Netikėtai mirus šiam diktatoriui, kai kurios gedulo išraiškos šioje komunistinėje šalyje priminė masinę isteriją: televizija rodė ilgas žmonių eiles, išsirikiavusias sningant po „Brangiojo lyderio“ portretais.
Daugybė šiaurės korėjiečių, pradedant kariškiais, baigiant pagyvenusiomis moterimis ir moksleiviais, atrodė apimti didžiulio sielvarto, raudojo ir aimanavo; kai kurie atsiklaupdavo ir liedavo ašaras, daužydami žemę kumščiais.
Tačiau sugebėję pabėgti nuo represinio režimo teigia, kad šių vaizdų nereikia priimti už gryną pinigą.
Pasak jų, šis masinis gedulas daugiausiai nulemtas baimės ir galingos Šiaurės Korėjos propagandos mašinos.
„Jeigu neverksite prieš televizijos kameras, jus gali išvadinti reakcinga padugne, – sakė 2000 metais į Pietų Korėją pabėgęs Hong Sun-Kyongas. – Tačiau namuose nedaugelis žmonių rauda ir aimanuoja dėl lyderio mirties.“
69 metų Kim Jong-Ilas mirė šeštadienį nuo širdies smūgio. Jo valdymas buvo paremtas propaganda, lageriais, visa apimančiu asmenybės kultu, paveldėtu iš savo tėvo, taip pat didžiule armija.
Šiaurės Korėjos valstybinė žiniasklaida pranešė, kad mažiausiai 5 mln. žmonių, arba daugiau nei penktadalis šalies gyventojų, sostinėje aplankė Kim Jong-Ilo statulas ir portretus, reikšdami pagarbą mirusiam lyderiui.
Kaip pranešama, jų raudos „drebina dangų ir žemę“, sielvartaujant netekus žmogaus, kurio šypsena „spindėjo kaip saulė“.
Nuo pat gimimo šiaurės korėjiečiai veikiami visuotinės propagandos, kuriančios jų lyderių kultą, sakė pietų korėjietis pastorius Kim Seung-Eunas, dirbantis su pabėgėliais iš Šiaurės.
„Šiaurės korėjiečiai privalo dalyvauti svarbiausiuose nacionaliniuose renginiuose, tokiuose kaip Kim Jong-Ilo atminimo ceremonijos. Jeigu jie nepaklūsta, jie išsiunčiami ideologiniam perauklėjimui, o blogiausiu atveju – į kalėjimą.“
Tačiau aukščiausių vyriausybės, partijos ir kariuomenės pareigūnų, taip pat privilegijuotojo Pchenjano elito, kuris gauna naudos iš ryšių su režimu, sielvartas gali būti nuoširdus.
„Daugelis Pchenjano gyventojų jaučia ištikimybę Kim Jong-Ilui, tačiau ji mažiau būdinga eiliniams žmonėms kituose regionuose“, – pridūrė pastorius.
Diktatorių mirtys jau ne pirmą kartą sukelia masinio sielvarto proveržius. 1953 metais mirus Sovietų Sąjungos vadovui Josifui Stalinui, milijonai žmonių susirinko pagerbti jo pašarvotų palaikų, o daugelis nenumaldomai raudojo.
Panašūs masinės isterijos vaizdai buvo stebimi 1994 metais mirus Šiaurės Korėjos įkūrėjui Kim Il-Sungui, Kim Jong-Ilo tėvui.
Tąsyk gyventojams pakako vieną kartą apsilankyti gedulo vietoje, tačiau dabar Šiaurės Korėjos gyventojams liepiama pagerbti mirusį lyderį triskart per dieną; toks elgesys, pasak vieno eksperto, rodo, kad ištikimybė Kim Jong-Ilui yra silpnesnė.
Šiaurės korėjiečių sąmonėje giliai įsitvirtinęs suvokimas, kad jie privalo reikšti gilų sielvartą, mirus lyderiui, kad išvengtų įtarimų dėl jų galimo nelojalumo, sako Seule veikiančio Sogango universiteto profesorius Kim Young-Soo.
„Jie iš patirties yra pasimokę, jog kuo stipriau reiškia sielvartą, juo geriau“, – teigia ekspertas, apklausęs su daugeliu pabėgėlių ir Šiaurės Korėjos.
Pasak jo, kai į žmones nukrypsta televizijos kameros, netgi vyksta savotiškos varžybos, kas dramatiškiau raudos ir aimanuos.
„Gedulas iš esmės tapęs priverstiniu ir mobilizuotu“, – aiškino profesorius, pridūręs, kad gyventojų dalyvavimas gedulo renginiuose prižiūrimas jų darbovietėse ir gyvenamosiose vietose.
Gerai sutepta Šiaurės Korėjos propagandos mašina įsisuko, kurdama tokį patį asmenybės kultą valdžią perėmusiam Kim Jong Ilo sūnui Kin Jong Unui.
Televizijos reportažuose įpėdinis buvo matomas apsiašarojęs, paraudusiu veidu, stovintis priešais tėvo palaikus, paguldytus stikliniame karste, apsuptame raudonų gėlių jūra.
Valstybinė žiniasklaida skelbė: „Brangusis Lyderis užstojo siaučiančius istorijos vėjus iki pat savo paskutinių gyvenimo akimirkų“.
