– Prieš interviu papasakojote apie sirenas. Kaip dažnai jos yra įjungiamos?
– Priklauso nuo to, kas vyksta. Vieną dieną girdime 3-4 sirenas, kartais kaukia kas pusvalandį. Žinoma, mes esame pasienio regione, nes dabar esu Charkive, gana dideliame mieste, kuris yra netoli sienos su Rusija, bet kai kuriuose kituose miestuose situacija gali būti kartais geresnė, kartais blogesnė. Taigi tai priklauso nuo situacijos. Pastarosiomis dienomis tokių pavojaus signalų buvo tikrai daug. Todėl sakau, kad nebijokite, jei mano pusėje bus labai triukšminga.
– Kodėl šiomis dienomis paleidžiama daugiau sirenų?
– Nes turime raketų atakas, apšaudymus bombomis, ir tokioje aplinkoje, ypač Charkive, gyvename nuo vasario 24 dienos. Deja, mes neturėjome nė vienos dienos be žalos atnešančio apšaudymo, sprogdinimo. Kartais tai būna miesto centre, kartais kitose miesto dalyse, nes Charkivas yra labai didelis miestas, ir dėl to, kad karas vyksta, Ukrainoje nebuvo nė vienos atokvėpio dienos.
Pirmomis dienomis, pirmomis savaitėmis tai buvo, sakykime, visiško šoko jausmas ir mes nesupratome, kas vyksta, kaip gyventi tokiomis aplinkybėmis. Dabar galiu pasakyti, kad turime naują gyvenimo būdą, naują gyvenimo praktiką.
– Kalbate taip, tarsi būtumėte prie to pripratusi. Ar esate?
– Taip, galiu pasakyti, kad esu prie to pripratusi. Mes gyvename karo metu ir, kaip žinome, daugiau nei keturis mėnesius, greitai bus penki mėnesiai šio karo. Pirmomis dienomis, pirmomis savaitėmis tai buvo, sakykime, visiško šoko jausmas ir mes nesupratome, kas vyksta, kaip gyventi tokiomis aplinkybėmis.
