„We're on a road to nowhere“, – ši frazė iš populiarios „Talking Heads“ dainos puikiai perteikia, ką paprasti serbai galvoja apie dabartinę savo šalies situaciją.
Hitas tikriausiai neatsitiktinai sklido iš garsiakalbių trečiadienio vakarą per protestą Belgrado Savamalos rajone. Šįkart žmonės susirinko prisiminti, kaip ten lygiai prieš metus darbininkai, saugomi grupės kaukėtų vyrų, per naktį buldozeriais sugriovė keletą privačių pastatų, kurių vietoje būtų galima vystyti valdžios remiamus projektus.
Policija tąsyk atsisakė padėti, o kaukėti vyrai, sakoma, veikė artimo A.Vučičiaus bendražygio Belgrado mero nurodymu. Vos prieš kelias valandas buvo pasibaigęs balsavimas parlamento rinkimuose.
Fasadas – vakarietiškas…
Rinkimai – šįkart prezidento, nors tiksliau būtų sakyti A.Vučičiaus, nes kitokių rezultatų mažai kas tikėjosi, – vyko ir balandžio 2-ąją.
Tą patį vakarą tūkstančiai studentų spontaniškai susiorganizavo socialiniuose tinkluose ir išėjo į Belgrado gatves.
Kitą dieną sostinėje ir kai kuriuose kituose miestuose prasidėjo masinės demonstracijos – savaitgalį jose dalyvavo apie 80 tūkst. žmonių.
Nuo scenos skambėjo kalbos, kritikuojančios valdžią, raginančios ją laikytis įstatymų, užtikrinti spaudos laisvę, rūpintis ne vien savo gerove.
Tiesa, šio trečiadienio protesto akcija labiau priminė roko žvaigždžių koncertą. 2–3 tūkst. žmonių, susirinkę prie scenos sostinės centre, labiau priminė būrį smalsuolių, susirinkusių pavėpsoti į naujo prekybos centro atidarymą, o ne aršiai protestuoti prieš tai, ką daugelis vadina diktatūra.
Kai kurie laikė plakatus su kritiškais šūkiais ar mojavo vėliavomis, bet tarp žmonių geltonuojantis didžiulis plastikinis ančiukas ir kai kurių turimi mažesni jo „giminaičiai“ (su tokiais vaikai mėgsta žaisti vonioje) kėlė šypseną.
Protestuotojai tokį simbolį pasirinko dėl greta tekančios Savos upės. Tik po valandos nuo scenos suskambo kalbos, kritikuojančios valdžią, raginančios ją laikytis įstatymų, užtikrinti spaudos laisvę, rūpintis ne vien savo gerove. Žmonės retkarčiais skandavo protesto šūkius.
Trečiadienio mitingas buvo proginis, tačiau nuo pat rinkimų kone kasdien vyksta mitingai, kurių dalyviai reikalauja pašalinti A.Vučičiaus vadovaujamą „politinį elitą“.
Norima ir žiniasklaidos laisvės, sustiprinti dirbančiųjų teises, atleisti visus korumpuotus pareigūnus, rengti laisvus ir sąžiningus rinkimus. Reikalavimus protestuotojai išdėstė ir raštu.
Protestai buvo pristabdyti tik per Velykas. Į juos kartais net per lietų ir šaltu oru susirinkę daugiausia studentai bei kiti jauni žmonės skanduoja, švilpia, muša būgnus ir mojuoja plakatais su užrašais „Imperatorius nuogas“, „Šalin diktatūrą“, „Vučičiau, pavogei rinkimus“, „Norime tiesioginės transliacijos!”, turėdami omenyje menką žiniasklaidos dėmesį.
Žmonės kalba angliškai – ir ne šiaip kartoja mintinai išmoktas frazes, būtinas aptarnauti kavinėn užsukusius ar viešbutyje apsistojusius užsieniečius.
Prie protestuojančių studentų prisijungė daugelis visuomenės grupių – nuo ES kritikuojančių kraštutinių dešiniųjų iki seksualinių mažumų teisių gynėjų. Ateina net kariuomenės ir policijos profsąjungų atstovai.
Ironiška, kad viršuje minėtos dainos priedainis baigiamas fraze „We're on the road to paradise“ („Esame pakeliui į rojų“).
Klausant, ką serbai pasakoja apie gyvenimą savo šalyje, kuri siekia netolimoje ateityje tapti Europos Sąjungos (ES) nare, paskutinį žodį norėtųsi pakeisti niūresniu.
Tiesa, „pragaras“ būtų per stipru. Belgradas niekuo nenusileidžia kitiems Europos didmiesčiams – tiesioginis reisas į Nikolos Teslos oro uostą iš Dubajaus, centrinėse gatvėse pilna žinomų parduotuvių.
Taksistai turi taksometrus ir nereikia mokėti kainos pagal jų nuotaiką, automobiliai – palyginti nauji, nebarškantys ir tvarkingi.
Mieste verda statybos, netrukus turėtų būti atvertas viešbutis „Hilton“. Žmonės kalba angliškai – ir ne šiaip kartoja mintinai išmoktas frazes, būtinas aptarnauti į kavinę užsukusius ar viešbutyje apsistojusius užsieniečius.
Priežastis skųstis gali būti nebent chaotiškesnis nei Lietuvoje eismas ir cigaretės restoranuose – ten vis dar galima rūkyti viešose vietose.
… o realybėje klesti tik politinis elitas
Toks yra fasadas. Norint suprasti tikrąją situaciją pakanka pakalbėti su tokiu žmogumi kaip startuolio „CityExpert“ įkūrėju ir vadovu Igoriu Jovičiumi.
Ši kompanija, prieš gerus porą metų įkurta šešių žmonių, o dabar turinti apie 70 darbuotojų ir 60–70 tūkst. eurų mėnesinę apyvartą, sukūrė interneto puslapį ir sistemą, padedančią įvertinti, parduoti ir įsigyti nekilnojamąjį turtą.
Jaunas verslininkas, dirbti pradėjęs 14-os, o po ketverių metų jau įkūręs pirmą savo įmonę, rengiasi išsikelti į užsienį.
„Serbijoje pradėti verslą labai sunku. Dar sunkiau – turėti tarptautinį verslą“, – pasakojo jis. Pavyzdžiui, kompanijai neleidžiama pirkti laisvai samdomų darbuotojų paslaugų, nors keliose kitose kitose šalyse, kur serbas turi atstovybių, naudojamasi būtent jomis.
Rėmėjai aiškina, esą nuo 2014-ųjų balandžio vyriausybei vadovaujantis ir faktiškai galingiausia politinė figūra šalyje esantis A.Vučičius sustiprino ekonomikos augimą, nedarbą sumažino perpus iki 13 proc.
Iš pradžių „CityExpert“ kone kas savaitę sulaukdavo įvairių tikrintojų. Tik įsikišus Komercijos rūmams, priežiūros institucijų dėmesį pavyko prislopinti.
Protestais žmonės išreiškia nepasitenkinimą ne tik rinkimų kampanija ir rezultatais bei politika apskritai, bet ir ekonomine situacija.
Rėmėjai aiškina, esą nuo 2014-ųjų balandžio vyriausybei vadovaujantis ir faktiškai galingiausia politinė figūra šalyje esantis A.Vučičius sustiprino ekonomikos augimą, nedarbą sumažino perpus iki 13 proc.
Briuselis jį giria už tvirtą paramą narystei ES, kurios šalis siekia ir kuri didžiąja dalimi priklausys nuo Serbijos santykių su Kosovu.
Tapdamas premjeru A.Vučičius žadėjo užtikrinti paprastų dirbančiųjų algų augimą, niekada nemažinti pensijų, pagerinti švietimo ir mokslo kokybę bei prieinamumą, pagerinti sveikatos apsaugos paslaugų kokybę.
Jo darbo rezultatai – priešingi. Atlyginimai mažesni nei prieš penkerius metus, vyriausybė apkarpė pensijas, premjero prielankumo sulaukė didelės užsienio kompanijos, kurios mažesnių sąnaudų sumetimais nori pelnytis iš pigios darbo jėgos Serbijoje, nei švietimo, nei sveikatos paslaugų kokybė nepagerėjo.
Atvirkščiai – tikėdamiesi geresnio gydymo, gyventojai turi mokėti tiesiai medikui į kišenę.
Kai vienam belgradiečiui, beje, pagal išsilavinimą medikui, papasakojau, kad Lietuvoje irgi įprasta už gydymą susimokėti asmeniškai, o dar visai neseniai panašiu būdu buvo galima nesunkiai išsisukti nuo baudos už greičio viršijimą, jis tik ironiškai šyptelėjo: „Visai kaip pas mus…“ Jo tėvas pensijos gauna apie 300 eurų, mama – triskart mažiau.
Gyvenimas per pastaruosius metus pagerėjo, anot „Huffington Post“, tik nedidelei korumpuoto politinio elito klasei.
Daugelio serbų cinizmą atskleidė rinkimų rezultatai – trečią vietą juose užėmė 25 metų studentas Luka Maksimovičius, kandidatavęs – iš pradžių juokais – kaip išgalvotas personažas Ljubisa „Beli“ Preletačevičius.
Toks pseudonimas buvo aliuzija į politikus, kurie keičia partijas dėl asmeninės naudos.
Borato stiliaus baltu kostiumu, samurajiška šukuosena ir hipsteriška barzdele pasipuošęs L.Maksimovičius rinkėjams žadėjo: „Vogsiu, bet kai ką atiduosiu žmonėms.“ Ir neprašovė – surinko net 9,43 proc. balsų.
Žurnalistų nebežudo
Žurnalistai irgi skundėsi, kad žiniasklaida yra apgailėtinoje padėtyje. Palyginti su kitomis regiono šalimis, Serbija turi itin daug žiniasklaidos priemonių – apie 1,8 tūkst.
Bet visas penkias nacionalines televizijas, ne tik visuomeninę, kontroliuoja vyriausybė – per įvairius priežiūros mechanizmus ir finansavimą). Gyventojai pirmenybę teikia televizijai ir geltonajai spaudai.
Ši, ypač sustiprėjusi per pastaruosius penketą metų, be skrupulų kuria melagingas naujienas, o televizijos jas pasičiumpa ir visą dieną diskutuoja ta tema, užuot kalbėjusios apie realias problemas.
Nacionalinio lygio žiniasklaidos priemonėse Serbijos žurnalistai uždirba mažiau nei 350 eurų, o regionuose – vos 200 eurų.
Net jei ir nepalaiko A.Vučičiaus, televizijos ar laikraščiai turi skirti jam daug dėmesio – kitaip nebesudurs galo su galu. Teisininkų komiteto už žmogaus teises (YUCOM) atstovas Milanas Antonijevićius kaip pavyzdį pateikė vietos žiniasklaidos priemonių privatizavimą.
Su žiniasklaida net nesusijusi kompanija už kokius 300 tūkst. eurų įsigydavo vietos laikraštį, o vėliau per metus per vienokias ar kitokias savivaldybės subsidijas susigrąžindavo apie 200 tūkst. eurų.
Žurnalistai esą menkai apmokami, dirba ant skurdo ribos. Jų algos – mažesnės už vidutines. Nacionalinio lygio žiniasklaidos priemonėse jie uždirba mažiau nei 350 eurų, o regionuose – vos 200 eurų. Nėra jokios profesinės organizacijos, ginančios žurnalistų teises.
„Daromas ir struktūrinis, ir asmeninis spaudimas. Vienintelis skirtumas lyginant su Slobodano Miloševičiaus laikais – žurnalistų nebežudo“, – ironizavo Iliras Gaši, atstovaujantis prieš 18 metų nušauto žurnalisto Slavko Čuruvijos vardu pavadintam fondui (SCF).
„Demokratijos šventė“
55,08 proc. balsų pakako, kad A.Vučičius jau po pirmo turo balandžio 2-ąją būtų paskelbtas laimėtoju, nors didžiuosiuose miestuose jis sulaukė mažiau paramos už opozicijos atstovus.
Antroje vietoje likęs buvęs ombudsmenas Saša Jankovičius gavo tik 16,36 proc. balsų. Kiti varžovai surinko net mažiau, nei prognozavo apklausos: buvęs užsienio reikalų ministras Vukas Jeremičius – 5,66 proc., ultranacionalistas Vojislavas Šešelis – 4,48 proc.
A.Vučičius išrinktas penkerių metų kadencijai. Serbijoje prezidento pareigos yra labiau reprezentacinio pobūdžio, bet bijoma, kad politikas panaudos postą savo valdžiai sustiprinti.
Jis gali parinkti savo įpėdinį į premjero postą, kontroliuoti teismus ir rinkimų procesą. Parlamente ir teismuose jau dominuoja 2012 metų parlamento rinkimus laimėjusi Serbijos progresyvioji partija (SNS).
Kampanija buvo visiškai nesubalansuota. Kandidatai gavo nevienodai žiniasklaidos dėmesio – visur dominavo A.Vučičius.
47-erių politikas iškovojo pergalę, nors prieš rinkimus buvo kaltinamas, kad veda šalį autoritarinio valdymo link. Opozicijos atstovai rinkimų kampanijos metu ragino rinkėjus nepatikėti vienam žmogui per daug valdžios.
Į tai A.Vučičius atkirto: „Jie gali kalbėti ką panorėję. Gerbsiu Serbijos konstituciją. Tai mano prievolė.“
Panašią nuomonę grupei ES žurnalistų išsakė ir teisingumo ministrės padėjėjas Čedomiras Backovičius. „Tai yra demokratijos šventė!“
Tačiau žurnalistai, aktyvistai ir analitikai tvirtina, esą per kampaniją rinkėjai buvo bauginami. Tyrimų, skaidrumo ir atskaitomybės centro (CRTA) atstovas, su kuriuo teko bendrauti Belgrade, tikino, kad rinkimų diena daugiau ar mažiau praėjo pagal įstatymus, užtat ligtolinių pažeidimų pažeidimų būta į valias.
„Kampanija buvo visiškai nesubalansuota. Kandidatai gavo nevienodai žiniasklaidos dėmesio – visur dominavo A.Vučičius“, – tikino jis.
Zlatko Minićiaus iš „Transparency Serbia“ teigimu, politikas per kampaniją net 185 kartus pasirodė laikraščių pirmuose puslapiuose. 140 kartų jis buvo paminėtas ar pavaizduotas pozityviame kontekste, 25 – neigiamame, likusius kartus pranešimai buvo neutralūs.
Premjero veiklai nušviesti tuo metu buvo skirta net 92 proc. nacionalinių transliuotojų laiko. Kitas tyrimas atskleidė, kad A.Vučičiui buvo skirta 120 kartų daugiau dėmesio žiniasklaidoje nei trims stipriausiems jo varžovams kartu sudėjus. Jis monopolizavo 58 proc. rinkimų agitacijai skirto laiko, kai S. Jankovičiui teko vos 7 proc.
Iš ultranacionalisto tapo ES gerbėju
Buvęs griežtas nacionalistas A.Vučičius ne taip seniai „atsivertė“ ir ėmė laikytis proeuropietiškų pažiūrų. Praėjusio amžiaus pabaigoje, S.Miloševičiaus valdymo metais, jis dirbo informacijos ministru ir stengėsi, kad spaudos laisvė būtų gerokai suvaržyta.
Dar prieš keletą metų jis buvo vienas iš ultranacionalistinės Serbijos radikalų partijos vadovų. Tiesa, nors A.Vučičiaus retorika pasikeitė, jo veiklos metodai išlieka paremti nedemokratinėmis praėjusio amžiaus pabaigos tradicijomis.
Žiniasklaidoje skelbiama, esą būsimasis prezidentas naudoja mokesčių tarnybą prieš opozicijos veikėjus, nuolat atakuoja nevyriausybines organizacijas, žurnalistus ir konkurentus.
Prieš opoziciją buvo nukreipta perdėta antikorupcijos kampanija, o pagrįsti kaltinimai verslo magnatams ir valdančiajai partijai nugulė į stalčius.
Belgrado universiteto mokslininko Bobano Stojanovičiaus teigimu, „A.Vučičius sukūrė autoritarinio valdymo sistemą, kurioje jis priima visus sprendimus. Kone visa valdžia tenka jam.“
Premjero sprendimas kandidatuoti į prezidentus buvo nemažas siurprizas, mat šis postas suteikia labiau simbolines galias. Tačiau jis nusprendė esąs vienintelis, galintis apsaugoti šalį nuo opozicijos pergalės, kuri esą pasuktų šalį netinkamu keliu.
Valdantieji tvirtina, kad A.Vučičiaus išrinkimas prezidentu palengvins kelią modernizacijos ir narystės ES link.
Ironiška, kad proeuropietiško politiko įvaizdis tartum užliūliavo Europos politikus, su pavydu žiūrinčius į 55 proc. rinkėjų paramą ir jį matančius kaip stabilų partnerį.
„Didžiausia rinkimų Serbijoje pralaimėtoja – ES“, – portale „Politico“ vis dėlto pažymėjo politikos analitikas Srdžanas Cvijičius.
Bendrijos ir jos narių lyderiai suskubo pasveikinti A.Vučičių su pergale – štai Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis per vizitą Belgrade balandžio viduryje pagyrė Serbijos stabilumą ir premjero požiūrį į demokratiją. O portalo teigimu, Briuseliui reikėtų susirūpinti dėl šios kandidatės galimybių tapti ES nare.
Milijonai serbų balsavo kojomis – tiek jų „pasirinko gyvenimą užsienyje vietoj ateities autokratijoje“. Per rinkimus savo valią išreiškė vos 1 proc. svetur gyvenančių rinkėjų.
Pažadas siekti narystės padėjo SNS laimėti 2012-aisiais. Tuomet bemaž 70 proc. rinkėjų teigė norintys stoti į Bendriją. Šiemet jau nė vienas kandidatas neminėjo ES savo pažaduose – mat parama narystei nukrito iki 43 proc., o 35 proc. net yra prieš priklausymą ES.
Straipsnio autorius atkreipė dėmesį, jog milijonai serbų balsavo kojomis – tiek jų „pasirinko gyvenimą užsienyje vietoj ateities autokratijoje“. Per rinkimus savo valią išreiškė vos 1 proc. svetur gyvenančių rinkėjų.
Analitikas paragino Briuselį sutelkti dėmesį į tuos, kurie nepatenkinti padėtimi. Remdami A.Vučičiaus politikos metodus (proeuropietišką rinką, antieuropietiškus principus), ES lyderiai esą rizikuoja netekti narystę remiančių serbų.
Priešingai – jie raginami reikalauti, kad A.Vučičius susilpnintų spaudimą teismams, žiniasklaidai ir pilietinei visuomenei, leistų ištirti įtarimų keliančius verslo projektus.
Grupės ES šalių žurnalistų kelionę į Belgradą surengė Europos žurnalistikos centras kartu su Europos Komisijos Kaimynystės ir plėtros derybų departamentu (DG NEAR). Rašinio turiniui įtakos tai neturi.
