perspėjimu vaikantis klestėjimo neužmiršti esminių žmogiškųjų vertybių.
„Tai perspėjimas dėl minties, neva mes suprantame pasaulį; neva mes žinome, kaip viskas veikia“, – jis sakė AP savo biure Prahoje. Jo ankšta darbo vieta visada būdavo apkrauta knygomis, pjesėmis ir su roko muzikantais susiję atmintini daiktai.
„Diktatūros ritualas“
V.Havelas išgarsėjo po 1968 metų Sovietų Sąjungos vadovaujamos invazijos, kuri sutriuškino Prahos pavasario reformas, pradėtas Aleksandro Dubčeko ir kitų liberalių pažiūrų komunistų tuometėje Čekoslovakijoje.
V.Havelo pjesės buvo uždraustos griežtąją liniją palaikančių Maskvos statytinių, kurie stengėsi užgniaužti bet kokias nepaklusnumo apraiškas. Tačiau jis nesiliovė rašęs ir pogrindyje sukūrė kelias apybraižas, nenusileidžiančias Sovietų Sąjungos disidento Andrejaus Sacharovo darbams ir tapusiomis vienomis iš kandžiausių ir iškalbingiausių analizių, atskleidžiančių komunizmo poveikį visuomenei ir asmenybei.
Šmėkla klaidžioja Rytų Europoje: pamėklė to, kas Vakaruose vadinama kitokia nuomone
Viena iš geriausiai žinomų jo esė – 1978 metais parašyta „Bejėgių galia“ (Moc bezmocnych), kurios pavadinimas šelmiškai pasiskolinta iš XIX šimtmečio viduryje sukurto „Komunistų manifesto“.
„Šmėkla klaidžioja Rytų Europoje: pamėklė to, kas Vakaruose vadinama kitokia nuomone“, – rašė jis.
Šioje apybraižoje V.Havelas nagrinėjo „diktatūros ritualą“ – sustingusią sovietinio bloko sistemą Leonido Brežnevo laikais, taip pat kėlė prielaidą, kas nutiktų, jeigu eilinis daržovių pardavėjas liautųsi kartojęs komunistinius šūkius ir pradėtų „gyventi tiesoje“, iš naujo atrasdamas „savo nuslopintą tapatybę ir orumą“.
Daug kartų buvo suimtas
V.Havelas iš savo patirties puikiai žinojo, ką reiškia slopinimas.
Jis gimė 1936 metų spalio 5 dieną Prahoje, turtingoje šeimoje, kuri neteko beveik viso turto per komunistų 1948 metais įvykdytą nacionalizaciją. V.Havelui nebuvo leista studijuoti, todėl jis mokėsi vakarinėje mokykloje ir pradėjo dirbti teatre kaip scenos darbininkas.
Į politikos aktyvistų veiklą jis rimtai įsitraukė 1977 metų sausį, kai tapo vienu iš žmogaus teisių manifesto „Chartija 77“ (Charta 77) autorių, o ši kova sulaukė didėjančio susidomėjimo Vakarų šalyse.
V.Havelas buvo daug kartų suimtas ir ketverius metus praleido komunistinio režimo kalėjimuose. Jo laiškai iš kalėjimo, rašyti žmonai, tapo vienais iš labiausiai žinomų jo kūrinių. Vėliau išleistuose knygoje „Laiškai Olgai“ tekstuose gili filosofija persipina su rimtais patarimais savo sutuoktinei, kurią jis laikė savo mokytoja ir geriausia drauge, kuri toleruodavo jo nesantuokinius romanus ir kitas silpnybes.
Įvykiai 1988 metų rugpjūtį, minint Varšuvos pakto pajėgų invazijos 20-ąsias metines, pirmąkart parodė, kad V.Havelas ir jo draugai gali kada nors pakeisti beveidžius komunistinio režimo pareigūnus, kurie jį kalino.
Tūkstančiai žmonių, daugiausiai jaunimo, dalyvavo eitynėse Prahos centre, skanduodami V.Havelo, taip pat šio dramaturgo didvyrio – filosofo Tomašo Garrigue'o Masaryko, kuris tapo pirmuoju Čekoslovakijos prezidentu 1918 metais – vardus.
V.Havelo areštas per 1989 metų sausį vykusį kitą gatvės protestą ir vėlesnis teismas sukėlė pasipiktinimą jo šalyje ir užsienyje. Spaudimas imtis pokyčių buvo toks stiprus, kad komunistai jį paleido gegužę.
Tų pačių metų rudenį komunistiniai režimai pradėjo braškėti visoje Rytų Europoje, o lapkritį griuvo Berlyno siena. Praėjus aštuonioms dienoms po šio įvykio, komunistinė milicija žiauriai išvaikė tūkstančių Prahos studentų demonstraciją.
Tai buvo ženklas, kurio laukė V.Havelas ir jo šalis. Per dvi paras buvo įkurtas naujas platus opozicijos judėjimas, o trečiąją dieną šimtai tūkstančių čekų ir slovakų išėjo į gatves.
Per tris audringas savaites komunistų valdymas buvo palaužtas. Roko grupė „The Rolling Stones“ kartu su savo lyderiu Micku Jaggeriu atvyko tuo pat metu, kai buvo išvedama Sovietų Sąjungos armija. Plakatai Prahoje skelbė: „Tankai rieda lauk - „Stones“ rieda čionai“.
Išrinko prezidentu
1989 metų gruodžio 29 dieną V.Havelas buvo išrinktas Čekoslovakijos prezidentu šalies parlamento, kuriame vis dar dominavo komunistai. Po trejų metų jis kreipėsi į tautą Naujųjų metų išvakarėse: „Iš talentingų ir savarankiškų žmonių režimas mus buvo pavertęs mažais sraigteliais baisingai didelėje tarškančioje ir dvokiančioje mašinoje.“
Nors V.Havelas tebebuvo laikomas moralės balsu, kai smerkdavo savo visuomenės trūkumus demokratinėje santvarkoje, jis galiausiai pasidavė politikos ir valdančiųjų spaudimui. Jo šūkiu tapę žodžiai – „ką galvoja širdis, taria liežuvis“ – turėjo būti pritaikyti prie kasdienės rutinos.
Be to, gyvenimas po revoliucijos atnešė daug iššūkių.
1992 metų liepą tapo aišku, kad Čekoslovakijos federacija skils. Laikydamas tai asmenine nesėkme, V.Havelas atsistatydino iš prezidento posto.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vaclavas Havelas su žmona Dagmar Veškrnova |
Tačiau jis tebebuvo populiarus ir buvo išrinktas naujosios Čekijos Respublikos prezidentu, nesulaukęs varžovų.
V.Havelas buvo smulkaus sudėjimo, tačiau jo gyvas būdas ir sąmojis galėjo pripildyti didžiausias sales. Netgi gyvenimo pabaigoje jis išlaikė dalį savo valiūkiškumo ir berniokiško linksmumo, savo kalbose lengvai nukrypdamas nuo filosofijos į juokus arba paprasčiausias senas Prahos apkalbas.
1996 metų gruodį, praėjus 11 mėnesių po jo pirmosios žmonos Olgos Havlovos mirties nuo vėžio, jam buvo pašalintas trečdalis dešiniojo plaučio kartu su 15 milimetrų piktybiniu augliu.
V.Havelas atsisakė rūkymo ir susituokė su Dagmar Veškrnova – įspūdingos išvaizdos aktorę, kuri buvo 20 metų už jį jaunesnė.
Būdamas prezidentu V.Havelas išlaikė didžiulį prestižą, tačiau turėjo mažai valdžios, o jo įvaizdis nukentėjo vėlesniais metais, kai žmonės suvokė sunkumus, kylančiu jų postkomunistinėje visuomenėje.
Jo pastangos sutaikyti besivaržančius politikus daugelio buvo vertinamos kaip su konstitucija besikertantis kišimasis, o jo raginimai politikos lyderiams kurti „pilietinę visuomenę“, pagrįstą pagarba, tolerancija ir asmenine atsakomybe, dažniausiai likdavo neatsakyti.
Teatras vėl tapo didžiuoju pomėgiu
Žiniasklaidos kritika V.Havelui, kadaise atrodžiusi neįsivaizduojama, tapo nepaliaujama. Rimti dienraščiai reiškė abejones dėl jo politinių vizijų, o bulvarinė žiniasklaida taršė buvusio lyderio privatų gyvenimą, ypač kai jis susituokė su akį rėžiančia antrąją žmona.
V.Havelas pripažino, kad vidaus politika jam sekėsi geriau negu ryšiai su užsieniu. Tačiau kai Čekija 1999 metų kovą įstojo į NATO, o 2004 metų gegužę – į Europos Sąjungą, jo svajonės pagaliau išsipildė.
„Negaliu atsidžiaugti, kad gyvenu šiais laikais ir galiu tame dalyvauti“, – sakė jis.
2008 metų pradžioje V.Havelas grįžo prie savo pirmosios meilės - dramaturgijos. Jis išleido naują pjesę „Išvykimas“ (Odchazeni), pasakojančią apie savo postą paliekančio lyderio išgyvenimus, o šis kūrinys sulaukė kritikų pripažinimo.
V.Havelas sakė AP, kad teatras vėl tapo jo didžiuoju pomėgiu.
„Mano grįžimas į sceną nebuvo lengvas, – aiškino jis. – Neįprasta, kad žmogus, susijęs su teatru, taptų prezidentu, o vėliau grįžtų atgal.“
