Po keturių ar penkių valandų jos grįš į stovyklą, sako viena jų. „Jei Dievas to panorės“, – prideda kita, rašo CNN.
Per penkerius metus Pietų Sudane pilietinio karo metu 1,9 mln. gyventojų pabėgo į stovyklas, kuriose Jungtinės Tautos teikia fizinę apsaugą, taip pat maistą badmečio metu.
Norint paruošti maisto, reikia malkų, medžių šakų. Jomis pasirūpinti – moterų užduotis. „Jei nuėjus į mišką pamato kariai, jie prievartauja“, – sako Nykeer Mut, vienos iš stovyklų zonų moterų lyderė. „Tačiau, ką turėtumėme daryti?“ – retorinį klausimą kelia ji.
Pasak Nykeer, moterys žino apie šiuos pavojus. Jos girdėjo apie tas, kurios būdamos toli nuo stovyklos ir Jungtinių Tautų karių, buvo prievartaujamos, kankinamos ir pagrobtos. Arba jos visa tai žino ne iš pasakojimų ar nuogirdų, o iš savo pačių patirčių.
Remiantis interviu, Jungtinės Tautos skaičiuoja, kad 70 proc. moterų, gyvenančių stovyklose, buvo išprievartautos. Nuo konflikto pradžios 2013-aisiais, Pietų Sudano armijos kariai buvo apkaltinti naudojantys prievartą ir kitas seksualinio smurto formas kaip karo taktiką, siekdami sistemiškai traumuoti ir žeminti ištisas etnines grupes. Išėjus iš stovyklos ir patekus į miškus, kariai jau dažnai ten laukia moterų, pasislėpę aukštose žolėse ar už medžių kamienų, sako Mut.
Ji puikiai pamena dieną, kai pati buvo išprievartauta. Tąkart žolė taip pat buvo aukšta, o grupelė moterų buvo susitelkusios į savo užduotis, norėdamos greičiau grįžti į stovyklą. Nė viena iš jų nepastebėjo, kad kariai artinasi.
Jie išniro iš aukštų žolių, moterys ėmė šaukti bandydamos įspėti viena kitą. Jos bėgo ir kovojo už savo gyvybes, tačiau kariai lengvai pavijo Mut 10-metę dukrą, kuri miške tądien padėjo mamai. Jie pagrobė mergaitę. Mut atsisuko. „Negalėjau palikti savo dukters“, – sako ji.
Jie surišo Mut rankas. „Tuomet jie pasakė, kad gal tiesiog išprievartaukime motiną“, – pamena pašnekovė.
Vienas karys tėškė ją ant žemės. Kiti du prirėmė mergaitę, versdami ją žiūrėti, kas bus jos motinai.
Valdžios atstovai atsisakė pateikti komentarą CNN, tačiau „Al Jazeera“ praėjusį rugsėjį Vyriausybės atstovas teigė, kad kariai, kurie prievartauja, yra nubaudžiami. Tas pats atstovas taip pat suabejojo aukų tvirtinimais.
Kitos keturios stovyklos gyventojos pasakojo taip pat buvusios užpultos miške. Dar keletas moterų pasakojo, kad prievartavimai ir užpuolimai čia įprasti.
Tarptautinio gelbėjimo komiteto centro, kuriame užregistruojami prievartos stovykloje atvejai, vadovė Christine Ayoo sako, kad tokios atakos įvykdomos kasdien. „Tai – ne tik prievartavimai, mes susiduriame su pagrobimais ir nužudymais“, – sako ji.
Prieš kelis mėnesius miške dingo moterų grupelė, jų buvo ieškoma. Buvo rasti tik palaikai, pakabinti ant medžio – iš viso šešių moterų. Kadangi šis skaičius nesutapo su tąkart dingusių moterų skaičiumi, buvo aišku, kad tai – kita grupelė. „Bet mes negalėjome jų identifikuoti“, – sako Ch.Ayoo.
Sprendimas, kurį siūlo Mut, Ayoo ir kiti, galėtų būti paprastas: jei kiekvienai šeimai būtų teikiama medžio anglies ar malkų, niekam nebereikėtų dėl to rūpintis.
Pietų Sudano gyventojai susiduria su daugybe iššūkių. Badas šiuo metu kelia grėsmę apie 5,7 mln. žmonių, o humanitarinės organizacijos bando su tuo kovoti. Šįmet 20 tūkst. pabėgo nuo nesaugumo ir bado į kaimyninę Etiopiją.
Šiuo metu kalbamasi apie taikos susitarimą, tačiau tokių susitarimų būta ir praeityje. Realaus susitarimo viltis maža.
Iki šiol Jungtinės Tautos gavo tik maždaug penktadalį finansavimo, dėl kurio kreipėsi.
„Mes esame visiškai nepavydėtinoje padėtyje, iš tikrųjų mėginame išgelbėti gyvybes“, – sako Andrea Cullinan, Jungtinių Tautų Gyventojų fondo Pietų Sudane smurto lyties pagrindu koordinatorė.
Jei būtų pakankamai lėšų, anot A.Cullinan, nevyriausybinės organizacijos galėtų ieškoti alternatyvų, pavyzdžiui, mokyti žmones, kaip pasigaminti briketus iš gyvūnų mėšlo ar žolės. Tokios iniciatyvos esą sušvelnintų riziką, bet nespręstų pagrindinės problemos prievartos priežasties – lyčių nelygybės.
Pasak A.Cullinan, jei „moterims nebūtų keliami tradiciniai lūkesčiai, tuomet nebūtų smurto lyties pagrindu“.
Dėl Pietų Sudane vyraujančio patriarchato mergaičių galimybės siekti išsilavinimo yra mažesnės nei bet kur kitur pasaulyje – jos greičiau bus ištekintos dar paauglystėje, nei eis mokytis.
Jų vaidmuo apsiriboja būti paklusniomis dukterimis, seserimis, žmonomis. Jų sfera – maisto ruoša ir rūpinimasis vaikais. Todėl ir į mišką siunčiamos moterys. Vyrai rizikuoja būti nužudyti, o ne išprievartauti. Vis dėlto net jei miškuose būtų saugu, moterys Pietų Sudane sako, kad visuomenės normos ir toliau verstų jas eiti į miškus ir rinkti medžių šakas, tinkamas laužui kurti.
Po pietų moterys grįžta iš miško į stovyklą, ant galvos nešdamos 60 kilogramų svorį. Tačiau šis svoris joms nė motais – jos tam ir skirtos, sako moterys, ir šis svoris esą nepalyginamas su psichologine našta kaskart išsiruošus į mišką.
Pasirūpinti, kad nebus prievartaujamos, gali tik pačios moterys ir mergaitės. Jos mokomos save apsaugoti, joms liepiama būti atsargioms, paaiškinama, kaip elgtis, rūpintis savo aplinka. O esą jei nesugebi to padaryti, geriau nekelk kojos iš stovyklos.
Nė vienas iš šių patarimų neapsaugojo Mut ar kitos moters, kuri išgyveno tą patį.
Po pietų moterys grįžta iš miško į stovyklą, ant galvos nešdamos 60 kilogramų svorį. Tačiau šis svoris joms nė motais – jos tam ir skirtos, sako moterys, ir šis svoris esą nepalyginamas su psichologine našta kaskart išsiruošus į mišką.
Mut daugiau nėra viena iš jų. Po užpuolimo ir prievartos ji nebegrįžo į mišką. Šiuo metu ji gyvena iš nedidelių savo santaupų, pirkdama malkas iš tų, kuriuos vis dar renkasi rizikuoti.
Kas bus, kai baigsis moters pinigai? Ji tik įsispokso į savo purvino namo sienas, jos turkio spalvos vėrinys susvyruoja ant kaklo. Ji žino viena, kad nei ji, nei jos dukros, į mišką nebegrįš.
„Geriau mirsiu iš bado“, – užbaigia ji.
