Mohammedas Hamdouni: Į tai galima pasižiūrėti iš dviejų pusių. Žvelgiant iš mano perspektyvos, Maroke pilnai savęs realizuoti neįmanoma, nes čia netrūksta iššūkių ir problemų.
Savirealizacija Maroke yra pagrindinis iššūkis asmenybei – tu niekada negali būti iki galo tuo, kuo iš tiesų esi. Nesakau, jog tai neįmanoma, tai labai sunku ir reikalauja galybės pastangų. Taip yra dėl vyraujančios sistemos, administracinio ir politinio mechanizmo, marokietiškosios kultūros.
Buvimas tuo, kuo iš tiesų nori būti, yra savotiškas buvimas anomalija. Jei esi kitoks, čia tampi svetimu. Marokas – kolektyvistinė visuomenė.
Šie veiksniai skatina žmonių konformizmą, kuriam vešint visuomenėje, buvimas tuo, kuo iš tiesų nori būti, yra savotiškas buvimas anomalija. Jei esi kitoks, čia tampi svetimu. Marokas – kolektyvistinė visuomenė.
M. B.: Kaip manai, kokiu būdu toks žmonių tarpusavio santykis išsivystė, kas lėmė kolektyvistinės visuomenės įsitvirtinimą Maroke? Kokį vaidmenį atliko religija?
M. H.: Marokas prieš arabų ir musulmonų atkeliavimą tebuvo kelių genčių grupė. Galima sakyti, jog religija suvienijo žmones tam, kad sukurtų didesnę galią, kuri mūsų šalyje suprantama per vieningą grupę.
Todėl religija islamo pavidalu skatina visuomenės kolektyvizmą. Pranašas sako: „niekas nėra tikrajame tikėjime, jei siekia to, ko nenorėtų savo broliui“. (Skaitytojui vertėtų prisiminti, jog Marokas vis dar nėra sekuliari valstybė, todėl religija šioje visuomenėje vis dar užima itin svarbią padėtį, už moralinius nusižengimus netgi taikoma baudžiamoji atsakomybė, red. past.).
Iš to kyla tam tikras kolektyvizmas ir musulmoniškos visuomenės bei joje egzistuojančių socialinių klasių tarpusavio rūpestis. Taigi manau, jog kolektyvistinė Maroko kultūra buvo nulemta religijos.
M. B.: Vien religijos? Ar čia vaidmens neatliko ir senosios arabų visuomenės įtaka?
M. H.: Žinoma, negalime pamiršti, jog religija yra arabų kultūros refleksija, bet ji neprigytų ten, kur jai nėra palankios dirvos. Taigi, islamas tinka arabų visuomenėms, kurios kaip gentis, smulkus vienetas buvo labai kolektyvistinis darinys, glaudžiai siejamas su šeima. Manyčiau, kad kolektyvizmo jausmas ateina iš šeimos.
M. B.: Ar šiandien šeima Maroke vis dar yra visuomenės pagrindas ar individas tampa svarbesniu?
M. H.: Visa visuomeninė struktūra vis dar stovi ant šeimos pagrindo. Šeima valdo asmenis, o jie vadovaujasi šeima. Kalbant apibendrintai, šeima yra pagrindinis socialinio gyvenimo elementas.
Visa visuomeninė struktūra vis dar stovi ant šeimos pagrindo. Šeima valdo asmenis, o jie vadovaujasi šeima. Kalbant apibendrintai, šeima yra pagrindinis socialinio gyvenimo elementas.
M. B.: Kolektyvistinės visuomenės Vakarų pasaulyje daugiau įsivaizduojamos kaip ribojančios asmens saviraiškos laisvę. Vis tik, Magribo (Islamiškojo pasaulio vakarų red. past.) istorijoje būta ne vienos įdomios asmenybės, atitolusios nuo tradicinės pasaulėžiūros, pavyzdžiui, Ibn Khaldun, Fatima al-Fihri, Ibn Arabi ir t.t. Kaip jiems pavyko išsikovoti visuomenės pripažinimą?
M. H.: Jei neklystu, šie žmonės istoriniuose šaltiniuose pateikiami kaip nenormalūs, nes gyveno savo gyvenimus ir turėjo labai specifinius požiūrius į pasaulį. Dažniausiai jie buvo laikomi netikėliais, ne musulmonais. Dėl savo idėjų didžiąją gyvenimo dalį jie kentėjo.
Ir tai tėra keletas pavyzdžių iš viso paveikslo, į kurį patenka sufijai, kaip kad Ibn Arabi, Avicena, Averojus ir kt. Visi jie turėjo visiškai kitokį nei įprasta pasaulio suvokimą, tai kėlė įtampas tarp jų ir visuomenės bei politinės valdžios. Tai nėra sėkmės istorijos, o daugiau išimtys.
M. B.: Bet galiausiai jų palikimas Maroke yra itin vertinamas. Universitetuose šios asmenybės įtrauktos į mokymosi programas ir pateikiamos kaip ryškiausios musulmonų kultūros figūros. Kas nulėmė jų sulauktą pripažinimą?
M. H.: Tikroji istorijos dinamika yra užmarštis. Mūsų moderniosios visuomenės pamiršta priežastis, kodėl minėtos asmenybės nebuvo priimtinos tuometėms visuomenėms.
Toks užsimiršimas vyksta daugiausiai dėl religinės minties mokymo, kuris teigia žmonėms, jog visos šios asmenybės buvo tikėjimo simboliai, musulmoniškos civilizacijos iškilimo pavyzdžiai. Mes pamiršome, kiek jiems teko kentėti. Tai neminima švietimo programose ar religinėse kalbose.
Mes nežinome, jog jie dėl kažko kentėjo, buvo nepriimami ir visuomenės atmetami savo gyvenimo laikotarpiu. Tai vyko, vyksta ir vyks. Savitą požiūrį turintys žmonės vis dar laikomi anomalijomis.
M. B.: Jau keletą kartų užsiminei apie politinę valdžią. Nors Marokas yra kolektyvistinė visuomenė, pagrindiniai sprendimai čia priimami individualaus politinio veikėjo – karaliaus. Kaip aiškintum tokią iš pirmo žvilgsnio paradoksaliai atrodančią situaciją?
M. H.: Nemanau, jog tai paradoksalu. Individualistinės kultūros šalyse individai yra atstovaujami kitų individų. Iš principo, jie atstovauja mažoms visuomenės grupėms.
Turime daugybę atstovų parlamente, nes norime žinoti kiek įmanoma daugiau apie individų ir bendruomenių poreikius. Tačiau kolektyvistinėje visuomenėje mums nereikia turėti didelės žmonių grupės, kuri pasakotų apie mūsų poreikius, nes visuotinė kultūra gali būti išreikšta per vieną asmenį.
Kolektyvistinės musulmoniškos kultūros pagrindinis tikslas yra žmonių atsidavimas vienam vedliui, kuris yra dieviškosios tvarkos vietininkas žemėje.
Maroko atveju tai yra karalius. Jo galios šaltinis kyla iš religijos, todėl jis atsakingas už mus kaip kolektyvą, kartu jį ir reprezentuoja. Suprantant islamo religiją tai atrodo logiška.
Kolektyvistinės musulmoniškos kultūros pagrindinis tikslas yra žmonių atsidavimas vienam vedliui, kuris yra dieviškosios tvarkos vietininkas žemėje. Karalius, savo ruožtu, įpareigotas Dievo rūpintis savo žmonėmis. Tai tam tikras ratas, kuriame kiekviena dalis yra viena kitos priežastis ir efektas.
M. B.: Nors esi tik 21-erių metų amžiaus, jau išleidai knygą apie socialinę lyderystę. Kas yra socialinė lyderystė Maroke?
M. H.: Tiesą pasakius, nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą. Savo knygoje daugiau nagrinėjau socialinę lyderystę kaip teorinį konceptą, visuotinį reiškinį.
Manau, jog tai gera tema ateities tyrimams. Koks socialinės lyderystės modelis veikia Maroke, kol kas atsakyti negaliu. Anksčiau socialinė lyderystė buvo aukštesnės religinės lyderystės reinkarnacija – religiniai lyderiai lėmė žmonių požiūrius, kontroliavo jų nuomones. Tačiau dabar juos formuoja jauni žmonės. Tai yra labai geras ženklas.
Todėl šiuo metu socialinę lyderystę Maroke galime apibūdinti kaip artėjančią prie moderniosios vakarietiškos sampratos. Socialinis lyderis, lemiantis pokyčius visuomenėje, šiuo metu yra jauna asmenybė, individas, kuris dirba tiek organizacijose, tiek individualiai. Net jei ir neturime tokios plačios erdvės laisvei, kokią turi vakariečiai, „Facebook“ ir kiti socialiniai tinklai padeda ją kurti. Taigi ši erdvė įgalina jaunus žmones keisti visuomenę.
M. B.: Kaip įsivaizduoji Maroką po, tarkime, 20-ies metų? Kokie pokyčiai yra galimi? Galbūt galima kalbėti apie valdžios sekuliarėjimą?
M. H.: Tikėkimės, jog valdžia taps sekuliari. Ji reflektuoja žmonių požiūrį. O žmonės, ypač jauni, yra pasidalinę į dvi grupes: moderniuosius religijos sekėjus ir sekuliariuosius, siekiančius politinių ir dvasios reikalų atskyrimo. Todėl manau, kad dabar gyvename pereinamajame laikotarpyje, kurio metu paaiškės, ar ateityje matysime didelius pokyčius.
Žmonės, ypač jauni, yra pasidaliję į dvi grupes: moderniuosius religijos sekėjus ir sekuliariuosius, siekiančius politinių ir dvasios reikalų atskyrimo.
M. B.: Kaip pasiekti tokį derinį? Kada sukuriamas balansas tarp individualizmo ir kolektyvizmo?
M. H.: Kai kalbame apie kultūrą, turėtume ją priimti kaip tikėjimą simboliais.
Mūsų problema – mes vis dar remiamės kai kuriais simboliais ir vertybėmis, kurie nėra tinkami mūsų laikui ir nebeveikia. Mes tarsi užstrigę praeityje.
Jei sugebėsime priimti kultūrą kaip simbolinius aspektus, o ne tam tikrų vertybių rinkinį, mes išsaugosime kolektyvistinę kultūrą ir taip pat gerbsime asmens laisvę. Tai būtų tobula dviejų kombinacija. Tik individualistinėje kultūroje asmuo praranda savastį, nepaisant to, jog pagrindinė koncentracija yra nukreipta į save. Tai sukuria tam tikrą nerimą dėl aplinkos, poreikį nuo jos saugotis. Niekam nerūpi bendra socialinė struktūra. Nemanau, kad tai labai geras kelias stiprios visuomenės link.
Martynas Barkauskas – VU TSPMI politikos mokslų programos 4 kurso studentas, atliekantis akademinius mainus Sidi Mohamed Ben Abdellah universitete (Fesas, Marokas), Corp! RePublica junioras. Domisi ES integracija, o ypač bendrąja užsienio ir saugumo politika, ES kaimynystės politika.
