Mitas nr. 1: NATO lyderiai buvo pažadėję, kad Aljansas nesiplės į Rytus
Faktas: Tokio pažado niekada nebuvo duota, o Rusija niekada nepateikė jo įrodymų, kad pagrįstų šį teiginį. Visi oficialūs NATO sprendimai priimami bendru sutarimu ir yra fiksuojami raštu. Nėra jokių raštiškų įrodymų, kad Aljansas kada nors būtų priėmęs tokį sprendimą.
Dar daugiau – tuo metu, kai, Rusijos teigimu, buvo duotas toks pažadas, tebegaliojo Varšuvos paktas. Jo narės tik 1991 m. sutarė dėl jo anuliavimo. Taigi, nėra tikėtina, kad jų įstojimas į NATO būtų buvęs svarstomas 1989 metais.
Tą patvirtino ir pats buvęs Sovietų sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas. Štai ką jis pasakė 2014 m. spalio 15 dienos interviu „Rossijskaja gazeta“ ir „Russia Beyond The Headlines“: „NATO plėtros tema visai nebuvo kalbama, tais metais apie tai išvis nekalbėta. Sakau tai prisiimdamas visą atsakomybę. Nė viena Rytų Europos šalis nekėlė tokio klausimo, net kai 1991 m. nustojo galioti Varšuvos paktas. Vakarų šalių lyderiai taip pat nekėlė šio klausimo“.
Galiausiai, bet kokie NATO ir Varšuvos pakto ar sovietinio bloko lyginimai yra visiškas istorijos iškraipymas. Tiesa ta, kad kai Vidurio ir Rytų Europos valstybės išreiškė norą tapti NATO narėmis, tai buvo daroma laisva valia, vykdant demokratinius procesus savo šalyse, įvedant reikiamas reformas. Priešingai vyko jų inkorporavimo į sovietinį bloką ir Varšuvos paktą atveju – tai vyko karinės okupacijos, vienos šalies diktatūros ir brutalaus nuomonių skirtumo užgniaužimo sąlygomis.
Mitas nr. 2: Rusija turi teisę reikalauti šimtaprocentinės garantijos, kad Ukraina neprisijungs prie NATO
Faktas: Pagal Helsinkio baigiamojo akto, kuriuo 1975 metais buvo įkurta Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), pirmą straipsnį, kiekviena šalis turi teisę priklausyti arba nepriklausyti tarptautinėms organizacijoms, sudaryti arba nesudaryti dvišales arba daugiašales sutartis, įskaitant ir teisę būti arba nebūti aljanso susitarimų šalimi. Visos ESBO valstybės, Rusija – taip pat, yra pasižadėję laikytis šių principų.
Jais remiantis, Ukraina turi teisę pati nuspręsti, ar ji nori prisijungti prie bet kokio aljanso – įskaitant ir NATO.
Be to, kai Rusija pasirašė Helsinkio baigiamąjį aktą, jį pasižadėjo gerbti visų valstybių suverenumą, nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą bei jų prigimtinę teisę rinktis priemones, kaip užtikrinti savo saugumą.
Todėl Ukraina turi teisę pasirinkti savo sąjungininkus, o Rusija, remiantis jos pačios susitarimu, neturi jokios teisės jai nurodinėti.
Ukraina turi teisę pasirinkti savo sąjungininkus, o Rusija, remiantis jos pačios susitarimu, neturi jokios teisės jai nurodinėti.
Mitas nr. 3: NATO plečia savo infrastruktūrą Rusijos sienų link
Faktas: NATO ir Rusijos santykiai yra reguliuojami remiantis steigiamuoju aktu dėl abipusių santykių, bendradarbiavimo ir saugumo, kuris pasirašytas 1997 m. ir dar kartą patvirtintas NATO ir Rusijos suvažiavimuose Romoje 2002 m. ir Lisabonoje 2010 m.
Šiame akte abi pusės sutarė, kad dabartinėje ir artimoje saugumo aplinkoje Aljansas rūpinsis kolektyviniu saugumu ir kitomis misijomis tam, kad užtikrintų reikiamą darną, integraciją ir pastiprinimo galimybes, o ne dislokuos nuolatines papildomas kovines pajėgas.
Remiantis aktu, tai priklausyti turi nuo adekvačios infrastruktūros suderinamumo su anksčiau minėtomis užduotimis. NATO būtent tą ir daro – skaidriai ir visiškai pagal šio akto nuostatas.
Mitas nr. 4: NATO atsakas į Rusijos-Ukrainos krizę ir pajėgų stiprinimas Vidurio bei Rytų Europoje pažeidžia tarptautinius įsipareigojimus
Faktas: Steigiamajame akte rašoma apie NATO kolektyvinės gynybos atsakomybę rašoma: prireikus gali būti suteikiamas pastiprinimas, jeigu reikės ginti nuo agresijos grėsmės, ir misijos, skirtos taikos palaikymui ir suderintos su Jungtinių tautų Chartijos ir ESBO principais. Taip pat gali būti rengiami karinės pratybos pagal Įprastinių karinių pajėgų Europoje sutartį, 1994 m. Vienos deklaracijos nuostatas ir imantis bendrai sutartų skaidrumo priemonių. Rusija laikysis panašaus apribojimo dėl savo įprastų karinių pajėgų dislokavimo Europoje.
NATO gynybinis atsakas į Rusijos-Ukrainos krizę todėl yra visiškai atitinkantis Aljanso įsipareigojimus.
Mitas nr. 5: NATO turi Šaltojo karo laikų mentalitetą
Faktas: Šaltasis karas baigėsi daugiau nei prieš 20 metų. Jis pasižymėjo dviejų priešingų ideologinių blokų priešprieša, milžiniškų kariuomenių Europoje buvimu, kariniu, politiniu ir ekonominiu Sovietų Sąjungos dominavimu beveik visose savo kaimynėse Europoje.
Šiuolaikiniame pasaulyje nėra besivaržančių ideologinių blokų: Rusija neturi nei įtikinančios ideologijos, kurią galėtų eksportuoti, nei reikšmingų tarptautinių sąjungininkų, kurie remtų jos agresyvius veiksmus Ukrainoje ir šalia jos. Jungtinių tautų Generalinėje asamblėjoje 2014 m. kovo 23 d. 100 valstybių pasisakė, kad Rusijos mėginimas aneksuoti Krymą – neteisėtas. Tik 10 (tarp jų – ir pati Rusija), aneksijai pritarė.
Aljansas nesiekia konfrontacijos ir nekelia jokios grėsmės Rusijai. Tačiau negali daryti ir nedarysime kompromisų dėl principų, kuriais remiasi mūsų Aljansas ir saugumas Europoje bei Šiaurės Amerikoje.
Šaltojo karo pabaiga buvo pergalė Vidurio ir Rytų Europos bei buvusios Sovietų Sąjungos žmonėms. Ji atvėrė kelią Europos susiskaldymo įveikimui. Po Berlyno sienos griuvimo vykusiuose susitikimuose Rusija dalyvavo kuriant naują, visaapimančią Europos saugumo architektūrą, įskaitant ir Paryžiaus chartiją, ESBO įkūrimą bei NATO ir Rusijos steigiamąjį aktą.
Pastaraisiais dešimtmečiai NATO Rusijai siūlė kelias partnerystės iniciatyvas. Jų kulminacija – 2002 m. NATO ir Rusijos tarybos įsteigimas. Jokiai kitai valstybei nebuvo pasiūlyta tokia privilegija NATO atžvilgiu, kokia buvo suteikta Rusijai.
Kaip rugsėji NATO susitikime Velse pareiškė valstybių narių lyderiai, „Aljansas nesiekia konfrontacijos ir nekelia jokios grėsmės Rusijai. Tačiau negali daryti ir nedarysime kompromisų dėl principų, kuriais remiasi mūsų Aljansas ir saugumas Europoje bei Šiaurės Amerikoje“.
Tai yra oficiali NATO pozicija, kurią išsakė aukščiausiojo lygio vadovai ir išreiškė įvairiais veiksmais.
