Vaikų diena prasidėjo toli gražu ne taikiai: vos po 5.30 val. ryto pasigirdo oro pavojaus sirenos ir šešios Rusijos raketos „žemė-oras“ S-300 smogė Rytų Ukrainos miestui, rašo Jungtinės Karalystės dienraštis „The Guardian“.
Nepaisant to, tądien vyko matematikos, ukrainiečių ir anglų kalbų pamokos, vaikus taip pat aplankė policijos pareigūnas Oleksandras Poliščiukas.
Jis devynmečiams pravedė saugaus eismo pamoką apie pėsčiųjų ir požemines perėjas. Tačiau prieš tai jis aptarė keletą kitų temų.
„Šiuo metu galioja karinė padėtis, – sakė pareigūnas, – todėl labai svarbu neignoruoti oro pavojaus sirenų. Be to, per oro antskrydį negalima stovėti prie langų. Ar žinote, kodėl?“
„Todėl, kad galima susižeisti dūžtančiu stiklu“, – atsakė viena mergaitė.
Pamoka tęsėsi.
„Jei pamatysite ką nors panašaus, – sakė jis, rodydamas vaikams įvairių tipų minų nuotraukas, – jokiu būdu nelieskite to, nebaksnokite į tai ir nemėtykite akmenų. Grįžkite atgal, tiksliai kartodami savo žingsnius, bent 50–100 metrų – ir pasakykite tėvams.“
Galbūt dar labiau nei pamokos turinys stebina tai, kad ji apskritai vyko.
Po plataus masto invazijos Charkivas naktimis buvo apšaudomas raketomis, nes vyko mūšis dėl miesto kontrolės. Čia, kaip ir visoje Ukrainoje, mokykla perėjo prie mokymo internetu.
Daugumoje šalies vietovių buvo atnaujintas mokymas klasėse gyvai. Tačiau Charkive, kaip ir kituose fronto miestuose ir regionuose, tokiuose kaip Zaporižia, Mykolajivas ir Donbasas, kurie nuolat patiria Rusijos atakas, mokoma internetu, kaip ir COVID-19 pandemijos metu.
Iki šiol. Charkivo miesto valdžia sugalvojo paprastą planą, kaip sugrąžinti mokymą gyvai, tačiau pačioje saugiausioje vietoje – miesto metro sistemoje.
Juk praėjusiais metais per patį sprogimų įkarštį Charkivo metro plačiuose peronuose ir didinguose koridoriuose miegojo 160 000 žmonių, tarp jų, pasak Charkivo švietimo skyriaus vadovės Olhos Demenko, buvo 7 000 vaikų.
„Tuo metu su jais žaidėme ir dainavome, o kai prasidėjo nauji mokslo metai, pagalvojome: o kas, jei galėtume tai pakartoti, bet labiau organizuotai?“
Skuba yra aiški. Tarp COVID-19 siautėjimo ir pilno masto invazijos, mokymas mokykloje gyvai buvo atnaujintas tik trumpam nuo 2021 m. rugsėjo iki 2022 m. vasario.
Mažesniems vaikams nuolatinis kontakto su mokytojais ir socializacijos su kitais vaikais trūkumas gali turėti rimtų ir vis didėjančių pasekmių, sakė O.Demenko.
„Būtent tai ir paskatino mus įvesti tokį mokymosi būdą“, – tvirtina ji.
Be to, reikia atsižvelgti į psichologinį karo poveikį, ypač tokius įvykius kaip praėjusios nakties išpuolis.
„Galimos įvairios problemos dėl nerimo ir streso, kurios nebūtinai pasireiškia dabar, bet gali pasireikšti vėliau“, – sakė ji.
Centrinėje miesto Laisvės aikštėje esančioje Universiteto metro stotyje į požeminę mokyklą galima patekti per vieną iš įprastų stoties įėjimų – tiesiai priešais smarkiai apgadintą miesto rotušę, kurios langai išdaužyti ir užkalti lentomis. Tokių mokyklų, išsidėsčiusių įvairiose miesto metro stotelėse, yra penkios.
Mokiniai, užuot ėję paskui keleivius iki perono, įeina į koridorių, esantį po sovietmečio keramine freska. Šioje ilgoje erdvėje dabar įrengta eilė siaurų laikinų klasių. Kitoje koridoriaus pusėje pro langus matyti apačioje esantis traukinio peronas.
Sunkūs sovietinių laikų šviestuvai buvo nuimti ir įrengtas naujas apšvietimas, kuo geriau atkartojantis dienos šviesą, o nauja šildymo ir vėdinimo sistema reguliuoja temperatūrą ir oro kokybę. Garso izoliacija reiškia, kad traukiniai iš klasių beveik negirdimi.
Šiuo metu požeminėse mokyklose 64 klasėse mokosi ne daugiau kaip 1 100 mokinių, iš kurių 27 klasės skirtos pirmokams. „Labai svarbu, kad mažieji gautų tokią galimybę, – sakė O.Demenko. – Dėl pandemijos mažiausieji net negalėjo eiti į darželį.“
Mokyklą vaikai lanko tris rytus arba popietes per savaitę, o lygiagrečiai vyksta užsiėmimai internetu. Mokiniai atvyksta arba metro, o tai yra saugiausias variantas, arba yra atvežami autobusais.
Tądien kai kurios klasės buvo šiek tiek ištuštėjusios. Autobusų eismas iš kai kurių priemiesčių buvo sustabdytas, kol bus atšauktas oro pavojus.
Tačiau vaikai, kuriems pavyko patekti į mokyklą, entuziastingai grįžo į klases, išpuoštas ukrainiečių literatūros herojų plakatais, gėlėmis ir drugeliais, nepaisant to, kad trūko dienos šviesos ir gryno oro.
Daugelis vaikų neseniai grįžo iš užsienio, tačiau aštuonmetis Ihoris visą invazijos laikotarpį buvo Ukrainoje, o jo mama tarnavo kariuomenėje.
„Mokykloje geriau nei mokytis internetu, – sakė jis. – Lengviau mokytis gyvai su mokytoju. Be to, galima kartu žaisti „Lego“.
Improvizuotoje mokykloje su maža, siaura žaidimų aikštele nėra kur žaisti futbolo.
„Norėčiau!“ – pasakė Ihorio bendraklasis Markas.
Kiekvienos klasės gale tyliai dirba patarėjas ir psichologas – Marko ir Ihorio klasėje pastarasis dirba su specialiųjų poreikių turinčiu mokiniu Miša. Šalia mažytės žaidimų aikštelės įrengtas medicinos kabinetas su budinčia slaugytoja.
Kai tokie kaimynai kaip rusai yra taip arti, mūsų vaikai niekada nebus saugūs. Turime sukurti naują savo vaikų saugumo filosofiją. Svarbiausia mūsų vaikams yra jų gyvybė ir saugumas: visa kita gali būti antraeilis dalykas.
Pamokose, kuriose mokoma, kaip išvengti minų ir suvokti oro antskrydžių grėsmę, yra plonytė riba tarp vaikų informavimo ir jų gąsdinimo.
Tačiau, sakė O.Demenko, „kai tokie kaimynai kaip rusai yra taip arti, mūsų vaikai niekada nebus saugūs. Turime sukurti naują savo vaikų saugumo filosofiją. Svarbiausia mūsų vaikams yra jų gyvybė ir saugumas: visa kita gali būti antraeilis dalykas.“
Projektas vis dar yra bandomasis ir palyginti nedidelio masto. Charkive gyvena 111 000 mokyklinio amžiaus vaikų, iš kurių tik 52 000 šiuo metu gyvena pačiame mieste. Požeminėse mokyklose mokosi 1 100 iš jų.
Tačiau, pasak O.Demenkos, šiuo metu ieškoma kitų miesto metro stočių, kad būtų galima išplėsti šią programą, jei bus poreikis.
„To dar niekada nebuvo, ir norėčiau, kad nereikėtų to daryti dabar“, – sakė ji apie projektą.
„Mes nemanome, kad tai pasiekimas ar pergalė, bet, deja, tai yra būtinybė.“
