Panašu, kad po ilgus dešimtmečius trukusios apatijos žmonėms pagaliau parūpo savi interesai. Įsitvirtinusi žiniasklaida štai kalba apie naują požiūrį į savo atliekamą misiją. Akademinėje plotmėje taip pat pokyčiai: sociologai ir politologai imasi viešai kritikuoti socialinę dinamiką ir technologinius trikdžius, nulėmusius mūsų politikos ir visuomenės kaitą.
Tačiau istorikai, išskyrus Yuvalį Noah Harari ir keletą kitų, į šį pokalbį praktiškai nesikiša. Savo „Istorijos manifeste“ (angl. „The History Manifesto“) autoriai Jo Guldi ir Davidas Armitage'as apgailestauja, kad specialistai vengia aktyviau įsitraukti į šiuo metu vykstančius debatus, apsiribodami siaura savo specializacija, o tai, dėl ko kažkur užkulisiuose ginčijamasi, toli gražu neatspindi dabarties ir ateities visuomenėms svarbiausių dalykų.
Šį atotrūkį, pasak C.Shine'o, nulėmė pati dalyko specifika: pernelyg daug istorikų iki šiol galvoja, kad įsitraukdami į diskusijas su visuomene jie rizikuotų pažeisti istorijos, kaip akademinės disciplinos, principus. Dėl to nemažai šios srities tyrėjų galimybę konstruoti viešąjį naratyvą perduoda kitų disciplinų atstovams.
Praeitis nėra ateities priešingybė
Prieš prasidedant 2008-ųjų finansų krizei, šioje erdvėje ypač ryškiai dominavo ekonomistai. Jie prirašė ištisus puslapius teksto, bet nepateikė išvadų, pažėrė daugybę skaičių, bet tik tam, kad sudarytų tariamo objektyvumo įspūdį, ir neatsižvelgė į reikšmingus istorinius aspektus. Tačiau dabar daugelis iš jų pripažįsta, kad toji jų disciplina vis dėlto galėtų šio bei to pasimokyti iš specifinių kritinių metodų, kuriuos taiko humanitarai.
Šiandien, nuolat grumdamiesi su dirbtinio intelekto, automatizacijos, klimato kaitos ir kintančio geopolitinio peizažo mums metamais iššūkiais, pagalbos tikimės tiek pat iš filosofų ir technologijų žinovų, kiek ir iš ekonomistų. Tačiau istorikai čia taip pat turėtų, ką pasakyti. Jie disponuoja unikalia galia – minėtų iššūkių akivaizdoje jie gali padėti „nušlifuoti“ ir apibrėžti visuomenės kontūrus ir paaiškinti to nesuprantantiems istorinį kontekstą bei jo specifiką.
Istorikai puikiai geba kurti ir interpretuoti įvairius naratyvus, kuriais piešiama kaita laiko požiūriu. Tačiau nemaža jų dalis vangiai ryžtasi lyginti praeities reiškinius su tuo, kas vyksta dabar. Praeitis ir ateitis nėra nesutaikomos priešingybės – į jas reikėtų žvelgti kaip į dvi vienos monetos puses, teigia C. Shine`as.
Vizija – dar ne pranašystė
Imdamasis vertinti ateitį, istorikas anaiptol netampa atsakingas už tikslų ateities numatymą. Tai, rašinio autoriaus įsitikinimu, būtų pernelyg „slidus“ reikalas. Čia, pasak jo, pakaktų prisiminti amerikiečių politologo Franciso Fukuyamos viziją, pagal kurią liberalioji kapitalistinė demokratija turėjusi reikšti istorijos pabaigą.
Davidas Staley, vienas iš nedaugelio istorikų, į ateitį žvelgiančių iš istorinės perspektyvos, vietoj to rekomenduoja remtis kontekstu, mokytis iš praeityje įgytos patirties ir naudoti tokias technikas kaip, pavyzdžiui, scenarijų kūrimas (tai tokia technika, kuomet būsimas situacijas mėginama nuspėti analizuojant praeityje fiksuotas tendencijas ir susiklosčiusius įvykius).
O štai politikos formuotojams istorikai galėtų padėti atrasti daugiau atspirties taškų. Politikai retai kada priimdami momentinius sprendimus remiasi jau esama patirtimi. Arba jie tai daro apsiribodami itin siauru laiko tarpu ir klimpdami į stereotipus.
Istorija moko pamatyti kitaip
Naujausioje savo knygoje žinomas britų istorikas Niallas Fergusonas Silicio slėniui praneša, kad įvairūs tinklai pasaulį formavo dar gerokai iki atsirandant „Facebook“ ir „Twitter“, ir tai, pasak C. Shine`o, yra būtent toks naratyvas, kokio istorikai ir turėtų laikytis.
Panašiai, minint 500-ąsias Martino Lutherio tezių paskelbimo metines, dėmesys atkreiptas į tai, kad žmonės, išmokę naudotis technologijomis, grėsmę valdžios struktūroms ir visuomeninei santvarkai kėlė dar gerokai iki prasidedant melagingų naujienų erai. Štai tokių faktais paremtų palyginimų istorikai turėtų siekti, o ne saugotis, įsitikinęs rašinio autorius.
Apibendrindamas C.Shine'as teigia, kad humanitarinių mokslų galia slypi tame, kad jie suteikia mums galimybę apmąstyti tai, kokia visuomenė yra ir kokia ji turėtų būti, ir tai padaryti jie mums leidžia kitaip negu kiti mokslai. Jis įsitikinęs, kad suvokti nepamatuojamą esmę to, ką reiškia būti žmogumi, netolimoje ateityje – mūsų kasdienio gyvenimo struktūrą vis labiau keičiant dirbtiniam intelektui ir kitoms technologijoms – bus dar sunkiau. Tiksliesiems mokslams daugelyje pasaulio šalių dėmesio skiriama daugiau, o humanitarinių biudžetas vis labiau traukiasi. Vis dėlto, nežiūrint į tai, istorikai turėtų nepaleisti iš rankų galimybės praturtinti viešąsias diskusijas savo įnašu ir stačia galva pulti į jas pirmieji.
