Politikai pripažįsta, kad batalionai Baltijos šalių neapgins, o bus skirti Rusijai atgrasyti. Tad nuolat klausiama, ar jie padarys įspūdį Maskvai, nes visos ekspertų ir generolų studijos sako, kad reikia kelis kartus didesnių pajėgų.
Vien ženklai „Stop“ Rusijos tankų ties Estijos siena nesustabdytų. Tačiau kol kas rytinė NATO siena tik tokia ir yra, netgi tvorą čia tikimasi baigti tik po dvejų metų.
„Vargu, ar kas Rusijoje sėdi ir galvoja, kaip galėtume įsiveržti į Baltijos šalis. Veikiau nerimaujama dėl to, kad jei Baltijos šalys atrodys silpnos ir lengvai nuraškomos nuo medžio, Maskvoje gali kilti pagundų. Manau, to ir stengiamasi išvengti“, – sakė Niujorko universiteto profesorius Markas Galeottis.
Tuo metu Estijos tarptautinio gynybos studijų centro studijų vadovas Tomas Jermalavičius sakė, kad šioje Europos dalyje reikalingi tokie pajėgumai, kurių pakaktų padaryti Rusijai įspūdį, kad bet koks įsiveržimas nebus sėkmingas.
Tad NATO ilgai ieškojo pusiausvyros: dislokuoti tokias pajėgas, kurios įspūdį padarytų, bet neįveltų Aljanso į ginklavimosi varžybas.
„Mūsų tikslas nėra prilygti savo pajėgomis toms, kurios yra kitapus mūsų rytinės sienos. Idėja yra turėti tiek pajėgumų, kad atgrasytume ir nusiųstume aiškią žinią: čia NATO siena, ir ją gins visi“, – kalbėjo Taavis Roivas, Estijos ministras pirmininkas.
Kitapus rytinės Estijos sienos Rusijoje tiek pajėgų, kad jos gali būti naudojamos nebent puolimui. Kaip atgrasyti, Velso plano nebepakanka, nes jis rėmėsi pastiprinimais, kuriuos siųsti gali būti vis sunkiau.
„Problema su Baltijos šalimis, kad jos atkirstos toje kritiškai svarbioje vietoje tarp Kaliningrado ir Baltarusijos, ir jos lieka vienišos. Štai kodėl turime laikyti jose pajėgas“, – nuomonę išsakė Egonas Rammsas, buvęs NATO vadavietės vadovas.
Bet šiandien, pirmadienį, pagaliau sulauktas patvirtinimas apie svarbiausią Aljanso vadovų sprendimą Varšuvoje: pajėgos bus laikomos priešakinėse sąjungininkėse.
Kitapus rytinės Estijos sienos Rusijoje tiek pajėgų, kad jos gali būti naudojamos nebent puolimui.
„Dislokuosime keturis tvirtus daugiašalius batalionus Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje. Sveikinu naujausią Kanados pranešimą, kad vadovaus vienam iš šių keturių batalionų kartu su Vokietija, Jungtine Karalyste ir Jungtinėmis Valstijomis. Tai puikus indėlis į mūsų bendrą saugumą ir aiškus signalas, kad mūsų šalys gins viena kitą“, – teigė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.
Kitos šalys, nuo Prancūzijos iki Čekijos, žada prisidėti prie batalionų kariais ar kitais pajėgumais.
„Taigi maždaug pusantro šimto karių 3 mėnesius dalyvaus pratybose Baltijos šalyse su vietos ar kitais Aljanso kariais. Kaskart juos siųs viena šalis, taigi tris mėnesius Čekija, tada ją keis, pavyzdžiui, Slovakija ar Vengrija“, – planą nupasakojo Čekijos gynybos ministras Martinas Stropnickis.
Tačiau ar tokie batalionai bus pasirengę, kaip sako naujasis NATO pajėgų vadas, prireikus stoti į kovą jau šį vakarą?
T.Jermalavičius įsitikinęs, kad tai neturi būti Frankenšteino batalionas, jis turi turėti naciją, kuri jį teikia, kad būtų vidinio susietumo.
Bet dar svarbiau, taip ilgai tikėjusios taika Europoje, NATO šalys prarado tiek pajėgumų, kad joms sunku rasti reikalingų karių ir ginkluotės misijai Baltijos šalyse.
„Vakarai privalo daryti tai, ką turi, jei nori atgrasyti bei apginti, ir parodyti nepasirengę užleisti nė colio NATO teritorijos, oro erdvės ar jūrų kelių. Vakarai, manau, tai jau pripažino, bet bijau, kad juda ne taip greitai, kaip turėtų, ir nedaro tiek, kiek turėtų“, – sakė buvęs NATO pajėgų Europoje vado pavaduotojas Richardas Shirreffas.
Kitos šalys, nuo Prancūzijos iki Čekijos, žada prisidėti prie batalionų kariais ar kitais pajėgumais.
Juk visos iki vienos ekspertų ir net buvusių NATO vadų rekomendacijos sako, kad bataliono per maža, reikia mažiausiai keturiskart didesnių dalinių, brigadų ir kur kas rimtesnio užnugario.
„Kad galėtų vėl atgrasyti, Aljanso žingsniai turėtų būti kur kas labiau proporcingi. Kol kas jie buvo labai maži ir lėti. Jei sprendimai, kuriuos rengiamasi priimti Varšuvoje, būtų buvę priimti Velso susitikime, tai ramintų kur kas labiau. O dabar tik vejamės Rusiją‘, – konstatavo Jorge Benitezas, „Atlantic Council“ vyresnysis bendradarbis.
Politikai reaguoja kur kas lėčiau negu generolai.
Buvęs NATO pajėgų Europoje vyriausiasis vadas Wesley Clarkas teigė, jog būtų gerai kiekvienoje šalyje turėti po brigadą: „Dabar sprendimas rodo, kad procesas judėti brigados link vyksta. Bet atgrasymas yra santykinis, jis priklauso nuo grėsmės ir iššūkio. Todėl turime stebėti, kas dedasi priešingoje pusėje.“
Estijos tarptautinio gynybos studijų centro vadovo T.Jermalavičiaus teigimu, yra šalių, kurios žiūri skeptiškai – vienos dėl karinio požiūrio, kitos – dėl kaštų – į brigadų parengimą.
Todėl, kad būtų sutarta – reikės laiko. Ir, greičiausiai, Varšuva nebus galutinė stotelė reikšmingiems sprendimams priimti.
Bet ar NATO gali sau leisti delsti? Juk ir dabartinius sprendimus galėjo priimti dar užpernai.