Konferencijos vadovo ir jos organizatoriaus Wolfgango Ischingerio ir politikos analitiko Adriano Orozo nuomone, pasaulis šiuo metu gyvena netvarkos rūke. Prieš metus jau vykę konfliktai Sirijoje ir Ukrainoje atrodė rimti iššūkiai, bet dabar daugelis politikų ir politologų yra priversti pripažinti, kad negalėjo prognozuoti tokio jų masto.
Prieš kelis mėnesius prasidėjęs staigus šių konfliktų vystymasis ir naujai atsiradę grėsmės kitose pasaulio valstybėse privertė teigti, kad 2014 metai pažymėti tarptautinio chaoso ir neramumų ženklu.
Daugybė tarptautinių saugumo struktūrų ydų ir trūkumų atsiskleidė per pastaruosius metus. Žurnalisto Rogerio Coheno panaudotas terminas „didysis atskleidimas“ puikiai tinka apibūdinti tą bejėgiškumo, nesugebėjimo nusakyti, kas laukia ateityje ir kaips vystysis krizės jausmą.
Kaip teigė Javieras Solana: „Mes gyvenome iliuzijoje. Ištisus metus pasaulis tikėjo, kad perėjimas nuo vienapolio pasaulio prie daugiapoliškumo bus lengvas, organizuotas ir stabilus … Kaip mes klydome“.
Ši iliuzija gyvavo kartu su vaizduotės trūkumu. Nors tai gali skambėti elegantiškai, bet bandymas atskirti „teisingą“ ir „neteisingą“ istorijos puses, kritikuoti XIX amžiaus metodų naudojimą XXI amžiuje, šie argumentai tarnauja ne ką daugiau nei retorinės figūros. Geriausiu atveju, jie nepadaro nieko blogo, blogiausiu – jie atveria dabartines tarptautinio saugumo sistemos problemas.
Pirma, karas jau pasiekė Europą. Esminiai tarptautinio saugumo principai buvo sutrupinti, o Rusijos ir Vakarų santykių progresas po Šaltojo karo pabaigos galiausiai visiškai sunyko. Dar daugiau, arabų pasaulis darosi dar labiau fragmentuotas, o radikalių islamistų grupuotės vis tikslingiau atakuoja Vakarus. Net ir Azijos bei Ramiojo vandenyno regione stabilumas vis dar išlaikomas, tačiau jis braška.
Deja, bet spragos, kurias atskleidė pastarieji keli mėnesiai, tikriausiai tik gilės, nes pasaulio galybės tik didina įtampą. Gali būti, kad po dešimties metų 2014 metus laikysime visų problemų pradžia. Bet ko? Vis labiau išbandant tarptautinius ir regioninio lygio susitarimus, neatsiranda šalių, kurios norėtų ir sugebėtų užtikrinti taiką ir stabilumą.
Baimė, kad JAV atsisako savo, kaip pasaulio lyderės, vaidmens yra gerokai perdėta. Vis dėlto, Baracko Obamos kalbos apie tai, kad valstybė nuo šiol bus kuriama namuose, kai kuriuos sąjungininkus neramina.
Europoje daugelis šalių dar tik kapstosi iš 2008 metų finansinės ir ekonominės krizės griuvėsių, vidinio politinio paralyžiaus ir kylančio euroskepticizmo. Europos globali jėga nebus išnaudota prasmingai dar ilgą laiką.
Europoje daugelis šalių dar tik kapstosi iš 2008 metų finansinės ir ekonominės krizės griuvėsių, vidinio politinio paralyžiaus ir kylančio euroskepticizmo. Europos globali jėga nebus išnaudota prasmingai dar ilgą laiką.
Jau kelis metus iš eilės Vokietijoje netyla kalbos apie aktyvesnį šios šalies vaidmenį tarptautiniuose procesuose, tačiau Vokietijos visuomenė dar sunkiai prisitaiko prie šių pasikeitimų. Nors kai kurios apklausos rodo, kad Vokietija vis mažiau pasitiki susilaikymo politikos sėkme, tačiau prieš pat Miuncheno saugumo konferenciją atlikta apklausa rodo, kad tik 34 procentai vokiečių norėtų, jog jų valstybė dalyvautų tarptautinių krizių sprendime.
Didesnė dauguma vokiečių nemano, kad jų valstybė turėtų užimti aktyvią poziciją tarptautinių konfliktų akivaizdoje, pridurdami, kad tai būtų per didelė atsakomybė. Žinoma, ne visi tvarkos lūžiai gali būti priskirti vietinės politikos, ekonomikos ar didžiųjų pasaulio galybių problemoms.
Atsirado daugybė naujų veikėjų ir potencialių griovėjų, kurie sužibėjo, grasindami silpninti galimybes spręsti problemas valdžios susitarimu ar derybų pagalba. Griūvanti tvarka tėra tradicinių jos gynėjų nesugebėjimo tartis priežastis ir pasekmė. Kai pasaulio lyderiai nustoja ar nesugeba elgtis taip, kaip iš jų reikalauja situacija, visada atsiranda tų, kurie išbando naujai atsiradusias ribas.
Kai tvarka griūva ir darosi vis sunkiau išlaikyti taiką ir stabilumą, tradiciniai ir potencialūs lyderiai vis dažniau iššūkius ima laikyti per sunkiais ir griebiasi greitų sprendimų, tik dar labiau paskatindami nestabilumą ir neužtikrintumą. Pastaruoju laiku matėme būtent tą tarpinę padėtį, kurioje buvo išjudinti dabartiniai geopolitiniai procesai.
Nėra jokių priežasčių tikėtis, kad didžiulių krizių išvengimas ar jų suvaldymas pasidarys lengvesni. Augantis globalaus pasaulio kompleksiškumas tik apsunkins sprendimo procesą. Užgožtos milžiniško informacijos srauto vyriausybės ir tarptautinės institucijos pražiūrės ar neteisingai įvertins siunčiamus signalus.
Pasaulio lyderiams darosi vis sudėtingiau spręsti problemas, kurios kyla ne vienoje vietoje ir reikalauja kompleksiško tyrinėjimo. Jų sprendimai bus vis mažiau pagrįsti. Daugybė senų teiginių buvo paneigti praėjusiais metais ir šių metų saugumo konferencija turės nuspręsti, kuo juos pakeisti, užbaigė komentarą W.Ischingeris ir A.Orozas.
