1. Tradicinės partijos susilpnėjo
Rinkimai reiškė prastas naujienas Europos centro kairiesiems. Aptaki Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija (S&D) EP, kur dirba 751 europarlamentaras, turėtų prarasti 41 vietą. Centro kairiųjų čia bus 150.
Vis dėlto ne ką geriau sekėsi ir centro dešiniųjų Europos liaudies partijos (EPP) frakcijai. Prieš penkerius metus per rinkimus centro dešinieji iškovojo 221 mandatą, o dabar – 179.
Ir nors EPP bei S&D frakcijos išliks didžiausios, kartu jos daugumos jau nebesudarys, tad, norėdamos valdyti, turės ieškoti draugų tarp liberalų ir žaliųjų.
2. Paramos žaliesiems banga
Rinkėjų parama žaliesiems beveik padvigubėjo – Vokietijoje Žaliųjų partija net aplenkė klumpančius socialdemokratus.
Didžiąją dalį naujų balsų žalieji iškovojo Šiaurės Europos šalyse, kuriose kadaise klestėjo pramonė. Šiandien šimtai tūkstančių daugiausia jaunų šių valstybių piliečių, įkvėpti 16-metės aktyvistės Gretos Thunberg, gatvėse reikalauja skubiai imtis veiksmų dėl žmonijos įtakos klimato kaitai.
Antai Vokietijoje trečdaliui žaliųjų, kurie atsiliko tik nuo kanclerės Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjungos (CDU), rinkėjų dar nėra 30 metų.
„Per šiuos rinkimus svarbiausia visų pirma buvo klimato ir klimato apsaugos tema“, – turėjo pripažinti CDU lyderė Annegret Kramp-Karrenbauer.
Žalieji taip pat sėkmingai pasirodė Suomijoje, Danijoje, pirmąkart iškovojo vietų EP Airijoje, užėmė trečiąją vietą Prancūzijoje bei garbingai kovojo Belgijoje ir Nyderlanduose.
3. Dešiniųjų radikalai sparnų neišskleidė
Europos žiniasklaidoje tingiai rašoma, esą kraštutiniai dešinieji per šiuos EP rikimus spurtavo, bet tokios išvados pernelyg skubotos.
Taip, dešinieji populistai gerai pasirodė Lenkijoje, Vengrijoje, Italijoje, bet apie kokį nors skrydį kalbėti tikrai negalima, o dėkoti reikėtų proeuropietišką vidurinį kelią pasirinkusioms partijoms – pavyzdžiui, Ispanijos socialistams.
Jau dabar aišku, kad kraštutinių dešiniųjų lyderiai negalės formuoti politikos europiniu lygmeniu. Tiesa, itališkosios „Lygos“ lyderis Matteo Salvini kalba apie rinkimų rezultatus kaip leidimą supurtyti Briuselį.
4. Seną centrą keičia naujas centras
Kaip jau minėta, klasikinės centristinės partijos tokiose šalyse kaip Vokietija kiek atsitraukė, bendras paveikslas toks, kad keturios parlamentinės grupės, kurios pasisako už dabartinį status quo ar gilesnę ES integraciją, prarado net mažiau nei 20 vietų EP.
Kartu sudėjus jos turės 505 deputatus iš 751 – tai išties labai daug. Šiuo atveju svarbi ne tik žaliųjų, bet ir partijų, priklausančių liberalioms frakcijoms, sėkmė.
Į šį bloką įeina ir Emmanuelio Macrono „Respublika, pirmyn“. Nors ši grupė namuose nežymiai nusileido Marine Le Pen „Nacionaliniam sambūriui“, respublikonai ir socialistai pasirodė gerokai prasčiau ir visiškai užleido centristines pozicijas macronistams.
Savo ruožtu Liberalų ir demokratų aljanso už Europą (ALDE) frakcijai padės rinkimuose gerai pasirodžiusios Jungtinės Karalystės Liberalų demokratų partijos atstovai.
ALDE vadovaujantis belgas Guy Verhofstadtas jau pareiškė, kad tradicinėms nuosaikioms partijos reikės ALDE paramos formuojant koaliciją, tad nauda liberalams esą akivaizdi.
Apžvalgininkai apskritai pastebi, kad faktas, jog EPP ir S&D nebeturės dvipartinės daugumos, greičiausiai reikš, jog EP bus galima pamatyti tikros politikos, tikrų derybų, tikrų koalicijų.
5. Nugalėjo aktyvumas
Aišku, kai kuriose šalyse buvo pagudrauta – tarkime, Lietuvoje EP rinkimai vyko kartu su antruoju prezidento rinkimų turu. Kažin ar vien EP rinkimai būtų pritraukę 53 proc. rinkėjų.
Vis dėlto bendras rinkėjų aktyvumas išties didelis. 2014 metais balsavo 43 proc. ES šalių piliečių, o šį kartą – net 51 roc. Tokie rodikliai gali užtildyti kalbas apie „demokratijos deficitą“ Bendrijoje.
