Hiroo Onoda dalyvavo partizaninėje kovoje Lubango saloje netoli Lusono, ir tik 1974-aisiais jį galiausiai pavyko įtikinti, kad karas tikrai baigėsi.
Mėginimai informaciniais lapeliais ir kitokiais būdais įtikinti vyrą, kad Imperijos armija patyrė pralaimėjimą, buvo bevaisiai, ir tik tuomet, kai pas jį atvykęs buvęs vadas įsakė jam sudėti ginklus, Hiroo Onodai karas baigėsi.
Hiroo Onoda buvo paskutinis iš kelių dešimčių vadinamųjų pasilikusiųjų – po Aziją išsibarsčiusių japonų karių, kurie simbolizavo stulbinamą vyrų, pašauktų kovoti už imperatorių, ištvermę.
Apmokytas būti ryšių karininku ir partizaninės taktikos instruktoriumi, Hiroo Onoda 1944-aisiais buvo pasiųstas į Lubangą, gavęs įsakymą niekada nepasiduoti, nesigriebti savižudiškų atakų ir atkakliai gintis, kol atvyks pastiprinimas.
Jis kartu su dar trimis kariais toliau vykdė šį įsakymą dar ne vienus metus po to, kai 1945-aisiais Japonija patyrė pralaimėjimą. Apie jų egzistavimą visuomenė sužinojo 1950 metais, kai vienas iš karių sugrįžo į Japoniją.
Likę vyrai toliau stebėjo teritorijoje esančius karinius objektus, rengė išpuolius prieš vietos gyventojus ir kartais susiremdavo su Filipinų kariais.
Vienas iš vyrų šeštajame dešimtmetyje mirė. Tokijas ir Manila visą dešimtmetį ieškojo likusių dviejų karių, tačiau 1959-aisiais nusprendė, kad jų nebėra tarp gyvųjų.
Tačiau 1972 metais Hiroo Onoda ir kitas karys dalyvavo susišaudyme su vietos pajėgomis. Jo bendražygis žuvo, bet Hiroo Onodai pavyko pasprukti.
Incidentas sukrėtė Japoniją, kurios valdžia atvežė Hiroo Onodos artimuosius į Lubangą, tikėdamasi įtikinti jį, kad karas jau baigėsi.
Hiroo Onoda vėliau sakė manęs, kad mėginimai jį išvilioti yra marionetinio režimo Tokijuje, kurį kontroliuoja Jungtinės Valstijos, darbas.
Hiroo Onodai karas baigėsi tik 1974-aisiais, kai jį slėptuvėje džiunglėse aplankė buvęs vadas, kuris panaikino ankstesnį įsakymą.
