Italijos prezidentas Giorgio Napolitano savo pirmtaką pavadino „protagonistu demokratiniame politiniame gyvenime“ ir „moralinio principingumo“ pavyzdžiu.
Kol kas nėra pranešimų, kokia buvo O.L.Scalfaro mirties priežastis.
O.L.Scalfaro dirbo virtinėje prestižinių postų, kol tapo Italijos devintuoju pokario prezidentu. Šis vaidmuo yra daugiausia reprezentacinis, bet šaliai turi didelę reikšmę kaip tam tikras moralinis kompasas.
O.L.Scalfaro savo prezidentavimo metais – 1992–1999-aisiais – būdavo dažnai kviečiamas spręsti nuolat pasikartojančių šalies politinių krizių ir turėdavo arba skirti naują premjerą, arba sušaukti pirmalaikius rinkimus. Kartą Italijos nestabilią politinę situaciją jis pavadino patologine.
O.L.Scalfaro – iš Novaros miesto šalies šiaurėje kilęs uolus katalikas, Milano katalikiškajame universitete išsilavinimą įgijęs teisininkas – karo metais padėdavo kalintiems antifašistams ir jų šeimoms, o 1946-aisiais buvo išrinktas į asamblėją, kuri parašė 1947-aisiais paskelbtos Italijos Respublikos konstituciją.
Per pirmuosius visuotinius Respublikos rinkimus 1948 metais jis buvo išrinktas į Deputatų Rūmus ir buvo deputatas iki pat išrinkimo prezidentu 1992-aisiais.
Jis taip pat buvo vienas žmonių, įkūrusių Krikščionių demokratų partiją, kuri dešimtmečius buvo įtakingiausia Italijos politinė jėga, kol 10-ojo dešimtmečio pradžioje dėl korupcijos skandalų nutraukė savo veiklą.
Baigęs prezidento kadenciją O.L.Scalfaro tapo senatoriumi iki gyvos galvos.
Karo metais jis neteko žmonos ir vėliau niekada nevedė antrą kartą. O.L.Scalfaro turi dukterį Marianną.
