Atrodo, kad ryškiausiame šio dešimtmečio politiniame konflikte kovoja ne populizmas prieš elitizmą, o nacionalizmas prieš globalizmą. Kad ir kur pažvelgsi – JAV, Italijoje, Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje, jau nekalbant apie Kiniją, Rusiją ir Indiją – politiniams įvykiams labiausiai įtaką daro stiprėjančios nacionalistinės nuotaikos.
Vadinamojo liaudies sukilimo prieš sistemą ženklų beveik nematyti. JAV politinę areną užvaldė prezidento Donaldo Trumpo globojami milijardieriai, „populistinei“ Italijos vyriausybei vadovauja rinkimuose nedalyvavę profesoriai, visame pasaulyje mažinami mokesčiai nuo vis augančių finansininkų, technologų ir korporacijų vadovų pajamų. Tuo metu paprastiems darbininkams tenka susitaikyti su tikrove, kad kokybiškas būstas, švietimas ir net sveikatos priežiūra jiems nepasiekiami, teigia A.Kaletsky.
Nacionalizmas britams ir italams buvo nebūdingas
Nacionalizmo pergalė prieš egalitarizmą ypač stebina Italijoje ir Didžiojoje Britanijoje, kurios nuo seno nacionalinę tapatybę suvokdavo miglotai. Didžioji Britanija garsėja tuo, kad valstybinės vėliavos neplazda net prie valdžios pastatų, o iki pat referendumo dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos britams valstybingumas buvo toks nesvarbus, kad jie net nesutarė, kaip vadinti savo šalį: Jungtine Karalyste, Didžiąja Britanija ar Anglija, Velsu ir Škotija.
Italų nacionalizmas ruseno dar silpniau. Nuo pat Europos Sąjungos įsteigimo italai buvo didžiausi federalizmo šalininkai: viešosios nuomonės apklausos rodo, kad iki šiol rinkėjai labiau pasitikėdavo Briuselyje dirbančiais ES vadovais nei savo pačių vyriausybe Romoje. Italai aistringai mėgsta savo kultūrą, istoriją, maistą ir futbolą, bet jų patriotizmas labiausiai sutelktas ne į nacionalinę valstybę, o į regionus ir miestus. Jiems mielesnė Briuselio, o ne Romos valdžia.
Mažesniąja naujosios Italijos koalicinės vyriausybės partnere tapusi kraštutinė dešinioji partija „Lyga“ iki šių metų dar buvo vadinama „Šiaurės lyga“. Vienas mėgstamiausių jos šūkių skelbė: „Garibaldi nesuvienijo Italijos, o suskaldė Afriką.“ O pagrindinis politinis šios partijos reikalavimas buvo valstybės panaikinimas. Vietoj to buvo reikalaujama sukurti naują Padanijos valstybę, kuri atskirtų klestinčius šiaurinius regionus nuo korumpuotų ir skurstančių Romos bei kitų pietinių regionų.
Ieškoma, kam suversti kaltę
Tad kaip paaiškinti šį netikėtą nacionalizmo protrūkį? Italijoje, Didžiojoje Britanijoje ir net JAV naujasis nacionalizmas niekaip nesusijęs su teigiamu patriotizmu. Vietoj to stiprėjančios nacionalistinės nuotaikos labiau primena ksenofobišką reiškinį, kurį puikiai apibrėžė čekų kilmės amerikietis Karlas Deutschas: „Tauta – tai grupė žmonių, kuriuos vienija klaidingai suvokiama kilmė ir pagieža kaimynams.“ Sunkūs laikai – žemas darbo užmokestis, nelygybė, regionų skurdas ir pokrizinis taupymo laikotarpis – verčia ieškoti atpirkimo ožių ir šiam vaidmeniui visada tinkamiausi užsieniečiai, rašo komentaro autorius.
Patriotizmu nekvepia nei D.Trumpo priešiškumas imigrantams iš Meksikos ir importui iš Kanados, nei Italijos naujosios Italijos vyriausybės natyvistinė politika, nei garsiausias Theresos May pareiškimas tapus Jungtinės Karalystės ministre pirmininke: „Jei laikote save pasaulio piliečiais, tai apskritai nesate piliečiai. Nė nesuprantate, ką reiškia pilietybė.“
Atpirkimo ožių paieškos problemų neišsprendžia
Tačiau tiems, kas vis dar mano esantys pasaulio piliečiais, anot A.Kaletsky, esama ir gerų naujienų: ksenofobiškos pastangos apkaltinti užsieniečius dėl ekonominių negandų pasmerktos žlugti.
Prisiminkime, kaip po krizės buvo bandoma nukreipti visuomenės pyktį dėl rinkos fundamentalizmo ekonomikos griūties į „godžius bankininkus“. Šios užmačios galiausiai žlugo – iš dalies dėl to, kad bankininkams nepaprastai gerai sekasi apsiginti (užsieniečiai paprastai negali pasigirti tokiomis galimybėmis). Tačiau pliekiant bankininkus visuomenės pykčio numalšinti nepavyko – daugiausia dėl to, kad užsipuolus finansų sektorių nepradėjo augti atlyginimai, nesumažėjo nelygybė ir neišsisprendė apleistos socialinės problemos. Tas pats galioja ir dabartiniams išpuoliams prieš užsienio įtaką per imigraciją ar prekybą.
Pavyzdžiui, Didžioji Britanija jau ima suvokti, kad europiniai klausimai neturi nieko bendra su tikrosiomis politinėmis skriaudomis, kurios paskatino daugelį rinkėjų balsuoti už pasitraukimą iš Bendrijos. Tačiau derybos dėl išstojimo dar daug metų ar net dešimtmečių vyraus šalies politinėje arenoje ir blaškys politikų dėmesį, o Didžiosios Britanijos nacionalistinė priešprieša su likusiomis Europos šalimis leis politikams ir visoms partijoms pasiteisinti dėl nesėkmių bandant pagerinti piliečių gyvenimą.
Italai ir amerikiečiai irgi raškys karčius vaisius
Per artimiausius mėnesius ar metus tą pačią pamoką, A.Kaletsky tikinimu, gaus ir amerikiečių bei italų rinkėjai. Čia taip pat nepavyks pagerinti gyvenimo lygio ir pašalinti politinio nepasitenkinimo priežasčių kaltinant užsienio įtaką per prekybą ar imigraciją.
Tam tikri Italijos nusiskundimai ES gana pagrįsti: Bendrija kalta dėl dviveidiškos ir šališkos prieglobsčio bei jūroje įstrigusių asmenų gelbėjimo politikos, žlugti pasmerktų fiskalinių taisyklių ir ekonomiškai neraštingos finansinės politikos. Tačiau naujoji šalies valdžia naudojasi stiprėjančiu nacionalizmu dar ir kritikuodama reformas, kurios yra visiškai nesusijusios su Europa ir gyvybiškai būtinos Italijos ekonomikai.
Nuo finansinės krizės visos Italijos vyriausybės palaipsniui klojo pamatus pensijų, darbo rinkos ir bankininkystės reformoms. Šie pokyčiai sukūrė sąlygas ekonomikos atsigavimui, kuris pagaliau prasidėjo praėjusiais metais po dešimtmečio recesijos. Tačiau minėtosios reformos nepopuliarios ir dabar yra smerkiamos kaip elitistinės užsienio priespaudos simboliai. Jei naujoji vyriausybė atsisakys visų trijų reformų projektų, italai gali būti tikri, kad ekonomika neatsigaus dar bent dešimt metų.
JAV, anot komentaro autoriaus, taip pat supras, kad išpuoliai prieš užsienio interesus nėra vaistas nuo visų ligų ir gali tik pabloginti sunkią padėtį. D.Trumpas mano, kad jo apribojimai importui iš Kinijos, Vokietijos ir Kanados pakenks šioms partnerėms ir sukurs daugiau darbo vietų JAV. Galbūt taip ir nutiktų, jei JAV ekonomika augtų lėtai arba kentėtų nuo defliacijos. Bet stiprios paklausos ir augančios infliacijos pasaulyje vokiečių bei kinų eksportuotojai tiesiog susiras naujų rinkų savo produktams, o JAV gamintojai vargs ieškodami kuo pakeisti užsienio tiekėjus. BMW ir „Huawei“ reikalai klostysis kuo puikiausiai, tuo metu amerikiečių vartotojams muitai taps našta per aukštesnes kainas, o darbininkams, įmonėms bei namų savininkams – per augančias palūkanų normas.
Populistinio nacionalizmo priešingybė yra ne globalistinis elitizmas, o ekonominis realizmas. Anksčiau ar vėliau realybė nugalės.
