Disidentas iš kalėjimo į ligoninę buvo nugabentas praėjusį mėnesį. Jį ten aplankė užsienio medikai iš Vokietijos ir JAV, kurie teigė, kad Liu Xiaobo atlaikytų kelionę į Vakarus, ir siūlė gydymą.
Nežinia, ar Pekinas būtų sutikęs išleisti ligonį: šiaip ar taip, tai jau nėra svarbu. Iki šiol Kinija tikino, kad disidentui suteikiamas „geriausias įmanomas“ gydymas.
Liu Xiaobo buvo suimtas 2008 metais, kai kartu su kitais parengė drąsią peticiją „Charter 08“, raginančią Pekiną užtikrinti pagrindines žmogaus teises ir reformuoti komunistinės Kinijos vienpartinę sistemą.
2009 metais Liu Xiaobo buvo nuteistas 11 metų kalėjimo už „ardomąją veiklą“. Per 2010 metais Osle surengtą Nobelio premijos įteikimo ceremoniją aktyvistui atstovavo tuščia kėdė.
Nors Liu Xiaobo mirė ligoninėje, oficialiai jis atliko kalinimo bausmę. Tad dabar jis tapo antru nelaisvėje mirusiu Nobelio taikos premijos laureatu po Vokietijos žurnalisto ir pacifisto Carlo von Ossietzky, kuris mirė suimtas nacių ligoninėje 1938 metais.
Išleisti Liu Xiaobo raginusi Vokietijos vyriausybė šią savaitę viešai suabejojo, ar vėžio disidentui nereikėjo diagnozuoti ir pradėti gydyti kur kas anksčiau.
Už grotų Liu Xiaobo praleido beveik ketvirtadalį savo gyvenimo. Vėlyvosios stadijos kepenų vėžys jam buvo diagnozuotas tik šių metų gegužę.
H.Maasas: „Jo taikus pasipriešinimas pavertė jį didvyriu kovoje už demokratiją ir žmogaus teises. Tegul ilsi ramybėje.“
Nobelio komitetas ketvirtadienį pareiškė, kad Kinijos vyriausybė yra atsakinga Liu Xiaobo „pirmalaikės“ mirties.
„Mus labai jaudina tai, kad Liu Xiaobo nebuvo perkeltas į įstaigą, kur jam būtų buvusi suteiktas tinkamas gydymas dar iki beviltiškos jo ligos būklės“, – sakoma pranešime.
„Kinijos vyriausybei tenka didelė atsakomybė dėl per ankstyvos jo mirties“, – pabrėžiama Nobelio komiteto pranešime.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel Liu Xiaobo pavadino „drąsiu kovotoju už žmogaus teises“.
„Gedžiu Liu Xiaobo – drąsaus kovotojo už žmogaus teises ir išraiškos laisvę, – A.Merkel vardu parašė kanclerės atstovas Steffenas Seibertas tviteryje. – Nuoširdžiausia užuojauta jo šeimai“.
Tuo metu Vokietijos teisingumo ministras Heiko Maasas Liu Xiaobo pavadino „didvyriu kovoje už demokratiją“.
„Jo taikus pasipriešinimas pavertė jį didvyriu kovoje už demokratiją ir žmogaus teises. Tegul ilsi ramybėje“, – parašė H.Maasas savo paskyroje socialiniame tinkle „Twitter“.
Kritikos ir sielvarto banga
Žinia apie Liu Xiaobo mirtį visame pasaulyje sukėlė sielvarto ir pasipiktinimo tuo, kaip su disidentu buvo elgiamasi, bangą.
„Man taip sunku. Nežinau, ką galiu pasakyti, – verkdama teigė ilgametė velionio draugė, tremtyje gyvenanti kinė Tienchi Martin-Liao. – Nekenčiu šios vyriausybės. Esu įsiutusi – ne aš viena. Tai ne tik liūdesys. Tai ir įsiūtis. Kaip režimas gali taip elgtis su tokiu žmogumi kaip Liu Xiaobo?
Tai nepakenčiama, tai įeis į istoriją. Niekas negali pamiršti, ką padarė ši vyriausybė ir Xi Jinpingo administracija. Tai neatleidžiama, tai tikrai neatleidžiama.“
Beveik tris dešimtmečius su disidentu artimai bendravęs prodemokratiško žurnalo „Beijing Spring“ redaktorius Hu Pingas pridūrė: „Liu Xiaobo yra nemirtingas, nesvarbu, ar gyvas, ir miręs. Jis – didis žmogus, šventasis.“
Kinijos vykdytą Liu Xiaobo persekiojimą bei įkalinimą pasmerkė ir „Amnesty International“ aktyvistas Patrickas Poonas: „Jo mirtis parodo, kokia liūdna politinių disidentų realybė Kinijoje.“
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pareiškė užuojautą mirusio Liu Xiaobo artimiesiems tinkle „Twitter“. Priekaištų Kinijos pareigūnams jis neišsakė.
Grįžo iš Niujorko į Pekiną dalyvauti protestuose
Liu Xiaobo gimė 1955 metais šiaurinėje Kinijos Dzilino provincijoje. Jis priklausė pirmajai kinų studentų kartai, kuri galėjo pradėti studijas vėl duris po Mao Zedongo Kultūrinės revoliucijos atvėrusiuose universitetuose.
Jis studijavo kinų literatūrą ir vėliau buvo laikomas iškiliu rašytoju bei viešuoju intelektualu.
Kai Pekine 1989 metų pavasarį kilo demokratiniai protestai, pasibaigę skerdynėmis Tiananmenio aikštėje, Liu Xiaobo dėstė Niujorke, bet nusprendė grįžti į Kiniją, nors anksčiau beveik nerodė susidomėjimo politika.
„Jis pamanė: „Tai yra tai, kur man reikia būti, kur man reikia įnešti indėlį. Tad aš keliauju ten.“, – sakė Kalifornijos universiteto profesorius, disidentą pažinojęs kinų literatūros ekspertas Perry Linkas.
Liu Xiaobo parskrido į Pekiną ir pasuko tiesiai į Tiananmenio aikštę, kur ėmėsi vadovauti protestams. Jis inicijavo bado streiką, kur vyko, kol kariuomenė nesurengė aikštės šturmo – žuvo šimtai, jei ne tūkstančiai žmonių. Tikslus aukų skaičius nežinomas iki šiol.
Vyras beveik dvejiems metams atsidūrė kalėjime. Paleistas jis vis garsiau kalbėjo apie autoritarizmą Pekine, tiesa, ragino su tironija kovoti taikiai.
2008-aisiais režimo rūstybę Liu Xiaobo užsitraukė su kitais disidentais paskelbdamas drąsią peticiją „Charter 08“ – šį dokumentą, raginusį Kiniją užtikrinti pagrindines žmogaus teises, įkvėpė „Charter 77“, kurią prieš 40 metų išleido tuometės Čekoslovakijos disidentai.
Pareigūnams ši peticija visiškai nepatiko. Ji dar nė nebuvo paskelbta, kai Liu Xiaobo buvo sulaikytas savo namuose. Kitais metais jis buvo įmestas į kalėjimą.
2010-aisiais Liu Xiaobo buvo skirta Nobelio Taikos premija – už „ilgą ir nesmurtinę kovą už pagrindines žmogaus teises Kinijoje“.
Išgirdęs apie tokį įvertinimą, kinas, kaip pranešama, premiją dedikavo „prarastoms liepos 4-osios sieloms“ – tai užuomina į Tiananmenio aikštės žudynes.
